Fotoreportažas: "Pasivaikščiojimas po penkis kaimus Italijoje"

Tomo Baranausko darbas pretenduoja į kategorijos "Fotoreportažas" geriausio darbo nominaciją.

Paklauskite savo draugų, kolegų ar pažįstamų, su kokiomis penkiomis vietovėmis jiems asocijuojasi Italija, ir aš garantuoju, kad dauguma jų paminės Romą, Veneciją, Milaną, Florenciją, Pizą. Vargu bau, ar bent vienas jų pasakys, kad Italija jiems yra kažkas kito. Ir nieko nuostabaus, nes būtent į čia dažniausiai veda lietuvių maršrutai. Tačiau jeigu jums įgriso tradicinės, išpopuliarintos kelionės arba tiesiog norite pamatyti kitokią Italiją, rekomenduoju jums ne mažiau puikias penkias itališkas alternatyvas - Penkis kaimus (itališkai - Cinque Terre).

Cinque Terre - tai penki įspūdingo grožio kaimeliai Ligūrijos srityje, kuri randasi vos truputį tolėliau į šiaurės vakarus nuo jau minėtos Pizos. Šio UNESCO saugomo paveldo objekto pavadinimas siejamas su penkiais atskirais kaimais - Riomaggiore, Manarola, Corniglia, Vernazza ir Monterosso Al Mare - kuriuos iš vienos pusės juosia jūra, iš kitos - statūs kalnų skardžiai. Vėlyvą rudenį lėktuvu atskridęs iki Milano, o po to sėdęs į traukinį, neužilgo pasiekiau pirmąjį iš penkių kaimų - Riomaggiore - ir mano kelionė prasidėjo!

Gryniausia teisybė, kad pirmi įspūdžiai yra patys stipriausi. Užtenka siauromis Riomaggiore gatvelėmis nusileisti iki jūros, kad kalnuose įsispraudusio kaimo panorama atsivertų visu savo grožiu, o mano nuovargio neliktų nei kvapo.

Pirmą naktį miegojau be žadintuvo, tarsi praradęs laiko pojūtį. Dėl gatvelių siaurumo, mažuose nuomuojamuose butuose tamsoka ir dieną. Tačiau iš karto supratau, kad vietinės bažnyčios varpai, taip įkyriai skambantys kas valandą, neleis man atitrūkti nuo realybės. Laikas keltis!

Mano mieguista nuotaika gatvių šurmulyje keičiasi taip greitai, kaip ISO nustatymas fotoaparate, o margi namukai, rodos, suklijuoti vienas su kitu, užburia. Norom nenorom peršasi mintis: jei jau gyvenate Riomaggiore‘je, privalėsite pamėgti savo kaimynus, nes jie visai šalia.

Anksčiau iki kaimų nusigauti buvo įmanoma tik jūra. Iki šiol nėra kelio, kuris jungtų juos visus, todėl prieš neriant į apylinkių tyrinėjimą pėsčiomis, pravartu sėsti į vieną iš keltų arba vietinio žvejo valtelių ir Cinque Terre grožį įvertinti iš toliau.

Mano tikslas - įveikti kaimus jungiantį senovinį pakrantės taką, arba itališkai - Sentiero Azzurro. Einant juo, galima gėrėtis nuostabia jūra, vis dar žaliuojančiais terasiniais vynuogynais, alyvmedžių giraitėmis ir, aišku, pačiais kaimeliais.

Pirmoji atkarpa tarp Riomaggiore ir Manarolos kaimų - tai garsusis Įsimylėjėlių takas, vadinamas Via dell‘Amore. Ši maždaug 1km ir 15-20min trukmės atkarpa yra pati lengviausia: nėra nei didelių pakilimų, nei nusileidimų. Einant taku, galima matyti daugelio juo praėjusių įsimylėjėlių paliktus „autografus" - užrakintas spyneles, meilės prisipažinimais išraižytus medžius ar agavas. Slapta pasižadu, kad kada nors grįšiu su savąja spynele ir aš.

Manarola man pasirodė panaši į Riomaggiore, tik dar labiau "užlipusi" ant stačios pakrantės uolos ir ne mažiau fotogeniška.

Metas eiti toliau, nes įveikti maždaug 8km ilgio maršrutą - nelengva užduotis. Tiesa, takas iki trečiojo kaimuko - Corniglia - vis dar lengvas ir mielas akiai, todėl aš nenustoju fotografuot.

Ėjimas užsitęsia, takas vis statėja ir aš jau pradedu dairytis savo sekančio tarpinio tikslo, kuriame galėčiau stabtelėti ir pailsėti. Sutinkami ženklai neleidžia abejoti, kad laikausi teisingo maršruto.

Skirtingai nei ankstesni kaimeliai, Corniglia nėra pasiekiama taip lengvai ir paprastai. Šnopuodamas lipu stačiais "365 laipteliais", mintyse galvodamas apie pietus ir mažą pertraukėlę.

