Raudonojo drakono šalyje

• 
• 
• 
• 
• 

Pietryčių Azija neaprėpiama ir stebuklinga. Tolima, tačiau pasiekiama. Ir nors kelias į Rytų Timorą, Filipinus ar Mianmarą nemėgstantiems rizikuoti vis dar užpustytas nežinomybės ir pavojų dulkėmis - šio Azijos kampelio turizmo drambliai kaip Tailandas, Malaizija ar Vietnamas tikrai nesnaudžia.

Vietnamo vardas jau puikuojasi pasaulio keliautojų žemėlapiuose. Šalies kontūras - lyg gyvačių karalienė kobra išsirangiusi turkio spalvos žydrumo Pietų Kinijos jūros pakrantėje. Po sekinančio karo su Amerika, trukusio net 13 metų, 1975 metais žlugo Pietų Vietnamas. Taip valdomas komunistų, Vietnamas buvo izoliuotas nuo pasaulio iki 1989 metų. Dabar Vietnamas atviras pasauliui, langas į turtingą ir unikalią kultūrą bei gamtos lobius.

Nepriklausoma kelionė autostopu leidžia pažinti epinį kelią ir pajusti tikrąją kelionių magiją: dusti kelio dulkėse, skinti pakelės vaisius, braukti sūrų prakaitą, sutikti vairuotojus, be perstojo signalizuojančius ir nuolat rėkiančius, stebėti kelio dalyvius - nuo aukštų viražų dūstančius vilkikus, gėrimų ir vaisių prekeivius, bebaimes kalnų ožkas. Bet apie viską iš eilės.

Šiaurės Vietnamas: drakono dovana Halongui ir Hanojaus labirintai

Vietnamas nedidelė šalis, tačiau šiaurinė ir pietinė jos dalys skiriasi lyg atskiros valstybės. Tam turi įtakos painūs istorijos verpetai. Karo metais šalis buvo padalinta į dvi dalis, religija (budizmas šiaurėje, krikščionybė pietuose) ir klimatas - šiaurės Vietnamas vidutinėse platumose, pietų - tropikuose.

Halongas - keliautojų meka Vietname. Netgi įžymioji Pietų Vietnamo Mekongo delta nesusilaukia tiek smalsuolių, kiek jų atvyksta į Halongo įlanką. Halongo įlanka įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą. Graži legenda pasakoja, jog kadaise čia praskriejo drakonas, ir sulig kiekvienu jo prisilietimu uodega, įlankoje atsirado nykštukinės salelės - žaliuojančia augalija apsitraukę uolų luitai.

Halongo įlanka primena potvyniu apsemtą slėnį su gausybe (per 3 tūkst.) magiškų stačių uolų, apvaliomis lyg nulaužtos viršūnėmis, sustingusiomis vandens nelaisvėje.
Halongo įlankoje, smaragdinės jūros plynėje lūkuriuoja prabangūs, iki spindėjimo nulakuoti laivai, per kurių bortus šokinėja nutrūktgalviai australai, o deniuose snaudžia jų laukianti laivo įgula. Mūsų žvejų laivelis su ryškiai per dideliu keleivių skaičiumi vos pūškuoja per šniokščiančius bangų purslus, besiveržiančius į jūrų „siauruką".

Cat Ba sala - turizmo čiuptuvų dar nepaliestas atokus laukinės gamtos kampelis Halongo įlankoje. Visus atvykstančius čia pasitinka taksistai, pasiruošę vienas kitam gerkles perkąsti dėl potencialių klientų. Cat Ba miestas įsikūręs kitoje salos pusėje, todėl taksistai supranta - be jų pagalbos nė iš vietos.

Nei kvapą gniaužiantys vaizdai nuo stačių salos uolų, nei perlamutrinėmis kriauklėmis nusėti krantai nesužavėjo taip, kaip netyčia sutikti žvejai miestelio prieplaukoje. Hua ir Vuy pasiūlo neįtikėtiną pramogą - vakarienę kartu su jais ir kitais žvejais Halongo įlankoje, prie vandens vartų į atvirą jūrą.

Į žvejų namus plukdo valtis - vandens taksi. Žydra spalva pasipuošusių žvejų laivelių tiek tiršta, kad taksistas turi mikliai manevruoti tarp jų, poilsiui numetusių inkarus. Ant kiekvieno stiebo lyg burės švelnaus brizo judinamos plevėsuoja šalies vėliavos, kurių plazdenimas vėjyje sukuria ypatingą patriotišką atmosferą.

