Kelionė į Tunisą

• 

Pabaltijo ir Lenkijos žurnalistus, tinklaraštininkus ir fotografus – 10 jaunų žmonių grupę – Tuniso Nacionalinis turizmo biuras pakvietė vasario mėnesį. Iš anksto buvome paprašyti pasirūpinti drabužiais visiems metų laikams: žiemą Tunise dažnai lynoja, temperatūra naktį svyruoja tarp 5-10, dieną – tarp 10-20 laipsnių Celsijaus, dalį kurių gali „nupūsti“ žvarbus vėjas. Vėliau paaiškėja, kad žieminė striukė yra bene universaliausias drabužis tokiu metų laiku.

Kelionė į Tunisą lėktuvu iš Lietuvos nesudėtinga. Atsiranda tiesioginiai skrydžiai, taip pat galima surasti gana pigius skrydžių variantus su persėdimais.

Selja tarpeklis

Toliau tekste vietos ir objektai bus vardijami tokia tvarka, kokia juos ir aplankėme.

Maršrutas: Gafsa-Tozeuras-Kebilis-Tatuinas-Džerba-Mahdija.

1 diena: Gafsa – Tozeuras (Tauzar)*

Lezard Rouge („Raudonasis driežas“) – istorinis Tuniso traukinys, kadaise priklausęs vietinių monarchų dinastijai, o dabar tapęs atrakcija. Prabangiai įrengti vagonai laikui bėgant apšepo, tačiau svarbiausi – ne jie, o vaizdas pro langus.

Kinų turistai ir Afrikoje, regis, sudaro daugumą.

Selja tarpekliai. Praėjusio šimtmečio pradžioje Metlaoui miestas, iš kurio prasideda „Raudonojo driežo“ kelionė, buvo svarbus kalnakasybai: regionas garsėjo savo fosfatų ištekliais. Kai prisireikė geležinkelio per kalnus, darbininkai jį kertančiame tarpeklyje pastatė nemažai tiltų ir tunelių.

Gražiausiose vietose traukinukas stabteli, pati kelionė trunka apie valandą ir kainuoja apie 15 eurų.

Traukinyje įsišneku su tunisiečiu Muhamedu, kuris į šalies pietus su draugais taip pat atvyko pirmąkart. Pieno produktų gamykloje dirbantis vaikinas gyvenimu nesiskundžia, tačiau teigia, kad prieš kelerius metus įvykusi „Jazminų revoliucija“, kuri pasuko šalį link demokratijos, paprastų žmonių gyvenimo nė kiek nepakeitė: daug jaunų tunisiečių, baigusių aukštąsias mokyklas, ilgai ieškosi darbo.

Čebika (Chebika) oazė - kalnų oazė Tozeur provincijoje. Djebel el Negueb kalnų papėdėje įsikūrusią oazę arabai dar vadina Qasr el-Shams, arba „Saulės pilimi“. Kadaise čia buvo romėnų avanpostas, vėliau – berberų genčių priebėga. Dabar kaimelyje šalia oazės gyvena keli šimtai žmonių. Beje, būtent šioje vietovėje nufilmuota nemažai scenų iš visame pasaulyje žinomų filmų „Žvaigždžių karai: Epizodas IV“ bei „Anglas ligonis“.

Senasis Čebikos miestelis 1969 m. buvo užlietas katastrofiško potvynio, ir gyventojai persikraustė į aukštesnę vietą.

Oazės širdis – šaltinis.

Ožio skulptūra stebi lygumas šalia oazės.

Apie pusę euro kainuojančios „dykumos rožės“ – kristalinės žiedo formos uolienos – vienas dažniausių suvenyrų pakelės krautuvėlėse.

Nefta – aplink oazę išaugęs miestas nebetoli Alžyro sienos. Tai svarbus religinis Tuniso regionas, laikomas sufizmo – mistinės islamo atšakos – gimtine ir pritraukiantis daug piligrimų. Daug mečečių, tradicinės architektūros senamiestyje (medinoje) ir, žinoma, prekyviečių. Kadangi Neftai teturėjome kelias valandas, jas ir paskyrėme pirkiniams.

