Maršrutas po Rytų Aukštaitiją, Labanoro giria

• 
• 

Sunku būtų išrinkti gražiausią Lietuvos kampelį, visgi daugybei žmonių būtent Rytų Aukštaitija atrodo pats gražiausias kraštas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tartum prižiūrimame parke pušimis apaugusios kalvelės prie kalvelių, žydros ežerų akys ir medinės trobos daro šį kraštą nepakartojamą.

Deja, vietovė menkai pritaikyta keliautojams. Atsitiktinis svečias sunkiai gali susipažinti su vietiniu grožiu ir tradicijomis. Pateikiame vienos dienos maršrutą, per kurį kažkiek pavyks prisiliesti prie šio krašto auros.

Keli pėsčiųjų ir dviračių  takai jei sugalvosite maršrutą pailginti

Čia tiesiog būtina apsistoti kokioj enors gražioje kaimo turizmo sodyboje. Kainos ir laisvų vietų pasitikrinimas, online rezervacija.

Kelionei pasiimkite grynųjų pinigų, patogiai apsirenkite ir aukitės tvirtus batus. Automobilį galima išsinuomoti šalia oro uosto, važiuosime keliais, kurie dulkės, tačiau visureigio tikrai nereikės.

Iš Vilniaus Nemenčinės plentu važiuojame link Nemenčinės, Pabradės, Švenčionių 102 keliu. Nuo Švenčionių galime toliau važiuoti šiuo keliu, arba pro Kaltanėnus. Sukdami į Kaltanėnus, jau liečiame Labanoro girios pakraštį. Vaizdingesnis Kaltanėnų kelias. Nuo Kaltanėnų važiuojame į Palūšę, tai Aukštaitijos regioninio parko širdis. Palūšėje išsilaikiusi senovinė medinė bažnyčia, tokia, kokią senais laikais ir galima būtų įsivaizduoti nedideliame kaimelyje, pasimetusiame Labanoro girios tyruose. Rąstinės sienos, stogas iš lentelių. Iki Palūšės nuvažiuoti užtruksite apie 1,5 valandos.

Toliau važiuojame į bitininkystės muziejų. Keliaujame į Kirdeikius. Prieš Kirdeikius bus posūkis į dešinę, nuvažiuosime iki Ginučių Malūno, už Ginučių malūno posūkis į kairę (yra ženklas su užrašu „Stripeikiai"). Važiuojame gražiu žvyruotu keliu, kuris sausomis dienomis dulka, tačiau tai tikrai puikių vaizdų kelias. Stripeikiuose aplankome Bitininkystės muziejų.

Ginučiai

Ginučių malūnas

Ginučiai. Tradicinis namas Aukštaitijoje

Stripeikių miškas

Tarp Kirdeikių ir Stripeikių verta užlipti ant Ladakalnio, nuo jo žiemą puikiai atsiveria apylinkės. Vasarą, nors žaluma užgožia vaizdą, tačiau yra properšų, pro kurias galima išvysti apylinkės.

Nuo Ladakalnio

Bitininkystė Lietuvoje turi senas tradicijas, medus nuo seno paklausi prekė, kuri išvežama ir už šalies ribų. Pirmieji alkoholiniai gėrimai Lietuvoje iš medaus, tai garsusis midus. Bites anksčiau nelaikydavo kaip dabar aviliuose, o ieškodavo laukinių bičių drevių miške ir vėliau, kaip Mikė Pukuotukas, jose mažindavo medaus atsargas. Kadangi darbas pavojingas, pradėta bites laikyti kaip naminius gyvūnėlius paruoštose drevėse ir jas saugoti nuo tais laikais gausių kitų medaus mėgėjų, tokių kaip lokiai. Muziejuje surinkta daugybė įvairių bičių avilių, daugiausia iš drevėtų medžių. Čia pat galima įsigyti ekologiško medaus.