Jaukioje laivo kajutėje kamuoliais kyla garai - žvejai kepa čia pat sugautą žuvį. Ant stogo ji džiovinama - pats geriausias užkandis prie alaus, kurį vietnamiečiai kaip smakai maukia. Ir Vuy laivo kajutės kampai pilni butelių. Alų bei visą kitą žvejai gauna neišlipę iš laivo. Tarp laivų, valdydamos sunkius irklus, kursuoja mergaitės. Jos plaukioja valtelėmis, paverstomis į improvizuotas parduotuvėles, kuriose galima įsigyti praktiškai visko nuo alaus iki aliejaus. Mergaitės slepia veidus skarelėmis - apsauga nuo dulkių ir saulės.

Vakarieniaujame bangelių siūbuojamame laive, žvejai pasakoja istorijas (nežinia ar pramanytas, bet tikrai intriguojančias) netgi tiki, ir tikina jog yra matę tą paslaptingąjį drakoną, vis dar gyvenantį Halongo įlankos gelmėse. Žvejai vulgarūs, bet paprasti, prietaringi ir nepaprastai šmaikštūs. Grubius jų veido bruožus kaskart sušvelnina nuoširdi šypsena. Jie lyg suaugę su jūra, jų maitintoja. Atgal į krantą mane vėl plukdo taksistas, pasikūkčiojant juokdamasis iš mano atsisveikinimo „tam biet" (viso gero) bei kiekvieno žvejų šūksnio - „hello!" - aidinčio lyg choras vandenų tyruose.

Vietnamo sostinė Hanojus, vos keli šimtai kilometrų nuo Halongo įlankos, tačiau kelionė užtrunka visą pusdienį. Liepa - liūčių sezonas, todėl kelionę apsunkina būklė keliuose, automobiliai lyg laivai iriasi per purvą, kur ne kur visiškai strigdami klampiame molyje.
Ne veltui Hanojus vadinamas viena iš gražiausių Pietryčių Azijos sostinių. Aukso medalis kabinamas už puikiai prigijusią kolonijinę architektūrą, siaurus ir tikrai Europą primenančius klaidžius senamiesčio labirintus, romantišką atmosferą ir smaragdinio žalumo ežerus.

Aplink visus turistinius objektus lyg musės zuja gaujos prekeivių, žūtbūt įsiūlančių įsigyti jų siūlomas prekes. Tik budrūs ir patyrę neapsigaus - vietnamiečių prekijai dažniausiai kainą užkelia keturiskart daugiau tikrosios. Na, o jeigu jūs permokėjote tik du kartus - esate laimėtojas. Čia prireiks ir šaltų nervų - gatvėse gyvuoja amžinas triukšmas ir chaosas - pereiti gatvę toks pat išbandymas kaip užkopti į statų kalną . Vairuotojai nuolat signalizuoja, sudarydami savotišką garsų chorą, iš kurio norisi kuo greičiau ištrūkti. Neįmanoma nesižavėti - ant nedidelio motociklo telpa visa 5 asmenų šeima su pasodintu ant vairo mažyliu.

Vietname gyvas šalies didvyrio Ho Ši Mino kultas. O sostinėje jo vardu pavadintų obeliskų, paminklų, aikščių tiek daug, kaip ir Lenino paminklų buvusioje Sovietų Sąjungoje. Beje, socializmo tėvui Leninui ir čia atsirado vietos. Vietnamiečiai Leniną vadina „Lle - Nnin", ir ne tik jam paminklą pastatė, bet ir parką jo garbei pavadino.

Neabejotinai unikaliausias reiškinys Hanojuje - vandens lėlių - marionečių teatras. Jį galima rasti beveik kiekviename Vietnamo mieste, tačiau kilęs būtent Hanojuje. Vietnamas yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje rodomi vandens lėlių teatro spektakliai - meno forma, paplitusi dar XIa., sukurta valstiečių, dirbusių ryžių laukuose, kurie apdainuodavo savo kasdienį gyvenimą bei mitologines būtybes kaip drakoną.
Vandens lėlių teatras išties nuostabus reginys. Scena - tai improvizuotas baseinas, kuriame vikriai „maudosi" lėlės, dažniausiai tai laukuose dirbantys valstiečiai arba įvairios mitologinės būtybės. Pasirodymo metu skamba tautinė vietnamietiška muzika, lakštingalų balsais dainuoja gražuolės vietnamietės.

