Vištiena su moliūgu pupelėse

Reikės:
broilerio
baltųjų pupelių
moliūgo
česnako pusės galvutės
druskos
pipirų
kmynų
(kiekio sąmoningai nerašau, nes nieko nebus nei per daug, nei per mažai - gaminama pagal skonį, poreikius ir improvizuojant).

Paruošimas.
Šviežią vištą supjaustome gabalais, įtriname druska, išspaustu česnaku, pipirais, kmynais, paliekame marinuotis.

Išsiverdame pupelių (kad virimas neužtruktų, reikia pasimerkti pupeles iš vakaro vandenyje).

Skardą ištepame šlakeliu aliejaus, sudedame vištos gabalus taip, kad tarp jų liktų šiek tiek vietos. Pašauname į orkaitę dviejų šimtų laipsnių temperatūroje. Nusistatome funkciją „kaista viršus-apačia", neatidarome orkaitės apie keturiasdešimt minučių.

Per tą laiką nusilupame ir susipjaustome moliūgą nykščio storumo gabalėliais.

Atėjus laikui, ištraukiame skardą ir į tarpus tarp vištos gabalų suberiame pupeles, tada ant jų sudėliojame moliūgo gabalėlius. Pašauname ir kepame apie trisdešimt minučių, kaitaliodami kepimo funkcijas „karštas pūtimas", „grilis".

Patiekti galima su visa skarda, kad šeimyna pasigrožėtų ir dėtųsi į lėkštę kiekvienas savarankiškai.

Negalima aklai vadovautis čia nurodyta laiko trukme, orkaitės yra labai skirtingos, vienose gali neiškepti, kotose - sudegti, geriausia stebėti procesą pro stiklą.

Tokiai netradicinei vištos kombinacijai pasipriešino mano namiškiai. Juk buvo įprasta kepti su bulvėmis, ryžiais, įvairiausiomis daržovėmis, tik ne su pupelėmis.

Tądien uošvė netikėtai atvežė daug virtų pupelių ir didelį gabalą oranžinio moliūgo.
Eksperimentas viršijo visus lūkesčius. Aptirpęs moliūgas ir pupelės, prisigėrę vištos riebalų, virto nuostabiu garnyru ir skoniu nurungė ankstesnius variantus.

Kaip vištienos mėgėjas galiu pasidalinti dar viena nedidele paslaptimi, kurią sužinojau iš vieno restorano virėjo. Verta turėti savo šaldytuve pačių gaminto marinato vištienai. Supjaustome apysmulkiai česnako galvutę, suberiame į tuščią puslitrinį stiklainį, įberiame arbatinį šaukštelį druskos, šešis - cukraus, įpilame devynių procentų acto aštuoniasdešimt gramų (aš darau iš akies, turi gautis saldžiarūgštis tirpalas), ir visa tai lėtai užpilame verdančiu vandeniu, tvirtai užsukame dangteliu. Galima pavartyti, kad cukrus ir druska tolygiai ištirptų. Atvėsusį stiklainį dedame į šaldytuvą ir naudojame tik prireikus. Užsipylus tokio padažo po kelis šaukštus ant vištos, atrasite daug išraiškingesnį aromatą (beje, mano šeima to nepripažįsta, vartoju tik aš).

Vilnietis H.P.