Kelionė į Briuselį. Belgiška virtuvė miesto svečiams

Briuselis mus sužavėjo viskuo - platus, erdvus, atviras ir... skanus. Apie erdves šiek tiek papasakojau, o dabar apie skonį. Viską, ką suspėjome sužinoti apie vietinės kulinarijos pagrindus, pamatėme Briuselio gatvėse - tai šokoladas, alus, vafliai, bulvytės fri ir midijos. Belgija garsi pasaulyje savo šokoladu ir alumi, o Briuselyje yra daugybė vietų, kur visa tai galima paragauti. Plati juodojo, pieninio ir baltojo šokolado skonių paletė gali nustebinti patį didžiausia šokolado žinovą. Ieškantiems išskirtinio skonio šokolado iš rūšinių, tik tam tikro regiono kakavos pupelių serija ir t.t.

Kai kuriais statistiniais duomenimis, Belgijoje per metus yra pagaminama 70 tūkst. tonų šokolado, todėl aišku, iš kur atsirado belgų posakis, kad šalis labiau galėtų išgyventi be vyriausybės nei be šokolado. Šioje šalyje yra gaminama milijonas rūšių tirpstančio burnoje šokolado, todėl ne veltui Briuselis laikomas ne tik Europos, tačiau ir pasaulio šokolado sostine. Be to, kiekvienas belgas per metus vidutiniškai suvalgo magiškus 7 kilogramus šokolado, o visoje šalyje veikia daugiau nei 2000 šokolado gamintojų. Nepatikėsite, tačiau kai kurių rūšių alus yra pilstomas į šokoladinius butelius.

Kalbant apie alų, jo čia gaminama daugiau nei 500 rūšių, o kai kurie alaus gamintojai jau yra atšventę 400-uosius savo veiklos metus. Sakoma, kad nesenoje praeityje alaus daryklų skaičius Belgijoje prilygo bažnyčių skaičiui. Šiuo metu veikia per 130 alaus daryklų. Šalyje populiarios nedidelės šeimyninės alaus daryklėlės, kur aludarystės menas perduodamas iš kartos į kartą.

Apynių plantacijos Belgijoje

Kiekvienas aludaris turi savo vandens šaltinį, savo gaminamo alaus rūšis, o kai kurie - netgi savo apynių plantacijas. Tačiau belgai, skirtingai nuo mūsų, laikosi griežtų alaus gėrimo taisyklių - skirtingu paros metu priimta gerti tik tam tikros rūšies alų, pvz., silpnesnis šviesus alus gali būti geriamas dieną, norint numalšinti troškulį, tuo tarpu stipresnis tamsesnis alus paliekamas vakarui.

Belgiški vafliai - tai ne tie vafliai, kuriuos mes pripratę matyti mūsų parduotuvėse ir prekybos centruose. Belgiški vafliai - tai viena garsiausių ir populiariausių kepamų vaflių rūšių pasaulyje, kurie patiekiami su uogomis, sirupu, šokoladu, plakta grietinėle, šaukštu ledų ir t. t.  Tarp kitko šie vafliai yra kepami beveik 200 metų. Tačiau belgiški  vafliai labai išpopuliarėjo tik 1960 metais, kada Briuselyje vyko pasaulinė paroda. 1964 metais šie vafliai buvo pristatyti Niujorke vykusioje parodoje. Iš išvaizdos, tai stačiakampio formos, traškia plutele, stori „blynai". Dar neparagavus jie man priminė mūsų „čirvinius" blynus, tik išvaizda stačiakampė, tačiau paragavus, jie ir skoniu skyrėsi. Mūsų „čirviniai" yra visai kitos formos, plonesni, smulkesnės tekstūros ir mažesni už belgiškus vaflius.

Kame gi yra šių vaflių skonio paslaptis? Rodos ingridientai paprasti: kvietiniai, miltai, pienas, kiaušiniai, vanilinis, karamelinis cukrus ir mielės. Būtent dėl kildinimo mielėmis jie ir įgauna daugiau purumo, yra storesni ir tuo pačiu lengvesni. Valgant be priedų  belgiški vafliai yra skanūs, traškūs net ir ataušę.

Su kuo tik nėra siūlomi saldūs belgiški vafliai

Nemėgstate saldžiai - tik pasakykite ir jums bus pasiūlyti vafliai su lašiša ar kelių rūšių sūriu, omletu ar virtu kumpiu.  Parduotuvėse jie gal ne tokie švieži, tačiau gatvių prekyvietėse vaflius galima ragauti tiesiai nuo keptuvės. Jie gali būti įvairių rūšių ir formų, pikantiški bei desertiniai, o užpilų pasirinkimas yra toks didžiulis, kad jums neužtektų ir visų atostogų, kad viską išbandytumėte.