Sostinė puiki vieta susipažinti su šalimi iš arčiau. Senamiestyje, daugiausia aplink Hoan Kien ežerą yra daugybė įvairiausių muziejų. Čia tik keletas iš jų: armijos, istorijos, revoliucijos, oro pajėgų, moterų, etnologijos - tiesiog rojus mokslininkams ir studentams.
Hanojus puiki vieta planuoti tolimesnę kelionę po kaimynines šalis. Čia įsikūrę visų regiono šalių ambasados. Mano dideliam nustebimui, Kambodžos vizą gaunu per pusdienį.
Vos keli kilometrai nuo Hanojaus nutolęs gyvačių miestelis - Lematas. Veik už kiekvienų durų galima pamatyti gyvačių, dažniausiai pačių kobrų. Vietiniai gyventojai augina gyvates brangiems restoranams, čia jos tikras delikatesas.

Lemate pasimetusį „turistą" iškart suuodžia gauja taksistų, kurie neatstodami pradeda persekioti, matydami manyje tik „vaikščiojantį bankomatą". Nuo karščio ir taksistų išgelbėja malonus vietnamietis, nustebindamas mane žiniomis apie...Lietuvos futbolo klubą Vilniaus „Žalgiris".
Šiaurės Vietnamas paskendęs ryžių laukuose. Darbštuoliai vietnamiečiai kerta net miškus ir paverčia juos dirbamais plotais. Nenuostabu, kad ryžių eksportu jie antri pasaulyje po Tailando. Gražiai ir tvarkingai įdirbti bekraščiai vandeningi plotai. Juose klampoja tradicinėmis Vietnamo skrybėlėmis nuo kaitrios saulės apsidengę valstiečiai, įkinkę stambiaragius buivolus, kad palengvintų darbą. Ryžiai auginami net kapuose... O kapų grožis gražumas! Dideli, masyvūs akmens luitai išmėtyti bet kokia tvarka. Įdomiai vietnamiečiai ir numirėlius vaizduoja. Suakmenėja, ištempia veidą ir užmerkia akis.

Kelio dievai man šypsosi ir sustoję sunkvežimio vairuotojai sutinka mane nuvežti net iki Hue miesto, o tai juk per 500 km! Sunkvežimyje patogiai įsitaisę sėdi net trys vairuotojai, nuolatos rodydami man didžiausią vietnamietišką pinigų kupiūrą - 100000 dongų (apie 17 lt). Atrodo būsiu įkliuvęs, autostopo esmės ir jie nesupranta, bei, žinoma, tikisi pasipelnyti.
Keliaudamas su jais įsitikinau, kokie primityvūs vis dar gali būti žmonės. Gudručiai „lei se" (taip Vietname vadinami vairuotojai) paprašo manęs užuot mokėjus jiems už kelionę, nufotografuoti jų vairuotojų pažymėjimus, o grįžus į Europą išspausdinti juos laikraščiuose, kad keliautojai atvykę į Vietnamą susirastų juos ir „lei se" taip galėtų uždarbiauti...

Vietnamo keliuose siautėja įžūli korupcija. Smėlio spalvos uniformomis pasidabinę policininkai švilpuko garsu stabdo bet kurią mašiną. Vairuotojai iškart būna paruošę kelis vokelius su pinigais kyšiui. Policijai priekabių ieškoti nereikia, mokama vien už tai, kad jie yra policija... Mano naujųjų draugų laimei, policininkams vis dar rūpi šalies prestižas, ir matydami baltą galvą, sunkvežimio stabdyti nesiryžta. Vairuotojai spaudžia man ranką ir dėkoja - sutaupiau jiems pinigų - sako, sėdėk priekyje, kad ir toliau mūsų nestabdytų... Vairuotojai mane ir toliau stebina, vienas iš jų nori keistis su manimi batais ir niekaip neįtikinu, kad jo batų dydis trimis numeriais mažesnis už manąjį. Diena baigiasi atgrasioje užeigoje, kur patiekiama labai daug žolių (lyg jos tiesiai iš lauko būtų atgabentos), bei lenkiant rankomis su kvatokliais užeigos lankytojais.

