Fotoreportažas: atostogos Singapūre

2013-04-09 12:31   Peržiūros : 1668   Spausdinti

---

Jurgos Motiejūnaitės fotoreportažas

 

Jau kuris laikas norėjau įgyvendinti seną svajonę - dar kartą aplankyti Singapūrą ir šį kartą praleisti jame daugiau laiko. Nors oras šioje šalyje panašus ištisus metus, lietingiausi mėnesiai yra nuo lapkričio iki sausio. Todėl pabėgti nuo lietuviškos žiemos nutarėme antroje vasario pusėje.

Nusipirkę lėktuvo bilietus internetu užsisakėme viešbutį Geylango rajone. Tai malajų gyvenamas rajonas, gana arti oro uosto. Singapūras yra brangiausia pietryčių Azijos šalis, nakvynės kainos čia anaiptol ne tokios palankios, kaip sakysim turistų rojuje Tailande. Tačiau mes planuojame aktyvias atostogas, viešbutis tik nakvynei, yra patogioje vietoje, todėl tiks.

Iš Changi oro uosto patogiausia važiuoti taksi, juo labiau, kad tai nėra brangu. Galima (su vienu persėdimu) Geylangą pasiekti metro (čia jis sutrumpintai vadinamas MRT), tačiau po 12 val. trukmės skrydžio, dar nepripratus prie atogrąžų klimato labai nesinori su lagaminu eiti net ir tą pusę kilometro nuo metro stotelės iki viešbučio.

Viešbutis kuklus, ekonominės klasės, tačiau su baseinu, vadinasi galima vakarais atsigaivinti. Aptarnaujantis personalas labai malonus ir paslaugus, jokių problemų susikalbėti angliškai. Beje, gerai, kad rezervuodami atsisakėme pusryčių. Jie čia neypatingi, o aplink viešbutį, vos už kelių žingsnių bent keli maisto turgeliai ir įvairios užeigos, kur galima pasinerti į Azijos kulinarijos platybes už visiškai nedidelę kainą. Valgyti čia saugu, nes Singapūre veikia griežta sanitarinė kontrolė. Dieną pradedame kavinukėje (čia jos vadinamos kopitiam) singapūrietiškais pusryčiais: saldžia balinta kava ir skrudinta duona su sviestu ir kaya - tokiu tarsi džemu pagamintu iš kokoso masės, cukraus ir kiaušinių. Reikia dar išmokti prašyti kavos: kava su pienu yra kopi, be pieno - kopi-o, o be pieno ir cukraus kopi-O-kosong. Bet juoda kava kopitiam'e neypatingo skonio, todėl geriau jau gerti kopi, kaip vietiniai. Užbaigiame pusryčius didele porcija gaivių šviežiai spaustų sulčių pirktų turgelyje.

Pirmą dieną dar reikia adaptuotis prie pragariško klimato (apie 30^oC karščio ir 60-80 % drėgmės), ir nesinori visą laiką leisti kondicionuojamose patalpose (nors Singapūre galima iš jų beveik neišeiti), todėl pasirenkame netoli nuo viešbučio esantį Katong-Joo Chiat rajoną, kuriame išlikusi nemaža dalis senojo Singapūro pastatų: šventyklų ir vadinamųjų shophouses - namų, kurių pirmame aukšte buvo (kartais ir tebėra) parduotuvėlės ar užeigos, o antrame aukšte gyvendavo savininkas.

Iki East coast road, kuriame susitelkę daugiausia įvairių įdomių objektų patogiausia ir nebrangu važiuoti taksi. Pasigėrime spalvingais, nors dažniausiai jau kiek apsilupusiais namais, kuriuos puošia įmantrūs ornamentais ir kažkada buvusios ryškios spalvos. Apsilankome Sri Senpaga Vinayagar šventykloje, kurią XIX a. pabaigoje pastatė tamilų išeiviai ir paskyrė dievui drambliui Vinayagarui. Kaip ir dauguma induistų šventyklų, šią puošia įmantrus dvispalvis gopuram - aukšti vartai su daugybe skulptūrų. Daugelis dekoro elementų pašvęsti dievui drambliui.

Nusiavę batus apžiūrime ir šventyklos vidų. Sienos ir lubos gausiai ištapytos mums neįprastomis ryškiomis spalvomis ir kiek kičiniais dievų gyvenimo atvaizdais.