Užlipęs iš karto patenku į kaimelio šurmulį - mano sutiktiems australamas, amerikiečiams ir vokiečiams garsiai antrina vietiniai italai. Kojos, rodos, pačios neša ten, kur ramiau, gurgiantis skrandis priverčia sustoti ties viena iš daugelio picos parduotuvėlių, o mano ramybės oaze, praėjus siaurą gatvę, bent trumpam tampa mažytis paplūdimėlis. Čia padedu savo nuo ėjimo pasunkėjusią sėdimąją ir, palaimingai šlemšdamas vis dar karštą picą, bandau fotografuoti vietinių žvejų "ferarius".

Pailsėjus ir jau kiek nutolus nuo Corniglios, pagaliau randu tašką, iš kurio ji atrodo tokia romantiška - rodos pasiimčiau ją ir gabenčiausi kur nors į Lietuvą, kad niūriais lapkričio vakarais galėčiau ja gėrėtis ir gėrėtis, ir gėrėtis...

Kokios stačios Ligūrijos pakrantės uolos, ir kokia mažytė ant jų isikūrusi Corniglia, pamatau tik dar labiau nutolęs. Dabar suprantu, kodėl gamtoje įkvėpimo semiasi visi, nuo jauno iki seno, nuo valstiečio iki prezidento.

Taip man bemąstant, prieš akis išniro neabejotinai gražiausias Cinque Terre kaimelis - Vernazza. Statūs, gatveles jungiantys laiptai, gynybinis bokštas, nuo senų laikų tarsi saugantis šio žvejų kaimo ramybę, neskubūs vietos gyventojų ir turistų žingsniai... Laikas čia tarsi sustoja.

Vernazzoje užtrunku - nesinori skubėti, kai čia taip gražu. Tiesą sakant, visai nesijaudinu, kad paskutinį kelionės etapą iki Monterosso teks įveikti jau temstant. Iš anksto žinojau, kad šį, didžiausią Cinque Terre kaimą (teisingiau šiuo atveju būtų sakyti - miestuką) turistai mėgsta dėl plačios įlankos su smėlėtu paplūdimiu. Kadangi keliauju ne sezono metu, maudynės, tegul ir įmanomos, man neatrodo tokios patrauklios (iš anksto atsiprašau visų žiemą į eketes ir iš jų bešokinėjančių Lietuvos ruonių).

Mano aktyvios dienos kulminacija tampa romantiškas saulėlydis prie pat Monterosso. Įdomu, ar šiam žvejui diena buvo tokia puiki, kaip ir man?

Pačiame miestelyje dar spėju persimesti keliais žodžiais su Džiovaniu - vietiniu žveju, kuris čia ateina kasdien, ir taip jau keliasdešimt metų. Gal jis vis dar tiki auksinės žuvelės egzistavimu?

Traukiniu grįžtu iš Monterosso į Riomaggiore. Žinau, kad ryte manęs laukia traukinys, ir kad atsisveikinti su šiuo nuostabiu gamtos kampeliu bus šiek tiek liūdna. Bet taip pat žinau, kad tuščiomis iš čia neišvažiuosiu - atmintyje liks daugybė fotografijų, prisiminimų, pokalbių su žmonės iš visų pasaulio žemynų (užteko tik dienos, kad sutikti juos!) ir tų Riomaggiore bažnyčios dūžių, nuolat žadinusių mane rytais!!!

PAGRINDINIS KONKURSO RĖMĖJAS IR ORGANIZATORIUS:

www.lot.com

RĖMĖJAI:

www.fototechnika.lt

www.skaitmeninės fotografijos centras

Žalia_pieva

Mano nuomone, šis fotoreportažas vienas geriausių, iš atsiųstų fotokonkursui. Tiek straipsnis turi visas tekstui būtinas dalis ir yra įdomus skaityti, tiek nuotraukos gražiai struktūriškai išdėliotos pagal pasakojimą.

2010-03-20 14:01

sergejus

Sutinku, tikrai puikus reportažas, gali imti ir naudoti jei sugalvotum pats pakartoti maršrutą. O jei dar žemėlapis būtų tai iš viso būtų super. Apie tokią kelionę seniai svajoju, tikrai nepakenktu keletas sakinukų naudingos informacijos dėl atvykimo.

2010-03-20 18:51

Coconut

Sakyciau techniskai tvarkingos foto

2010-03-21 21:55

witch

Nuostabi vieta! Tik man atrodo, cia labiau atskleistos apylinkes, o ne kaimai, ju gatveles, kiemeliai..

2010-03-22 12:14

missmagu

Tiek techniškai, tiek kompoziciškai nuotraukos atrodo puikios - smagu žiurėt ir linksma skaityt, sveikinu autoriu.

2010-03-22 15:34

Dovraka

Gražu, šaunu, nuostabu!

2010-04-04 11:09