Reportažas iš kelionės į Tenerifę
Kelionės į Tenerifę filmas, pigūs aviabilietai į Tenerifę, viešbučiai Tenerifėje, ką veikti Tenerifėje, ką aplankyti Tenerifėje daugiau
Dailininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai
2010-06-17 14:31 Peržiūros : 1174 Spausdinti
Vienais geriausių piešėjų Vilniaus dailės akademijoje tituluojami broliai Gataveckai piešia ne tik akademinius piešinius, bet ir graffiti. Be to, jie šoka breiką.
Akademiniai darbai ir gatvės kultūra puikiai dera jų pasaulyje. „Mes kilę iš gatvės, joje gyvenom ir savo išgyvenimų nesigėdijame", - sako be tėvų užaugę menininkai.
Vienas kitą nutraukdami, berdami tuos pačius žodžius broliai dvyniai pasakoja įdomios veiklos atrasdavę net tada, kai sunku buvo rasti maisto. Piešti juodu pamėgo dar lankydami savaitinį darželį.
Vidine laisve ir žinojimu, ko nori, spinduliuojantys Algirdas ir Remigijus sako, kad vaikystės patirtis jiems yra vienas iš idėjų šaltinių: baigiamajam magistro darbui jie ruošia kūrinį, kuris atspindės sudėtingą jų santykį su tėvais. Nors jie pabrėžia, kad asmeninę savo istoriją visada pasakoja atvirai, tačiau kūryba anksčiau jos perteikti nemėgino. „Nes iki šiol mokėmės piešti", - paaiškina broliai. Piešimas labai svarbus jų specialybėje - monumentaliojoje dailėje. Šią discipliną trejus metus broliams Gataveckams dėstęs ir iki šiol juos konsultuojantis lektorius Arūnas Jonikas pasakoja nuo pat pradžių brolius įsidėmėjęs ir dėl gabumų, ir dėl užsispyrimo mokytis. „Vienas kitam padėdami, o kartais konkuruodami, per kelerius metus figūratyviajame mene jie pasiekė labai daug. Drąsiai galiu teigti, kad šioje srityje tarp Akademijos studentų jiems lygių dabar nėra. Būtent todėl jų darbus atrinkome parodyti Olandijos karalienei, - teigia nuo 1991 metų Akademijoje dėstantis A. Jonikas. Ir priduria išties įpareigojantį komplimentą: - Man patiko su jais dirbti. Svarbu, kad kartais atsirastų „grynuolių", tuomet žinau, kodėl čia esu."
„Piešti pradėjome savaitiniame darželyje. Tuomet dar gyvenome su tėvais. Augome asocialioje aplinkoje, dažnai nebūdavo ką valgyti, todėl piešdavome ir nešdavome žmonėms parduoti." Broliai pasakoja, kaip įtikino maisto prekių parduotuvės savininką nupirkti jų piešinį už dešimt litų ir už tuos pačius pinigus iškart iš jo nusipirko miltų ir aliejaus. Kiek liko - dažams.
„Pirkdavome tik skirtingų spalvų guašą. Jei pritrūkdavo pinigų, vietoje balto naudodavome dantų pastą. Kol patekome į vaikų globos namus, tekdavo ir ubagauti. " Visi šie išgyvenimai sudėti į būsimo baigiamojo magistro darbo „Situacija" projektą. Alytuje, stoties rajone, ant namo kampo, prie kurio būdami vaikai prašydavo išmaldos, dailininkai ketina įgyvendinti sumanymą, atspindintį sudėtingą jų ir tėvo ryšį. Menininkai pasakoja jau pradėję piešti natūralaus ūgio vienas kito atvaizdus sangininiais pieštukais. Visas sumanymo įgyvendinimas užtruks pusantrų metų.