Vidurio Vietnamas: kvepiančių upių krantais, dangaus keliais - serpantinais

Hue miestas tiesiog „kepa". Kaitra įsiliepsnoja iki + 43 C, ištuštindama gatves ir netgi erdves miesto aikštes. Visi sėdi po palmėmis, gaivinasi gėrimais ir stebisi manimi, stovinčiu garuojančiame kelyje ir laukiančiu sustojančio išganymo. Hue vadinamas purpuriniu uždraustu miestu, o galybė mažų ir didelių patrankų aikštėse ir muziejų kiemuose tik primena, kad uždraustame mieste tikrai ne visi buvo laukiami. Kvepiančioje (perfume) upėje plaukioja spalvotos valtys-restoranai, su išdidžiais drakonais, išraižytais ant valties šonų bei iškilusiais valčių pirmagaliuose.

Netoli Hue kertama daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus panaikinta Maknamaros linija, skyrusi tuometinį Šiaurės ir Pietų Vietnamą. Tai buvo tarsi Berlyno siena, kurios prieigose pastatyta JAV demilitarizacijos bazė. Miestas 1802 - 1945 metais buvo šalies sostine, per tą laikotarpį valdoma 13-os Nguyen dinastijos imperatorių. Iki šiol Hue yra vienas iš svarbiausių Vietnamo religinių ir kultūrinių centrų, įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą.

Kelio atkarpa tarp Hue ir Danango turbūt gražiausia visame Vietname. Kol kelias veda per lygumą, stebina tviskantys paplūdimiai, romantiška nebūties dvasia, klajojanti tarp laiko gniaužtuose sustojusių ir į jūra nebeišplaukiančių valčių, žvejų tinklų ir medinių tiltų, jungiančių simpatiškus namelius ant vandens. Pakeliui, ropščiantis aukštyn į Marmuro kalnus, sutinkame visą virtinę užstrigusių sunkvežimių - statūs viražai ir klaidūs posūkiai - tikras vairuotojų meistriškumo išbandymas. Mano vairuotojas, leisdamasis žemyn perėja, spaudžia „net" iki 60 km/h greičiu ir rodo, koks jis puikus vairuotojas. Greitis čia ribojamas natūraliai. Kelias tik vienas, kuriuo dalijasi ne tik automobiliai, bet ir traktoriai, pėstieji, dviratininkai, netgi buivolai ir ožkos. Vairuotojai nuolat signalizuoja, kurdami savotišką chaoso simfoniją. Pakelės tiesiog apkrautos užeigomis, kuriose ne tik galima pasimėgauti viena iš geriausių virtuvių pasaulyje, bet ir stebėti veiksmo kupiną gyvenimą. Čia pat gatvėje obliuojami karstai, skutama barzda, laužomi kokosai, improvizuotose degalinėse (su plastmasiniais buteliais ant staliuko) prekiaujama tepalais ir benzinu. Kaimai ir miesteliai lyg susilieja į vieną milžinišką nenutrūkstamą „daugiapolį".

Danango panorama atsiveria pakilus į vieną aukščiausių Marmuro kalnų vietų. Toks grožis vertas būti apdainuotas himnuose ir sekamas pasakose apie dviejų stipriausių gamtos stichijų kovą: žmogaus ir gamtos. Žmogus stiprus - nutiesė protu nesuvokiamus kelių labirintus tarp stačių ir akmenuotų Marmuro kalnų perėjų, užtvėrė jūros bangų mūšos ardymą statydami pylimus ir degtukų dėžutės formą primenančius namus. Gamta dar stipresnė - užverčianti kelius nuo uolų atplyšusiais akmenimis, jūrai supykus, užliedami jūros valdose, pakrantėse suręstus žvejų kaimelius.
Vos 30 km. į pietus nuo Danango stovi romantiškas ir senas Hoi Ano miestelis. Hoi Anas - uostas, pastatytas prie upės žiočių, įtekančių į jūrą. Miestelis žavus, vertas būti pavaizduotas siunčiamame namo atvirlaiškyje, alsuojantis viduramžiška dvasia, kuri lyg būtų pasiklydusi ir kartu su laiku pamiršusi eiti siaurose gatvelėse ir prieblandoje užtemdytuose turgeliuose, su lūžtančiais nuo vaisių prekystaliais. Hoi Anu dar viduramžiais domėjosi Europos naujųjų žemių atradėjai ir pirkliai.

Nha Trange užbaigiu maršrutą po vidurio Vietnamą, prieš pasukant į pušų paunksmėse pasislėpusį meilės miestą Dalatą. Nha Trangas - neabejotinas geriausių šalies paplūdimių karalius. Pavargus nuo kelio dulkių ir nemigo naktų, pūslėtų kojų, čia galima puikiai pailsėti mėgaujantis žvejyba, nardymu, masažu, jūros maistu, šaltu alumi... Yra ir antra Nha Trango pusė su tais pačiais žaviais žydrais laiveliais, mažomis, krykštaujančių vaikų laivuojamomis valtelėmis, stringančiomis tarp krūvos šiukšlių...