Neftos medinos aikštė gražiausiai atrodo naktį, kai užsidega šimtai girliandų.

Šviežios datulės Tunise įvairių rūšių ir gana pigios: 2-5 eurai už kilogramą. Prieš perkant rekomenduotina paragauti.

Daržovių turgelis.

Tuniso valiuta – dinaras – apytikriai lygus pusei euro, taigi išlaidas pasiskaičiuoti nesunku.

Mėsos prekyvietėse į higienos normas niekas pernelyg daug dėmesio nekreipia.

„Baras“ Tunise. Vyrai susirenka išgerti arbatos ir pažaisti azartinių žaidimų.

Prisiklausęs draugų pasakojimų apie agresyvias pardavimo technikas, taikomas prekeivių Turkijoje, Egipte ir aplinkinėse šalyse, nerimauju, kad ir čia bus panašiai. Vietiniai pardavėjai pasirodo mandagūs: turistus kviečia užsukti, žada geras kainas, bet už rankos netempia ir iš paskos per visą turgų nevaikščioja. Tiesa, derėtis – privaloma, kitaip permokėsite mažiausiai dukart. Gera taktika – išgirdus kainą ramiai pasakyti savąją, bent jau dvigubai mažesnę už pradinę, ir būti pasiruošusiam išeiti, jeigu pardavėjas nenusileidžia.

2 diena: Tozeuras

Datulių palmių muziejus – atrakcionų parkas „Eden Palm“. Palmių svarbos Tuniso istorijoje pervertinti turbūt neįmanoma: sūriame smėlyje pagulėjusi mediena tampa ilgaamže statybine medžiaga, tinkančia ir baldams, ir vamzdynams tiesti, labai maistingas datulių sirupas naudojamas virškinimui gerinti, veido odai valyti ir net kaip potencijos stiprinimo priemonė. Na, ir, žinoma, pačios datulės – nepakeičiamas maisto šaltinis; muziejaus ekskursijos gidas pasakoja, kad teturint datulių ir vandens, dykumoje jau galima gyventi. Muziejuje taip pat dirba ir laboratorija, kurioje gaminamas geriausiomis laikomų „Deglet Nour“ datulių sirupas, parduodamas tik čia.

„Palm Eden“.

Laboratorija.

Sirupų degustacija.

Šalia muziejaus įrengtas nedidelis botanikos sodas ir pramogų parkas su kliūčių ruožais, įvairiomis karstyklėmis ir lauko kavine – puiki vieta apsilankyti su šeima.

Onk Jemal vietovė ir festivalis „Dunes Electroniques“. Onk Jemal („Kupranugario kaklas“) šiaip jau yra nedidelė kalva dykumoje aplink Tozeuro miestą, tačiau tuo pačiu vardu vadinama ir vietovė, kurioje G. Lucasas filmavo „Žvaigždžių karų“ 4-ąjį epizodą ir specialiai dykumoje pastatė nedidelį pastatų kompleksą. Daugelis tunisiečių „Žvaigždžių karų“ apskritai nėra matę, tačiau jie suvokia, kad naudingiau statinius palikti neliestus.

Jeigu norite pasivaikščioti po fikcinį miestelį vienumoje, geriau atvykite ryte.

Onk Jemel pasirinktas ir kaip vieta antrus metus organizuojamam elektroninės muzikos festivaliui „Les Dunes Electroniques“ („Elektroninės kopos“). Iš esmės tai techno muzikai skirtas festivalis, kuris nei scenų, nei lankytojų skaičiumi dar neprilygsta organizuojamiems Lietuvoje, tačiau čia atvyksta pagroti šio žanro pionieriai ir žinomi atlikėjai iš JAV ir kitų šalių.

Vienas svarbiausių festivalio tikslų – pritraukti daugiau turistų į Tunisą žiemą. Šiemet oras festivalio dienomis pasitaikė prastokas, ir gidė prasitarė, kad panašiai buvo ir praėjusiais metais. Visa kita – gerai: profesionali garso aparatūra, saugi atmosfera ir gerai nusiteikę žmonės. Akivaizdu, kad tunisiečiams festivalis – didelė šventė.