Vaikštinėjant Briuselio gatvėmis įstrigo nugirstas turistų pokalbis apie midijas: jeigu buvai Briuselyje ir neragavai midijų bei belgiškų bulvyčių fri, tai gal tu visai čia nebuvai. O kur valgėte midijas? O mes jų ragavome Chez Leon  restorane Rue des Bouchers gatvėje. Restoranas įkurtas 1893 metais, tai patikėkit, jeigu per tiek metų jis nesubankrutavo - pasimokyti iš jų yra ko. Keliais žodžiais šią vietą apibūdinti sunku - daug skirtingų patalpų, dekoracijų, senų nuotraukų ant sienų. Visos jos primena apie šioje vietoje pabuvojusius ir likusius patenkintus to meto garsius svečius.

Senos nuotraukos ant sienų primena apie garsius  to meto svečius

Vieta kvepia prarastos eros nostalgija - seni stalai, patogios su porankiais kėdės, tačiau visur tvarka. Varinės lentelės su žymių lankytojų vardais parodo, kuriose vietose sėdėjo Merlin Monro ar Žanas Mare. Yra lentelė ir su princo Filipo užrašu. Žinoma, kai lankėsi šiame restorane tuo metu jis buvo tik princas, tačiau šiuo metu jis yra Belgijos Karalius Filipas. Tarp kitko, vaikams iki 12 metų, atvykusiems kartu su suaugusiais šeimos nariais, šiame restorane vaišės yra nemokamos. Tad ir mes, keturi suaugę ir trys vaikai, leidome sau karališkai pasivaišinti bei palepinti vaikus.

Ar po jautienos tartaro dar norėsis austrių

Midijos su bulvytėm fri

Pasisotinus galima keliauti toliau

Belgiškos bulvytės. Dabar keliais sakiniais apie šias bulvytes. Nors jos yra vienos nuostabiausių produktų ir mūsų virtuvėje, tačiau belgai riebaluose skrudintas bulvytes laiko savo nacionaliniu patiekalu. Pagal legendą senovėje šioje šalyje vietiniai gyventojai riebaluose mėgo kepti pagautą žuvį.  Bet žiemą, ant užšalusių vandens telkinių, buvo neįmanoma žvejoti.  Tada gudrūs vietiniai gyventojai sugalvojo bulvių lazdeles sudėti į verdančius gyvulinius riebalus. Rezultatas buvo nuostabus, o receptas greitai pasklido po visą pasaulį. Kuo jos skiriasi nuo pas mus skrudinamų bulvyčiu?

Belgiškų bulvyčių pasiūla

Belgijoje skrudintos bulvytės yra virtos specialiu būdu, todėl jos iš išorės yra traškios, o viduje esantis bulvių minkštimas tiesiog tirpsta burnoje. Paslaptis paprasta: nuluptos bulvės yra supjaustomos gana storai, būtinai nuplaunamos vandeniu, o  jų kepimui yra naudojami jautienos taukai. Tačiau pagrindinis „dėmesys" yra ne naudojamuose riebaluose, o kepimo technologijoje. Procesas vykdomas dviem būdais. Pirmiausia paruoštos  bulvytės yra panardinamos į mažiau įkaitintus riebalus ir gerai iškepamas vidus.  Po to eina tarpinis etapas, kai ištrauktos bulvytės atvėsta ir galiausiai atliekamas karštesnis skrudinimas, kurio metu ir atsiranda traški apetitinė plutelė.

Bulvytės fri labai populiarus vietinių gyventojų maistas, todėl pagal statistiką vienas belgas per metus jų suvalgo apie 70 kg.  Patiekiamos įvairiai. Pvz. porcija bulvyčių apibarstoma prieskoniais ir apipilama jautienos padažu su svogūnais. Pagal norą jos gali būti su majonezu ar kečupu, su apkeptais vištienos ar kitos mėsos gabaliukais, sūriu bei kitais priedais.

Šiandien, kai po kelionės į Briuselį yra praėję šiek tiek laiko, vis dar norisi sušukti: „Briuseli, mes dar grįšime!". Mes dar labai daug ko nepamatėme ir neparagavome, juk Briuselyje ne vien tik alus, šokoladas ir midijos ir tos septynios mūsų aplankytos vietos. Būdami šiame mieste mes praėjome Šv. Huberto karališkąją galeriją, matėme pagrindinę Belgijos šventovę Cathedrale Sts-Michel et Gudule, Karaliaus rūmus, tačiau dėl laiko stokos nebuvome nei viename iš šių pastatų. O kur Belgijos karališkasis dailės ir išskirtinis architektūros, kakavos ir šokolado, alaus, gamtos mokslų, žaislų muziejai ar mini Europos parkas. Tiek daug vietų, kurios šaukia sugrįžti. Ir aš tikiu, kad dar sugrįšime.

Šv. Huberto karališkoji galerija

Galbūt patyrusiems keliautojams mano įspūdžiai pasirodys juokingi, tačiau reikėtų prisiminti viduramžiais gyvenusio persų poeto Moshlih Eddin Saadi žodžius, kad „nesistebintis keliautojas yra kaip paukštis be sparnų", todėl keliaukime, stebėkime ir, svarbiausia - stebėkimės.

Algis Mačiukas