„Piešiame vienas kitą, taigi kas antrą dieną. Nupiešti itin tikslų atvaizdą - sudėtinga užduotis. Piešinyje mes stovėsime šalia. Skirtingi, nes ir mūsų piešimo stilius skiriasi. Tėvą piešime iš nuotraukos. Akivaizdus technikos skirtumas sukurs distanciją tarp jo ir mūsų, ją dar paryškinsime tėvo atvaizdą įkomponavę devyniasdešimtiems laipsnių kampu nuo mūsų - ant kitos pastato sienos." Dailininkai pasakoja prieš dvejus metus kilusią idėją iš pradžių svarstę įgyvendinti graffiti, vėliau - tapybos technika. Galiausiai nusprendė, kad sangininiais pieštukais piešti darbai bus skenuojami ir spausdinami ant tentinės medžiagos, tuomet iškerpami ir klijuojami ant sienos. Nuotrauką priminsiantis rezultatas, pasak dailininkų, turėtų atkreipti visuomenės dėmesį į socialines problemas ir galbūt įkvėpti kabintis į gyvenimą tuos, kurių vaikystė panaši į Algirdo ir Remigijaus.
Alytuje - vieni didžiausių Lietuvoje vaikų globos namų. Broliai Gataveckai pasakoja, kad čia juos, antraklasius, atvedė tėvai, supratę, kad patys vaikų neužaugins.
Dailininkai sako, kad tai buvo išsigelbėjimas - taip jie atrado tikruosius namus. Šiuose namuose gyveno tol, kol baigė mokyklą ir, nors palaiko ryšį su tėvais, čia, o ne pas tėvus, kaip į namus grįžta iki šiol. „Į globos namus pakliūva įvairių vaikų, dažnai jau „sugadintų".
Stengiamės padėti, atrasti gabesnių. Vežame savo darbus - net jei dabar ne visus supranta, augdami matys ne kičą, bet meną", - pasakoja įvairiuose socialiniuose projektuose, seminaruose ir labdaros akcijose dalyvaujantys kūrėjai.
Be asmeninės patirties, „Situacijos" sumanymą paveikė ir pasaulyje žinomų graffiti meistrų darbai. Patys jau seniai viešosiose erdvėse piešiantys graffiti artima technika, dailininkai kaip savo įkvėpėjus mini britą Bansky ir prancūzą Ernestą Pignoną. Lietuvoje, pasak Algirdo ir Remigijaus Gataveckų, dauguma graffiti darbų yra tiesiog vandalizmo išraiška, prasilenkianti su siekiu atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikrą problemą ar idėja pagyvinti aplinką. Kita kūrinio „Situacija" dalis - kartoninės dėžutės, ant kurių atskirai bus tapomi brolių ir jų mamos, kuri taip pat užaugo vaikų globos namuose, atvaizdai.
Kūrinio veikėjai atrodys įkalinti, įtampą kels tarsi laužytos figūros. Pasak menininkų, abi dalis sieja viena emocija - buvimo paliktam jausmas.
„Situacija" - ne vienintelis su viešąja erdve susijęs dailininkų darbas. 2008-ųjų pavasarį dešimtuku įvertintas Remigijaus Gatavecko bakalauro darbas „Šokio aikštelė", skirtas Alytaus teatro fasado erdvei. Nuo mokyklos laikų šokantys breiką vienoje geriausių Lietuvos grupių „Bansai", broliai pasakoja, kad „Šokio aikštelės" sumanymas taip ir gimė - šokant. Remigijus sako norėjęs suteikti dinamikos jaunimą traukiantiems Alytaus teatro laiptams, ant kurių vyksta miesto renginiai, koncertai ir neoficialūs susibūrimai. Iš tokio pat spalvoto ukrainietiško granito kaip ir teatro laiptai sudėliota erdvinė kompozicija įtraukia į šokį primenančią spiralę. „Laiptais lipantis vaikas net nepajustų, kaip ja nukeliautų. Centrinė linija, piešta iš rankos, turi tiek energijos, kad išjudina statišką akmens masyvą ir suteikia erdvei judesio", - apie teatro fasado projektą pasakoja Remigijus.
Nors Alytui padovanotas darbas susilaukė miesto visuomenės ir valdžios simpatijų, įgyvendintas, deja, nebus - šiam projektui pritrūko pastato architekto sutikimo.
Algirdo Gatavecko bakalauro darbas sulaukė kitokio likimo: pats dailininkas jau ištapė Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos sieną. Sieninės kompozicijos darbas „Be pavadinimo" taip pat buvo puikiai įvertintas Akademijos dėstytojų. Autorius labiausiai džiaugiasi, kad darbas jau įgyvendintas.