Po ekskursijos metas pietauti. Katong-Joo Chiat rajonas garsėja Peranakano (Nonya) - kinų-malajų bendruomenės, būdingos tik Singapūrui virtuve. Pasirenkame laksa - makaronus su padažu ir įvairiais priedais bei Tau kwa pau - užkeptą sojų varškę su priedais ir aštriu čili padažu. Atsigaiviname čia labai populiariomis šviežiai spaustomis cukranendrių sultimis pagardintomis žaliosiomis citrinomis. Maisto porcijos labai didelės, gerai dar kad apdairiai paėmėm tik vieną Tau kwa pau porciją dviem.

Katong-Joo Chiat rajonas gana nuošalus, europiečių turistų čia nedaug, todėl užeigos savininkas vis pribėga pasiteirauti ar skanu, ar patinka vietinė virtuvė.

Dieną baigiame "mūsų" rajone Geylange, apžiūrime senąją miesto dalį palei Sims avenue. Tiesa vengiame šoninių gatvelių, vadinamųjų lorong, kuriose pavakary atgyja „naktinės plaštakės", mat čia Singapūro raudonųjų žibintų kvartalas. Apsilankome Geylang Serai turguje, susigundome batika - nuostabių spalvų ir raštų, maloniai glundantys prie kūno drabužiai tiesiog juokingai pigūs. Vakarieniaujame maisto turgelyje, užkandame nuostabiai gardžiais otah otah - maltos žuvies blyniukais, įvyniotais į kokospalmių lapus ir iškeptais ant anglių. Pagrindinis patiekalas - satay - marinuoti, ant anglių kepti vištienos ar avienos šašlykėliai patiekiami su aštriu žemės riešutų padažu, daržovėmis ir ketupak - ryžiais išvirtais kokospalmių lapų paketėliuose. Grįžtant į viešbutį užsukame pas vaisių prekiautojus ir dar išmėginame egzotikos - įvairių vaisių.

Kainos labai įvairios - nuo 0,8 Singapūro dolerių už mažą ananasą ar 1 dolerį už 1 kg longanų iki 5-7 dolerių už 1 kg mangų (1 doleris = 1,9 Lt). Kurį laiką neryžtingai trypiame ties atogrąžų vaisių karaliumi - durijumi. Jis nebrangus, bet į viešbutį su juo neįleis dėl specifinio puvėsių kvapo, gatvėje valgyti nesinori, be to, vaisius didelis, o ir kažin ar mes jo daugiau nei kąsnelį prarysim: vieni jį dievina, o kiti negali paimti į burną. Tiek to, šį kartą apsieisim be šio delikateso.

Kitą dieną skiriame komerciniams Singapūro rajonams. Pigiam - Bugiui ir brangiam - Orchard Road. Singapūriečiai patys juokauja, kad jų nacionalinis sportas yra shoppingas, o piktesni užsieniečių liežuviai pakrikštijo šią šalį „vieninteliu prekybos centru pasaulyje, turinčiu atstovybę Jungtinėse Tautose". Bugis atitiko visus kelionių vadovų apibūdinimus - gana nuobodi vieta: didelis turgus su gausybe pigių prekių , kelios šventyklos, visur gausybė žmonių. Net ir prie kinų šventyklos veikia nemaža prekyvietė aptarnaujanti maldininkus - parduodamos aukos (gėlės, daugiausiai lotosų žiedai ir chrizantemos) bei smilkalai.

Orchard road neveltui vadinamas pirkėjų rojumi - prekybos centrai spaudžiasi vienas prie kito, prekiaujama garsių firmų ženklais. Kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje. Daugiau šioje pinigų karalystėje nėra kas veikti, nebent prisiglausti nuo karščio kondicionuojamoje patalpoje ar atsigaivinti ledais. Pasirinkimas dvejopas - gardūs mango ledai pas gatvės prekiautoją ar neįprastas vietinis gardumynas ice kacang - ledo drožlės su žele kubeliais ir virtomis raudonosiomis pupelėmis (!) apipiltos įvairiais sirupais ir pagardintos trintais vaisiais.

Va ir proga paragauti durijaus! Trintas vaisius atvėsintas, taigi dvokia mažiau nei turguje. Skonis primena plikytą kremą. Valgyti galima, bet gardėsiu tikrai nepavadinčiau. Patys ledai (tiksliau ledas) savotiški, tačiau labai gaivina karštyje. Turiu prisipažinti, kad pupelių leduose nevalgiau.

Dabar metas apžiūrėti Singapūro centrą - modernų ir atspindintį šiuolaikinę šalies dvasią, tą kuriai pamatus XIX a. pradžioje padėjo faktinis šalies kūrėjas seras Stamfordas Rafflesas, paminklas kuriam stovi prie Singapūro upės.