Stripeikiai

Valgiai Labanore

Jau beveik pietūs, tad pats laikas pasisotinti. Aišku, geriausia būtų paragauti nacionalinių patiekalų. Deja, didelio pasirinkimo nebus. Klaidingai manoma, kad cepelinai geriausiai reprezentuoja lietuvišką virtuvę. Tai tik 18-19 amžiuje Lietuvoje paplitęs valgis, gerai papildantis kraują cholesteroliu. Tačiau, jei norite paragauti tikrai skanių cepelinų, pakeliui yra puiki vieta vadinama „Cepelinų gryčia", esanti už Mindūnų kaimo. Tačiau Jums siūlau kitą variantą. Labanore yra užeiga, kurioje galima atrasti keletą artimų vietiniam koloritui patiekalų: tai baravykinė sriuba, keptos voveraitės su bulvėmis. Tikrieji nacionaliniai patiekalai Lietuvoje daugiausia buvo iš žvėrienos. Gaila, matyt sunkios užeigų priežiūros tarnybų sąlygos ar savininkų atsainus požiūris į tikruosius nacionalinius valgius lemia tokią padėtį, jog tradicinis maistas - retenybė.

Labanoro girioje yra labai daug net ir gurmanui tinkamų produktų. Gal kažkam pavyks susisiekti su tokiu pat šio krašto mėgėju ir pasigaminti skrandį maloninančius pietus. Štai ko šviežio galima tikėtis:

Metų pradžia. Ledas, medžioklės sezonas. Ežeruose galima pagauti stintų, vėgėlių, ešerių, sykų. Medžiotojai medžioja šernus.

Pavasaris. Pirmieji pavasario grybai bobausiai. Daugumai tai grybas, prilygstantis baravykui. 3 kartus išvirtas (nes nuodingas) ir pakeptas su svogūnais ir bulvėmis, jis tampa nepakartojamai gardžiu.

Medžioklės sezono pradžia nuo vasaros pradžios: šernai, stirnos, elniai, briedžiai.
Ištisus metus  galima gaudyti invazinius  vėžius. 
Taip pat prasideda karšių gaudymo sezonas ir nepakartojami dūmuose rūkyti karšiai su puikiu alumi.
Rugpjūčio pradžioje prasideda grybų sezonas: baravykai, voveraitės, rudmėsės, šilbaravykiai. Ruošiama įvairiais būdais - verdama, kepama, rauginama.

Voveraitės su bulvėmis

Virti plačiažnypliai vėžiai jau istorija, dabar beliaka tikėtis puodo invazinių vėžių

Ruduo - seliavos, labai retai pas ką užtiksit. Ši žuvis visur vertinama ir paprastai labiau nei mums dažniau pasitaikanti lašiša ar eršketas. Gal kas girdėjo apie Rusijoje itin vertimą Baikalo omul - tai yra artima seliavos giminaitė. Šiuose kraštuos jie tokio pat dydžio kaip ir baikalinė, didelės silkės dydžio. Labiausiai vertinama karštai rūkyta, tačiau ir žuvienė nepakartojama, ypač su degtine.

Tinkluose įsipainioja pūgžliai, kurie augdami švaraus dugno sąlygomis žuvienę paverčia išties karališka.

Na, jei dar stipriai nepraalkę ar nenorite valgyti užeigoje, tada galima pasisotinti ir gamtoje. Labanoro krautuvėlėse galima nusipirkti skanių rūkytų gaminių, dažnai gerokai skanesnių nei perkami prekybos centruose. Važiuojame prie Alnio ežero, kuris, mano nuomone, geriausiai pristato laukinį šio krašto grožį. Rasite jį, pavažiavę kelis kilometrus, pasukę į dešinę nuo Laukagalio kaimelio, ženklas „stovyklavietė". Mašiną galima palikti ežero pradžioje įkurtoje stovyklavietėje, toliau, apsiavus patogius batus, kelionė pėsčiomis.

Maršrutas pėsčiomis

Alnio ežeras yra hidrografinis draustinis, prie kurio, pastaruoju metu, imta drausti stovyklauti, kūrenti laužus. Draudimas netaikomas ežero pradžioje įkurtai stovyklavietei. Aplink ežerą nėra nė vienos sodybos, aplink juosia keliukai arba takeliai. Einant aplink ežerą, galima susipažinti su beveik pirmapradžiu šio krašto grožiu. Ežeras apsuptas aukštų šlaitų, apaugusių pušimis, vietomis labiau panašus į parką nei į girią. Ežero ilgis apie 4 kilometrus ir verta nusiteikti 3-4 valandų žygiui. Ežero pabaigoje išteka upeliukas, kurį perėjus, galima pasirinkti perėjimą pelke arba lanką aplink mažąjį užpelkėjusį ežeriuką. Stenkitės neišleisti iš akių ežero, nes šiose vietose paklysti labai lengva, tačiau laikantis keliukų atsišakojimų link ežero, nepasiklysite. Kurioje nors laužavietėje pakepti lašinukai ar dešrelės bus daugumai skaniausias ir įsimintiniausias maistas.

