Reportažas iš kelionės į Tenerifę
Kelionės į Tenerifę filmas, pigūs aviabilietai į Tenerifę, viešbučiai Tenerifėje, ką veikti Tenerifėje, ką aplankyti Tenerifėje daugiau
Grafikė Rūta Spelskytė
2010-06-17 12:45 Peržiūros : 253 Spausdinti
Man grafika yra viena iš vidinių refleksijų materializavimo formų. Įvykių, jausmų, spalvų registracija vyksta nuolat. Atsimenu. Ko neatsimenu, bandau užsirašyti. Po ranka dažniausiai fotoaparatas, vaizdo kamera, diktofonas. Gyvendama „Cite Internationale des Arts" studijoje Paryžiuje, pradėjau konstruoti ir specialius, aplink savo ašį besisukančius mechanizmus. Pagrindinė funkcija?
Stebėti, fiksuoti, geranoriškai perleisti informaciją man. Kartais jaučiuosi panaši į sraigę. Viską tempiu su savim. Bet sraigės visai nieko. Jų namelių raštai gražūs. Tik jos labai lėtos. Aš gyvenu greičiau.
„Kūryba" man yra keistas žodis. „Karyba" - daug aiškesnis. Menas? Na, tarkim, avangardas, jis visada žygiuoja priekyje. Viskas jau seniai sukurta. Viskas buvo sukurta daug anksčiau, nei Charlesas Duellis 1899 metais pasakė šį sakinį Amerikos patentų biure, gerdamas kavą ar arbatą. Neįžvelgiu čia jokios sensacijos, nieko bloga. Viskas dėliojasi iš tų pačių detalių. Kitas popierius, kiti dažai, kitaip pasvirus linija. Kinta registravimo būdai. Nuo pieštuko prie kameros. Viskas, kas sukasi aplink, kelia asociacijų. Asociacijos sujungia refleksijas ir raktažodžius galvoje į skirtingas grandines. Atsiminimai pralenkia ar iškreipia vienas kitą. Kai kurie perkeliami ant popieriaus.
Kėdė tuščioje Kopenhagos gatvėje priešais Tivolį. Keletą mėnesių studijavau Dailės akademijoje Švedijoje. Išplaukiau į Kylį aplankyti Muthesius akademijos. Buvo tamsu. Pakeliui buvo Kopenhaga. Ėjau naktį gatve. Radau kėdę. Pikta buvau. Praėjau. Po pusės metų grįžau į Lietuvą. Studijoje buvo trys kėdės. Atsiminimų grandinė galvoje rangosi kaip nori. Sulaužiau vieną iš trijų kėdžių. Du žmonės prasilenkia laike. Vienas nešasi kėdės nuolaužas, kitas piktas tempia kuprinę Kylio link.
Žmonės juokinami skirtingais būdais. Juokinami, kai patys jaučiasi juokingi. Juokinami už pinigus. Juokinami, nes kažkas nori iš jų pasijuokti. Karalius yra juokdarys, juokdarys yra karalius. Menininko funkcija visuomenėje svyruoja tarp to, kuris juokina, ir to, kuris juokiasi.
Nuo vaikystės vaidinau įvairiuose lietuvių ir užsienio kino filmuose, televizijos laidose. Dabar vaizdo kamerą nešiojuos krepšyje. Tai buvo daugiau nei grimas ir pinigai. Tai buvo mano gyvenimo žaidimo pradžia. Paskui pradėjau rengti parodas, dalyvauti grupinėse. Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Norvegijoje. Atsimenu, būdama penkiolikos atstovavau Lietuvai tarptautiniame menų festivalyje Paryžiuje, Monmartre. Kai už tapybos darbą tuomet iš vieno žinomo Lietuvos kolekcininko gavau 1 000 litų, ilgai negalėjau suprasti, kaip tai atsitiko. Paaugau keliais centimetrais, darbų kainos keliskart didesnės.
Kai išvydau savo darbą, publikuotą dailės vadovėlyje, buvo keista. Dabar, surinkus visas publikacijas, išaugtų nemaža krūva. Matyt, tų darbų reikia ne tik man pačiai. Kai kuratorius iš Norvegijos mėnesio pradžioje pasiūlė atvažiuoti padirbėti Osle, pasakiau „OK". Su kolega kabinsim kelių kvadratinių metrų dydžio nuotraukas ant namų. Iškreipsim erdvę.
Komentuokite ir vertinkite!
Norėdami komentuoti ir vertinti - prisijunkite arba Registruokitės!