Miesto centras - Marina bay, Raffles place, Esplanade yra tai ką paprastai žmonės įsivaizduoja apie šią šalį: neįtikėtina švara, prabangūs XIX a. ir XX a. pradžios pastatai bei šiuolaikinės architektūros objektai tarp kurių įsiterpę žali parkų, skverų ar miniatiūrinių rytietiškų sodelių kampai.

Čia stovi ir Singapūro simbolis - Merlionas, liūtas su žuvies uodega.

Suntec verslo ir pramogų centre labai tinkama vieta išmėginti kinišką dim sum bufetą. Tai daugiausiai garuose virti patiekalai, patiekiami keliaaukštėse bambuko pintinėlėse. Išmėginame wonton - kiniškus koldūnus ir kažką panašaus į mūsų balandėlius - mėsą troškintą lotosų lapuose. Prie to puikiai tinka kiaulienos šonkauliukų sriuba su lotoso vaisiais. Užbaigiame jamsų (dioskorėjos šakniastiebių) spurgomis su sezamais.

Metas skirti laiko ir gamtai. Pradėjome nuo civilizuotos - važiuojame į rytinį salos pakraštį, į Jurongo paukščių parką. Jame gyvena apie 600 paukščių rūšių, daugelis jų beveik laisvi. Puiki proga iš arti pamatyti įvairius žinomus ir nežinomus paukščius,

pasižiūrėti jų pasirodymus su dresuotojais, pasigėrėti didžiausiu pasaulyje dirbtiniu kriokliu (. Kadangi apsilankymas Juronge užėmė ne visą dieną, grįždami išlipome stotelėje Kinų sodai. Prie pat metro stotelės prasideda ramybės oazė - kinų ir japonų sodai.

Pavakary čia nedaug žmonių, vieni vaikštinėja, kaip mes, kiti skaito, treti mankštinasi ar medituoja. Turistų nesimato - tai nuošali ir mažai žinoma vieta. Tuo geriau - tikras poilsis nuo minių miesto gatvėse.

Laikas apsilankyti ir tikroje gamtoje. Changi keltų terminale sumokame 2 dolerius, sėdame į bumboat - senutėlį kateriuką ir plaukiame į Pulau Ubin - Granito salą.

Anksčiau joje buvo granito kasyklos ir vaismedžių plantacijos, dabar didžioji salos dalis vėl grįžo į džiunglių ir mangrų prieglobstį. Priplaukiame salą, išlipame kaimelio prieplaukoje. Kadangi daug šansų, jog apie pietus pradės lyti (drėgnieji tropikai!), nutariame pirmiausia leistis į mišką. Informaciniame centre pasiimame salos žemėlapį ir leidžiamės pažymėtu taku. Praeiname apleistas kokospalmių plantacijas, įžengę į mišką pasineriam į gamtos pasaulį. Jis nėra labai turtingas - džiunglės palyginti jaunos, nelabai turtingos gyvūnijos, nors augalų įvairovė stulbina.

Tako pakraštyje didžiulius voratinklius numezgė ne ką mažesni vorai. Karts nuo karto pasigirsta gaidžio giedojimas, tačiau tai ne sodyba miške - tai laukinės vištos, mūsų naminių perekšlių protėviai. Vieną kartą netgi pamatome ugninės spalvos gaiduką besikapstantį miško paklotėje. Trejetą kartų pavyksta pamatyti stambius driežus - vandeninius varanus, deja, visi gyvūnai baikštūs ir pozuoti nenori. Pavyksta nufotografuoti tik dažnus mangrų gyventojus - dumbliašoklius - žuvytes, kurios puikiai jaučiasi tiek vandenyje, tiek sausumoje. Tiesa, stambesni dumbliašokliai taip pat artyn neprisileido.

Vienam dangaus kampui pradėjus grėsmingai juoduoti ir pasigirdus pirmam griaustiniui nutarėme, kad metas grįžti į kaimelį - atogrąžų liūtis džiunglėse menkas malonumas. Kaimelyje pasirinkę užeigėlę nutarėme pasilepinti vienu didžiausių Singapūro kulinarijos šedevrų - čili krabu. Tai nepigus malonumas, bet vis tiek gerokai pigiau nei mieste. Šeimininkė atneša konteinerį su tik ką pagautais krabais, mes išsirenkame ir po kiek laiko gauname krabą virtą aštriame ir dieviškai gardžiame padaže. Patiekalas vertas visų komplimentų, tik turi vieną trūkumą - valgyti jį nelengva, ypač kenčia drabužiai. Kol valgome prapliumpa liūtis. Baigiame krabą, desertui gaivinamės kokoso pienu ir šviežutėliu minkštimu.