Pietų Vietnamas: nuo tropikų iki kalnų vėsos

Kas pusvalandį gaivinuosi šaltais gėrimais, atšaldančiais perkaitusią galvą ir suteikiančiais jėgų eiti toliau. Siaubingai karšta ir niekaip nebūčiau patikėjęs, kad už kelių valandų pakilus serpentinais į Pietų Vietnamo aukštikalnes, ims maloniai lynoti ir taps palaimingai vėsu. Negaliu patikėti, bet ką tik tvyrojusį tropikų karštį pakeičia apsiniaukęs dangus, siunčiantis taip lauktus lietaus lašus. Lyg į Lietuvą būčiau grįžęs - pušų miškai, ežerėliai, europietiško stiliaus bažnyčios ir namai, į striukes sulindę kalniečiai, ramūs ir besišypsantys. Dalatas vadinamas meilės, amžinojo pavasario miestu, su ošiančiais kriokliais, orchidėjų sodais, čiulbančių paukščių garsų prisipildžiusiais slėniais. Taupiems keliautojams Dalatas irgi malonus netikėtumas. Už gana prabangius apartamentus nesumokėsite daugiau nei 15 Lt, o svetingi šeimininkai dar ir kartu papietauti pakvies. Be unikalių gamtos kampelių Dalate džiugina įvairi architektūra, milžiniški vaisių ir žuvų turgūs bei keistos įdomybės kaip viščiukų kaimas (Lang Din An), Han Nga svečių namai, kurių meno galerija vadinama pakvaišusiais namais (crazy house) dėl avangardinės architektūros.

Dalate sustoja mažylis, dar nuo karo laikų išlikęs džipas, kurį vairuoja senukas Da. Karas atėmė iš Da ranką, tačiau nusivežęs mane į savo kavos plantacijas, žvilgsniu meta į tolius - šito iš jo niekas neatims. Da su savo žmona Niu užaugino 12 vaikų, namuose gražiausią ir erdviausią kambarį paskyrė Budai, su smilkalų aromatu ir rūkstančiais dūmais, gongo garsais. Da kolekcionuoja pašto ženklus, užrašydamas savo namų adresą paprašo jo nepamiršti ir atsiųsti lietuviškų pašto ženklų. Da svetingumas sužavi. Senukas palieka savo kambarį, o pats išvažiuoja nakvoti į kavos plantacijose esančią fazendą.

Kitas rytas išaušta jau Ho Ši Mine. Miestas užima net 2056 kv. km plotą, tačiau net 90 proc. to ploto yra kaimiškos vietovės. Ho Ši Minas, vis dar vadinamas Saigonu, gali pasirodyti pilku ir dulkėtu didmiesčiu. Tačiau laisva atmosfera ir kolonijinė dvasia su prancūziškomis vilomis, Notr Damo katedra, bei rytų simbolika - pagodos, mečetės, jaukūs parkai ir sodeliai suteikia miestui kosmopolitiškos dvasios. Turbūt įdomiausia vieta Ho Ši Mine yra karo atsiminimų muziejus, anksčiau vadintas Amerikos karo nusikaltimų muziejumi, tačiau dėl amerikiečių keliautojų jausmų pakeistas. Paklausus vietnamiečio apie karą jis neįsižeis, bet ir kalbėti apie tai nenorės, nors amerikiečiams jokios paniekos ar net abejingumo jie nejaučia. 2000 - aisiais metais įvykęs istorinis tuometinio JAV prezidento Bilo Klintono vizitas, Vietname nutraukė dešimtmečius trukusią neapykantą ir nejauki abejingumo tyla sustojo valstybių vadovams paspaudus vienas kitam rankas.

Keliautojai daugiausiai „šlifuoja" Pham Ngu Lao rajoną - čia pigiausi ir įdomiausi svečių namai, istorinė miesto dalis bei viliojantis įvairių kvapų, garsų ir spalvų mišinys.
Negalima nepaminėti Ču Či tunelių ir garsiosios Mekongo deltos, vadinamos pagrindiniu turistų traukos objektu šalies pietuose. Ču Či tuneliai tapo legendiniais 1960 - 1970 metais, dėl ypatingos ir lemiamos reikšmės karo metu. Tunelis ėjo po žeme nuo Ho Ši Mino iki pat Kambodžos sienos, taip Vietnamo kariuomenė buvo aprūpinta ginklais. Būtent Ču Či tuneliai vadinami karo prieš Ameriką laimėjimo priežastimi. Ču Či tunelių tinklas iškastas rankomis driekiasi per 200 km.

