Jei tau per maža erdvės Vilniaus senamiestyje, jei nerandi jaukios gatvės, margo namo fasado ar tiesiog savo kampo... Tikėtina, neklaidžiojai Užupio Respublikoj.

Tai netradicinė meniška, bet vis dėlto tikrų tikriausia respublika, nes ji turi visus šiam statusui būdingus elementus. Savą konstituciją, himną, prezidentą, premjerą, ambasadorius kitose šalyse, net 12 žmonių karines pajėgas (beje, pastaruoju metu panaikintas dėl pacifizmo idėjos), žemėlapį, „prisikėlimo" istoriją, savas šventes, vyskupą ir net kelias bažnyčias bei Bernardinų kapines, dar septynis tiltus ir mane - ištikimą globėją - pagrindinėje aikštėje nutūpusį bronzinį Užupio angelą...

Užupio respublika: Žmogus gali dalytis tuo, ką turi

Ar tik tavęs nemačiau minioje per Užupio respublikos Neprigulimybės (Nepriklausomybės) šventę balandžio 1-ąją? Jau vienuoliktus metus tą dieną žmonės, perkirtę muitines - Vilnelės tiltus, renkasi prie Angelo ir muistosi prie senovinės vandens (alaus!) kolonėlės Užupio centre. Bėgantis alus... ne, tiksliau, bėgantis nemokamas alus traukia daugelį. Bet pagal Užupio Respublikos Konstituciją Žmogus juk gali dalytis tuo, ką turi. Kaip ir kartais nežinoti, ar jis turi pareigų - atsipalaiduoti ir pasinerti į smagų šurmulį, pripildytą žmonių, muzikos garsų, renginių ir įvairių atrakcijų.

Žmogus turi teisę būti vienintelis, todėl kiekvienais metais skelbiamas Užupio garbės pilietis. Šie apdovanojimai jau yra įteikti tokioms asmenybėms kaip jo šventenybė Dalai Lama, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, išeivijos menininkas Jonas Mekas, o šiais metais pagerbtas beprotiškai fantastiškas šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Šios kūrybingos asmenybės gyvenimas tarsi atspindi Užupio Respublikos Konstitucijos principus: Nenugalėk - Nesigink - Nepasiduok.

Gyva legenda

Užupis - vienas seniausių Vilniaus rajonų - ne visuomet garsėjo tokiais nuopelnais kaip prestižas ar meniška dvasia. Senovėje tai buvo vargingųjų priemiestis, o dauguma jo gyventojų - amatininkai.  Vėliau netoliese laikinai buvo įsikūręs ir viešnamių kvartalas. Sovietiniais laikais Užupis dar nebuvo savotiška ir klestinti respublika, priešingai, jis buvo apleistas ir tamsus. Prieš man - Užupio Angelui - nusileidžiant šioje žemėje, tai buvo pavojingas ir mažai ką viliojantis miesto kvartalas. Apleisti namai, apgriuvę pastatai, vakarais neapšviestos gatvelės...

Bet tuomet šį užmirštą kraštą pastebėjo akyla bohemos akis. Palaipsniui čia įsikūrė vis daugiau menininkų, originalių pažiūrų žmonių, ir išaugo unikali Užupio bendruomenė. Šiandien Užupis gyvas ir kūrybingas: nuolat vyksta ne tik unikalios Užupio šventės, bet ir įvairūs renginiai - festivaliai, koncertai, parodos, poezijos skaitymai, spektakliai...

Užupio Respublika gyvuoja dar neseniai, bet jau tapo gyva Vilniaus legenda, kai kurie sako, kad ji savo išskirtine meniška dvasia primena bohemiškąjį Paryžiaus Monmartrą arba vėjavaikišką Kopenhagos Kristianiją. Bet aš, Užupio Angelas, kaip šios respublikos pagrindinis atstovas pasakysiu - nebuvau aš nei Monmartre, nei Kristianijoj ir nenoriu, nes man gera čia.

Be to, užtenka būti atviram pasauliui, ir tuomet jis atkeliauja pas tave. Užupio atvirumą simbolizuoja šios respublikos ženklas  - atviras delnas. Įrodo, kad ir šis faktas: prisiklausę sklindančių kalbų Paryžiaus Monmartro atstovai susidomėjo ir atvyko patys patikrinti Užupio dvasios - nenusivylė ir iki šiol bendradarbiauja su Užupio kūrybine grupe.

Prie Angelo jauku

Dažnai stebiu mano pašonėj ant kampo įsikūrusios ir mano vardu besipuikuojančios kavinės „Prie Angelo" lankytojus. Kai kuriems iš jų merkiu akį jau kelintą kartą.

Manęs dar čia nebuvo, bet žmonės kalba, kad sovietiniais laikais šiame pastate buvo žuvų ir mėsos parduotuvė. Bet šiandien čia viduj šviesu, viskas atnaujinta ir visai neprimena sovietinių laikų krautuvės interjero. Na, o dėl žuvies ir mėsos - jos čia galite rasti ir šiandien: skirtumas tik toks, kad ji bus gardžiai paruošta ir maloniai patiekta.

Rytais stebiu žmones, užsukančius į šią kavinę pusryčių ar popietę ragaujančius Angelo salotų, smaguriaujančius desertu „Angelo bučinys" ar tiesiog gurkšnojančius kvapnią kavą. Jiems jauku - na, žinoma, juk jie „Prie Angelo". Sienos ir palangės puoštos meniškais dirbiniais. Čia gali jaustis kaip namie, patogiai įsitaisęs ant sienų nišose suformuotų sofučių, ar tiesiog mėgautis vaizdu pro langą.

Beje, girdėjau vieną jaunuolį išėjus sakant: „Patiko interjeras, noriu tokio namie." Patinka ir man, kai žmonės jaučiasi kaip namie. Juk mes visi čia, Užupyje, tvirtai laikomės mūsų konstitucijos - Žmogus turi teisę būti asmeniškas.

Epilogas, arba Užupio negalima turėti

Beje, prisiminiau dar vieną sklindantį gandą - 2002 m. prieš mane  - Užupio Angelą -  užkeliant ant kolonos, ant kurios aš šiandien ir puikuojuosi, ji turėjo būti išbandyta 2 tonų jėga. Tačiau nežinia kodėl, 2 tonų bandymas pasirodė nepakankamas, ir nutarta išbandyti 5-ių, na, ir galiausiai net 10 tonų jėga. Išbandė... ir vienas akylesnis dalyvis pastebėjo, kad viršutinė plokštė šiek tiek atkilo. Beje, kūrinio gamintojai suteikė net (!) pusės metų garantiją, kuri jau seniai baigėsi. Taigi jei sustosit mano statulos pavėsyje, nežiopsokit ir judėkit pirmyn. Juk „tik kvailys žiūri į pirštą, jei pirštas rodo į dangų".

Taigi geriau susitinkam viduj „Prie Angelo", mano akių šešėlyje. Užupyje - stebuklų ir kūrybos šalyje, kur Žmogus turi teisė neturėti jokių teisių ir gali būti laisvas. Jei čia užsuksi, būk atidus, čia perlai voliojasi ant kiekvieno kampo... Tik atsimink - visa tai palik už šios respublikos sienų, nes Užupyje kiekvienam galima būti, gyventi, kurti, mylėti, tačiau Užupio negalima turėti.

Justina Žukauskaitė

anonsas.lt

B. Jurevičiūtės nuotr.