Vienas iš gražiausių Labanoro girios kaimų neabejotinai yra Šnieriskės. Pasak vietinių, kaimas pradėjo statytis 19 amžiuje Švenčionėlių geležinkeliui iškirsto miško vietoje. Išlikęs senovinis trobų išdėstymas, kai buvo užstatoma ne šalia kelio, o plečiamasi į visas puses. Aplinkinės vietos išskirtinės, pušynai labiau panašūs į parkus, prie pat kaimo ilgiausias Lietuvos rininis ežeras Aisetas, besitęsiantis apie 15 kilometrų, aplink miškuose skaidrūs ežeriukai.

Jau senokai norėjosi apylinkes apžvalgyti iš viršaus, kilo mintis tam panaudoti oro balioną. Ieškant paaiškėjo, kad oro balionistai nelabai mėgsta išvažiuojamuosius skrydžius, ypač tokiam miškingam regione, tačiau "Padangių gėlių" vadovui Romanui šio maršruto mintis pasirodė įdomi. Tačiau skrydžio metu galėjo laukti daug netikėtumų, nes aplink Šnieriškes praktiškai vien miškas, be patogių aikštelių nusileidimui. Jei, pavyzdžiui, vėjas pūstų Švenčionėlių kryptimi tektų skristi kelias dešimtis kilometrų iki nusileidimo vietos ir jei būtų silpnas vėjas, tai galėtų užimti ir trejetą ar daugiau valandų.

Skrydžiui planuojame šeštadienio vakaro, sekmadienio rytą - priklausomai nuo oro sąlygų. Šeštadienio ryte smarkiai lyja Ukmergėje, debesys juda Molėtų link. Jau atsisveikiname su šios dienos skrydžiu, tačiau po pietų debesys sustoja ties Molėtais ir pasuka Utenos link, aplink Šnieriškes išsigiedrija. Romanas jau skuba į starto poziciją.

Nedideliame lopinėlyje kaime renkamas ir pučiamas balionas. Susiderinusi komanda skrydžiui parengia balioną per 15 minučių. Kabinamės už rėmo ir jau virš kaimo. Aplinkui užburiantys vaizdai, vėjo kryptis Saldutiškio link, skrendame palei Aisetą. Vėjo greitis aukštai pakankamai didelis, vienu metu skridome 32 kilometrų per valandą greičiu. Apčioje viskas puikiai matosi, iš plynųjų kirtimų šoliuoja pabaidytos stirnos, mojuoja apačioje esančių sodybų gyventojai. Aštriems pojūčiams pajusti Romanas nuleidžia balioną iki pat medžių viršūnių, atrodo, kad  iš krepšio beveik galima nusiskinti konkorėžius. Nors vietos išvaikščiotos, išgrybautos, tačiau pamatau ir naujų didelių nematytų objektų - miške "pasimetusį" ežeriuką.

Plynieji kirtimai

Būta ir nemalonių pojūčių...Šiame krašte giria subjaurota plynųjų kirtimų. Nors tai ir regioninio parko teritorija, tačiau, matyt, neaiškaus pelno vaikymąsis per pastaruosius metus smarkiai suniokojo girią. Padarytos žaizdos gyja lėtai: Labanoro girioje miškas auga ant smėlio, plyname kirtime be pavėsio labai sunkiai į "gyvenimą kabinasi" sodinukai. Stebiu vieną tokį plynąjį kirtimą kokius dešimt metų (iškirsta prieš 12-14 metų), retos pušelės pasiekusios žmogaus ūgį. Gerose sąlygose tokia pušis užauga per 4 - 5 metus. Kas kartą važiuojant į Šnieriškes vis baisiau tampa pamatyti naują plynąjį kirtimą (kurie kaip ir ribojami parkuose), šiemet vėl sulaukėme kelių kilometrų ilgio plynojo kirtimo. Logiškai nesuprantama, kad su brandžiu mišku maišyti sprindžio storumo eglaites, kurias palikus beveik ir liktų paaugęs miškas. Suprantu, kad brandų mišką tikslinga kirsti, tačiau tikrai yra metodų, kurie tausoja mūsų miškus labiau nei plynieji kirtimai (Labanausko metodas). Norėtusi, kad mūsų vaikai galėtų mišku, o ne krūmynais džiaugtis. Pasijauti kaip tas aborigenas šalies, gyvenančios iš gamtos resursų. Džiaugiuosi, kad atsiranda visuomeninių organizacijų, siekiančių išsaugoti mūsų miškus (http://www.peticija.lt/visos/1556) Darbo girinkija tikrai turi daug, miškas nevalomas nuo stovinčių išdžiūvusių medžių, kuriuose veisiasi kenkėjai ir užkrečia aplinkinius medžius.

Saldutiškio apylinkės

Prie Saldutiškio prasideda laukai ir ežerai. Padaugėja sodybų, jau pradedame iešoti vietos nusileidimui. 40 minučių skrydžio prabėga nepastebimai, leidžiamės šalia Utenos - Kaltanėnų plento. Pintinė trinkteli į žemę, antrą kartą ir sustoja.

Nuotr. Sergėjaus Jeriomenko