Lygi kaip biliardo stalas ir plotu vos ne didesnė nei Lietuva Mekongo delta vadinama šalies ryžių krepšiu. Kažkada Mekongo deltą valdė galingoji khmerų imperija. Dabar čia, plaukiojant valtimis, galima stebėti per 140 khmerų pagodų. Vietnamiečiai moka gyventi ant vandens, čia ištisi kaimai su mokyklomis ir bažnyčiomis, pastatytų ant polių, su sodais ir darželiais, plūduriuojančiais tiesiog ant Mekongo deltos vandenų.

Vietname sunku rasti takus, neįmintus turistų pėdsakų, tačiau nepaisant jų gausos pajūrio smėlyje ir kalnų proskynose, šalis turi paslėptos magijos... Epinis kelias, nusidriekęs per visą šalį tarp dabarties ir praeities sostinių Hanojaus ir Ho Ši Mino, jungia skirtingas kultūras, religijas ir peizažą. Per 1800 km. skaičiuojantis ruožas, lipantis kerinčiais gražiausiais serpentinais, braunantis per chaotiškus ir triukšmingus miestelius, žaliuojančias pievas, kvepiančius kukurūzų laukus ir toli link horizonto nutolusius ryžių laukus - padovanoja pažintį su mistinio raudonojo drakono šalimi.

PRAKTINĖ INFORMACIJA:
Apie šalį:
Plotas: 329 tūkst. kv. km (panašiai kaip Italijos)
Gyv. sk: 81 mln. (13 vieta pasaulyje)
Žmonės: 84 proc. etniniai vietnamiečiai, po 2 proc. khmerai ir kinai, bei daugiau kaip 50 etninių tautelių.
Religija: Budizmas, krikščionybė, taosizmas, konfucionizmas ir kt.
Valdymo santvarka ir forma: Komunistinė respublika, Prezidentas Tranc Dung Luong
Aukščiausias taškas: Fansipano viršukalnė - 3143 m.
Kranto linija - 3500 km.

Viza, ambasados, sienų kirtimas:
Viza išduodama be didesnių problemų daugumoje kaimyninių šalių (Kambodžoje, Tailande, Honkonge). Kainos svyruoja nuo 30 iki 40 USD. Skrendantiems tiesiai į Vietnamą, reikalinga jau turėti vizą pase. Lietuvai priklausantis Vietnamo konsulatas yra Maskvoje. Sienas galima kirsti tiek automobiliu, tiek ir pėsčiomis. Pasieniečiai draugiški, nepriekabūs, tačiau biurokratiški.

Kainos:
Nakvynė - nuo 9 Lt pietuose, nuo 15 Lt šiaurėje
Internetas 1h - 0,70 Lt šiaurėje, 1,00 Lt pietuose
Maistas - 3-4 Lt už sočius pietus
Alus - 1,00 Lt vietinės gamybos „Hoi An"
100 km. autobu - 4 Lt
Dėmesio! Pirma pamoka, kurią reikia išmokti Vietname - derėjimasis. Galima tuo neabejoti, kainos užkeltos 3-4 kartus nei tikroji kaina.

Lankytinos vietos:
Vandens lėlių teatras Hanojuje: prie Hoan Kiem ežero. Kaina 4 Lt.
Ho Ši Mino mauzoliejus Hanojuje: įėjimas nemokamas
Uždraustas purpurinis miestas Hue: 9 Lt
Prenn kriokliai Dalate: 2 Lt
Karo atsiminimų muziejus Ho Ši Mine: 3,00 Lt
Ču Či tuneliai Ben Dinhe: 10 Lt
Keltai po Mekongo deltą Mythe: 10 - 12 Lt.

Patarimai:
Išvykdami iš šalies, iškeiskite arba išleiskite visus dongus, niekur kitur išskyrus Vietnamą jis nenaudingas, ir net kaimyninių šalių bankai jų nekeičia.

Atsargiai gatvėse - eismo dalyviai nepaklūsta kelio ženklams ir taisyklėms

Susitarkite su taksistais dėl užmokesčio dar prieš sėsdami ant motociklo - dažniausiai po kelionės kaina pakyla keletą kartų.

Dainius Kinderis

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.