Dar tenka palaukti kol liūtis aprimsta, galime nueiti į prieplauką ir grįžti į miestą. Įsėdę į kondicionuojamą autobusą įvertiname ir kondicionieriaus trūkumus - liūtyje sušlapusiems vėsoka, o lauke buvo malonu...

Įkvėpti sėkmingos ekskursijos traukiame į kitą salą - Singapūro pramogų vietą Sentosą. Deja, ji nuvilia. Sentosoje vyksta kazino statyba, todėl gražieji parkai lankytojams beveik neprieinami.

Kiek pasivaikštome nelabai įdomiais takais, apsilankome bene įdomiausiame objekte - drugelių ir vabzdžių sode. Drugelių įvairovė ir grožis nepalieka abejingų, nors galimybė palaikyti ant peties stambų juodą skorpioną nesužavi.

Kadangi Sentosoje geriausias Singapūre paplūdimys, pasinaudojame proga išsimaudyti. Vanduo šiltas, bet drumstas, todėl galimybė išsimaudyti duše tikrai pravarti. Po maudynių prisėdome atsigaivinti gėrimu ir pasijuokti iš beždžionių išdaigų. Matyt, statybos išbaidė gyvūnus, o turistai nepaisant griežtų draudimų išlepino, nes jie suįžūlėjo, kartais net atiminėja maistą iš žmonių.

Paskutines dvi dienas nutariame skirti pusiau organizuotoms ekskursijoms. Centre nusiperkame 24 val. bilietą į Hippo tours. Pirmiausia pravažiuojame abu siūlomus maršrutus, baigę antrąjį išlipame kinų kvartale - Chinatown'e. Pasineriame į gatvelių, turgelių ir parduotuvėlių labirintą. Susisuka galva ir kenčia kišenė, kuprinė greitai pildosi kiniškais niekučiais, tekstile, arbata ir kitkuo.

Ištrūkę iš pinigų siurbyklės lankome šventyklas kurių gausu šioje miesto dalyje. Puošni induistų šventykla Sri Mariamman su polichrominiu gopuram'u stovi vos už kvartalo nuo triaukštės Budos danties relikvijos šventyklos. Nusiavę batus apžiūrime induistų šventyklą, ji kiek panaši į jau matytą.

Į kinų šventyklą einama su batais, bet be galvos apdangalų. Budos danties šventykla labai efektinga ir viduje, jos aukso ir raudonos spalvos papuošimai, daugybė Budos statulėlių, kiekviena iš jų besiskiriančių nors viena detale daro didelį įspūdį.

Tokia pat efektinga tiek išore tiek vidumis yra viena seniausių Singapūro kinų šventyklų Thian Hock Keng.

Po Kinų kvartalo patraukiame į Mažąją  Indiją. Čia marga ir triukšminga, pardavėjai garsiai vilioja į parduotuves ir užeigas.

Groja indiška muzika ir kvepia smilkalais. Užeiname pasmalsauti į garsiausią, 24 val. veikiantį prekybos centrą „Mustafa". Čia galima už gerą kainą nusipirkti įvairių prekių, pasirinkimas išties neblogas. Aptarnaujantis personalas mandagus, tačiau ypatingu paslaugumu nepasižymi.

Atėjo valgio metas. Vieno žymiausių patiekalų - žuvies galvos kario paragauti neišdrįstame, apsistojame ties murtabak - į indiškos duonos paplotėlį įvyniota mėsa su priedais ir nasi briyani - kvapniais ryžiais išvirtais su prieskoniais, patiekiamais su aviena ir keliais padažais.

Paskutinę dieną aplankėme botanikos sodą ir Nacionalinį orchidėjų centrą. Nors ir kitose išvykose prisižiūrėjome įvairių augalų, tačiau tik čia pamatome jų rojų. Begalė įvairiausių orchidėjų, medžių, krūmų ir žolinių augalų nepaprasčiausių formų, su nuostabiausiais žiedais.

Pamatome ir frangipani (Plumeria)- kultinę pietryčių Azijos gėlę, tiksliau mažo medelio žiedą, pasižymintį labai maloniu aromatu.

Nors sode galima būtų praleisti daugybę laiko, bet mums jau metas. Atsiminimui nusiperku papuošalą pagamintą iš laku padengto orchidėjos žiedo.

Atsisveikiname su Singapūru jo prabangiame, gyvomis orchidėjomis apsodintame oro uoste. Dar kartą išgeriame kavos su skrudinta duona ir kaya. Metas namo.