Daugumą savo darbų dailininkai išdovanoja - miestui, vaikų namams ir jų globėjams, draugams ir, kaip patys sako, šiaip geriems žmonėms. „Gyvename tik šia diena, - tvirtina Remigijus, - ir kitaip neįsivaizduojame. Visada buvo sunku ir visada atsirasdavo gerų žmonių, kurie padėdavo. Tačiau stengiamės, kad pagalba nenueitų veltui: kuriame ir dalijamės savo kūryba, norime padėti kitiems. Dovanoti mums labiau patinka nei priimti dovanas."
Dovanoti smagiau nei priimti dovanas
Patys broliai Gataveckai sako darbų kol kas nesistengiantys parduoti - jei kūriniai bus verti, atėjus laikui juos ir taip pastebės. Menininkas, kuris, be kūrybos, imasi ir komercijos, jau yra vadybininkas, kategoriškai tvirtina dailininkai. „Mums pasisekė - darome tai, kas patinka. Bet kiekvienas gali taip gyventi, tik reikia pasistengti. Į dailės mokyklą mus nuvedė piešinius pamačiusios vaikų namų auklėtojos, čia jau pirmąją dieną buvome pastebėti piešimo mokytojo Audriaus Janušonio. Jis ir padėjo pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją. Daugelis netikėjo, kad įstosime, bet pavyko iš pirmo karto", - pasakoja menininkai ir prisimena žinios apie sėkmingą stojimą sulaukę tapydami. „Palikome tai, ką tapėme, teptukais nusipiešėme ūsus ir girdamiesi apėjome visus vaikų namus." Studijų pradžioje, sako broliai, jautėsi patekę visai į kitą pasaulį. „Per pirmąją piešimo paskaitą kai kurie bendrakursiai klausė, kodėl mano pieštukas prastai nudrožtas ir kodėl jį laikau kaip rašiklį, - pasakoja Remigijus Gataveckas, - bet jau antrame kurse su broliu juos pasivijome ir pralenkėme." Visgi piešimą jiems dėstęs lektorius A. Jonikas nepamena, kad broliams būtų sekęsi ne taip gerai, kaip kitiems studentams.
„Žinoma, praktinio įdirbio jie tada turėjo nedaug. Tačiau turėjodidelį norą mokytis ir daug kantrybės. Nepasakyčiau, kadjie piešė prasčiau už bendrakursius. Jei patys taip manė - taidaugiau „sostinės kompleksas". Tikiu, kad jiems, atvykusiems išprovincijos, ir dar iš vaikų namų, daug kas atrodė sudėtingiaunei kitiems studentams. Tačiau galbūt šiuo atveju tai ir išėjo įgera: atėjo į Akademiją neišlepę, bet kartu ir nepalūžę."
Freską-mozaiką broliai Gataveckai pasakoja pasirinkę todėl,kad norėjo kuo daugiau piešti ir žinojo, kad šioje specialybėje akademiniam piešimui skiriama labai daug dėmesio. Ir dar kartą pabrėžia: jei rūpintųsi materialia savo gerove, būtų pasirinkę populiaresnę ir verslesnę pakraipą.
Neseniai iš Diuseldorfo meno akademijos peržiūrų grįžęs Algirdas Gataveckas pasakoja ten pamatęs visai kitokį požiūrį į jaunuosius menininkus. „Žmonės plūsta į peržiūras, jiems viskas įdomu. Studentai prisistato ne tik akademinei aplinkai, bet ir visuomenei. Prie kiekvieno autoriaus pavardės stende užrašytas ir jo telefono numeris - kad galimi pirkėjai ar rėmėjai lengviau surastų." Ir patys darbai Vakarų Europoje, sako dailininkai, yra kitokie. „Tačiau vytis Vakarų mums nereikia. Reikia kurti tai, kas patinka, ir stebėti, ką veikia pasaulis." Išvykti iš Lietuvos dailininkai teigia neplanuojantys - kol kas idėjų netrūksta ir čia, kaip ir ryžto joms įgyvendinti.
Ina Ūsaitė
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