3 diena: Tozeuras – Kebilis (Kebili)

„Dar Cherait“ muziejus Tozeuro mieste. Tai tik šiemet atsidaręs muziejus, lankytojus nukeliantis į Tuniso praeitį. Čia yra ką veikti maždaug valandą: drabužių, papuošalų ekspozicijos, žmonių figūros įvairiose buities scenose, paveikslai ir keramikos dirbiniai. Užrašai kol kas yra tik prancūzų kalba, todėl pravartu turėti gidą ar vertėją.

Druskos ežeras Chott el Djerid. 250 km ilgio ir iki 20 km pločio didžiausias Tuniso druskos ežeras vasarą beveik visiškai išdžiūsta, ir turistai čia užsuka tikėdamiesi pamatyti Fata Morgana reiškinį – optinę apgaulę, „pakabinančią“ įvairius objektus ore. Pučia žvarbus vėjas, tad mes ežerą kertame beveik nesidairydami.

Važiuojant toliau į pietus ir artėjant prie Sacharos smėlis keičiasi iš gelsvo į rusvą, pastebime laukinių kupranugarių.

„Ksar Ghilane” stovykla. Už 178 km į pietryčius nuo Tozeuro esantis Duzo (Douz) miestelis dar vadinamas vartais į Sacharą. Anksčiau čia buvo svarbus dykumą kertančių karavanų sustojimo taškas, o dabar tai vieta, iš kurios prasideda daugelis turistinių maršrutų po dykumą. „Ksar Ghilane“ yra vienas žinomiausių kempingų, siūlantis pernakvoti nameliuose arba iki 10 žmonių talpinančiose palapinėse moliniais šonais ir čia pat išsinuomoti keturratį arba užsisakyti žygį kupranugariais.

Palapinės gelbėjo nuo lietaus, o nuo šalčio gynėmės miegodami su drabužiais.

Mus vakaras dykumoje pasitinka smarkiu lietumi, tad apie jokius žygius nesvajojame. Laimei, ryte oras pasitaiso, ir po kuklių vietinių pusryčių susirenkame prie mūsų jau laukiančių vedlių su kupranugariais. Gyvuliai arklius primena tik paklusnumu, bet akivaizdžiai labai pasitiki savimi ir į turistus žvelgia iš aukšto – ne tik dėl ilgų kojų, dėl kurių kupranugarį reikia paguldyti, kad apskritai pajėgtumėte užsiropšti ant balno. Jojimas, nors ir labiau siūbuojantis, kažkodėl atrodo patogesnis nei arkliu ir beveik nevarginantis kojų.

Pertraukėlė dykumoje.

Smėlis, smėlis, kur dairais....

4 ir 5 diena: Tatuinas (Tataouine) – Džerba (Djerba)

Ksar Hedada. Dar vienas objektas, taip pat filmuotas „Žvaigždžių karuose“, tačiau šįkart – nebe fikcinis, o tikrai egzistavęs. Ksar išvertus iš arabų kalbos reiškia pilį, tačiau tunisiečiai taip pat vadina ir sustiprintas saugyklas, kuriose klajokliai palikdavo grūdus ir kitas atsargas. Tatauino miesto apylinkėse tokių saugyklų yra keletas.

Dar vienas ksaras tolėliau nuo miesto.

Guellala keramikos dirbtuvės. Indų žiedimo tradicijos Džerbos saloje siekia 3000 metų. Guellala dirbtuvėse meistras parodė, kaip rūsyje po namu kasamas molis, kur jis džiovinamas, kaip žiedžiami ir vėliau deginami dirbiniai. Po ekskursijos čia pat galima nusipirkti jau gatavų lėkščių, puodelių ir kitokių darbo grožybių, kurios, tiesa, gerokai brangesnės nei turguje, o atrodo labai panašiai. Tačiau – rankų darbo.