Alnio ežero stovyklavietė

Vasaros mėnesiais, nežiūrint į draustinio statusą, ežero pakrantė nutūpta poilsiautojų, tačiau eidami, surasite daug gražių vietų ir nusimaudyti, ir papietauti. Į kelionę pasiimkite vandens.

Kelias palei Alnio ežerą

Alnio ežeras prie salos

Ežeriukas netoli Alnio

Paalnės šilai

Labanoras

Sudegusi Labanoro bažnyčia

Naujoji Labanoro bažnyčia

Labanoras turi ir savo legendų. Kalbama, kad Labanore apsistoję po sukilimo iš savo šalies pabėgę škotai. Ęsą būtent Labanore jie atrado taip širdžiai mielus viržynus, kurie primena prarastą tėvynę. Labanorą garsino ir Labanoro dūdmaišiai, škotiškas muzikos instrumentas.

Labanoro viržynai

Labanorą išgarsino kitas škotiškos dvasios vertas produktas. Tai garsioji Labanoro samanė, laikoma kokybiškiausia tarp lietuviškų samanių. Kiek teko susidurti, labanoriečiui pasigaminti samanę ne galimybė uždirbti, bet malonumas. Tipinė samanės varykla būna įrengiama gražioje vietoje, tačiau toliau nuo pašalinių akių. Dažniausiai kokiame nors eglyne paruošiama aikštelė. Varoma čia po nedaug, tipinė 100 litrų medinė raugo statinė, kurią kaitiną garas iš kaitinamo šalia metalinio kubilo. Toliau garas jau su alkoholiu eina į šaldytuvą ir teka į indą. Sekantį kartą išlašėjęs turinys pilamas į metalinį kubilą kartu su švariu vandeniu ir dar kartą kaitinamas. Tada praleidžiama pro obelų anglis, kiek lieka, išpilstoma į butelius, įdedant kokią nors žolę. Deja, labai aktyvūs saugotojai beveik išnaikino šių tradicijų puoselėtojus ir tikroji samanė statoma ant stalo tik garbingiausiems svečiams atvykus.

Už Labanoro važiuojame pro Stirnius, garsius Napoleono lobiu, paskandintu Stirnių ežere ir gražia, iš lauko akmenų sumūryta bažnyčia.

Stirnių bažnyčia

Etnokosmologija

Baigę žygį, važiuojame link Etnokosmologijos muziejaus. Kaltanėnų, Molėtų keliu pasiekiame Vilniaus - Utenos plentą, sukame link Utenos ir iš kelio pasukame į dešinę, ženklas „observatorija". Už kelių kilometrų pasimato Etnokosmologijos muziejaus bokštas, labai panašus į stiklinę skraidančią lėkštę, pakibusią virš pušynų. Jei dar nevėlu, verta pirmiausia užlipti į bokštą ir pasidairyti po apylinkes, vaizdas tikrai įspūdingas. Tada grįžti kilometrą atgal ir pasukti į kairę palei ežeriuką, čia yra etnografinė sodyba, kurioje užsisakius ar prisišliejus prie kokios grupės, galima išklausyti pasakojimą apie tai, kaip senovės lietuviai stebėjo laiką. Pasakojama improvizuotoje senovės lietuvių pagoniškoje šventykloje.

Jei oras geras ir dangus nedebesuotas, galima pasilikti ir etnokosmologijos muziejuje ir stebėti dangaus šviesulius pro galingą teleskopą. Tiek vienoje, tiek kitoje vietoje rekomenduoju iš anksto rezervuoti laiką.

Etnokosmologijos muziejaus bokštas nuo etnokosmologijos sodybos

Čia ir pabaigiam aktyvią kelionės dalį, per valandą grįžtame į Vilnių, savo viešbutį, Vilniaus - Utenos plentu.

Nuotraukos autoriaus ir Hermio Preikšto

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.