Džerba sala – atskiro straipsnio tema. Kaip ir daugelis salų, Džerba turi savitą kultūrą ir ramybę, kurios ilgainiui gali ir nelikti: panašiai kaip mūsiškėje Nidoje, vietiniai gyventojai pernelyg nesidžiaugia dėl to, kad saloje sparčiai daugėja masiniam turizmui skirtų viešbučių, ir su nostalgija prisimena laikus prieš kelis dešimtmečius. Valdžia nusprendė nebedalinti leidimų viešbučiams, o vietoje jų remti žmones, kurie įrenginėja pasiturintiems turistams skirtus viešbutukus, derančius su miesto architektūra.

Prekyvietė Džerbos senamiestyje.

Apžiūrėti vieną tokį viešbutį, „Dar Bibine“, mus pakvietė belgų šeima, prieš kelerius metus atsikrausčiusi į Džerbą, čia nusipirkusi namą ir jį radikaliai pertvarkiusi.

Naktis „Dar Bibine“ kainuoja dukart daugiau nei penkių žvaigždučių viešbutyje saloje.

Viešbučio savininkė Isabelle: „Kai pamatėme šį namą, iškart supratome, kad norime čia likti.“

„Djerbahood” – gatvės meno projektas po atviru dangumi, kuriam į Erriadh kaimelį Džerboje praėjusiais metais susirinko ir dirbo 150 žymiausių gatvės dailininkų iš 30 valstybių. Norintiems pamatyti visus kūrinius prireiks mažiausiai trijų valandų.

„Djerba Explore“ – unikalus parkas visame Viduržemio jūros regione, apjungiantis krokodilų fermą, Rumšiškių tipo istorinį kaimelį ir nedidelį islamiško meno muziejų. Daugiau nei 400 Nilo krokodilų fermoje auginami siekiant išsaugoti nykstančią rūšį, prekybai su zoologijos sodais ir mėsai. Parkas įvertintas aukščiausiais balais „TripAdvisor“ sistemoje.

Norintiems aštresnių įspūdžių į fermą rekomenduojama užeiti krokodilų šėrimo valandomis.

Senovinis šulinys, kuriame svirties vaidmenį atlieka kupranugaris.

Alyvuogių aliejaus spaudimo presas.

6 diena: Mahdija (Mahdia)

El Džemo (El Djem) amfiteatras. Romėnų laikų statiniai El Džemo mieste yra vieni geriausiai išsilaikiusių visoje Afrikoje. III a. statytas UNESCO saugomas Romos imperijos simbolis talpino 35 000 žiūrovų ir buvo didžiausias kontinente. Arenoje didybės dvasia juntama ir dabar.

Rekomenduojami viešbučiai ir vietos apsistoti pietų Tunise:

Gafsa: "Jugurtha Palace"

Tozeuras: "El Mouradi"

Ksar Ghilane: kempingas „Oasis de sable"

Džerba: "Radisson Blu Ulysse"

Susas (Sousse): "El Mouradi"

6 dienos Tunise prabėgo kaip rytietiškas sapnas – o kiek daug dar nepamatyta… Nuoširdžiai dėkojame Tuniso nacionalinei turizmo agentūrai už kvietimą, Natalijai Mikicin – už renginio koordinavimą, o Uršulai Frackievič – už kompanijos „ganymą“ ir gerą nuotaiką visos kelionės metu.

Tomas Knabikas

Nuotraukos: Artur Cieslakowski

*Dvi iš 24 Tuniso provincijų. Čia ir toliau tekste jos analogiškose vietose jos bus nurodomos palengvinti maršruto planavimui. Skliausteliuose pateikiamas vietovės pavadinimas arabų, anglų arba prancūzų kalba.

Siltas

Pamatyti tikrai manau verta ir yra ką :) Bet įvykių sostinės muziejuje su  100 turistų jame ir durniais saudančiais niekam nelinkečiau pamatyti. Dabar manau dar labiau Tunisui riekia stengtis viešųjų ryšių klausimu.

2015-03-19 18:29