Namibija – tarp aukščiausių kopų ir šalčiausių bangų

• 
• 
• 
• 
• 
• 

Namibija – vėjo ir smėlio šalis Pietvakarių Afrikoje. Gamta čia kuria stebuklus, žmogus čia retesnis už paukštį...

Žinojau, kad po Centrinės Afrikos žygių džiunglėmis ir Angolos minų laukų Namibija bus kaip gryno oro gurkšnis.
Laisvės pojūtis lyg ant sparnų nešė, vos padėjus koją ant Namibijos žemės. Sunkumai buvo įveikti, dabar tik žalias takas ir žalia šviesa iki taip trokštamo pasiekti Adatos kyšulio, piečiausiame Afrikos taške. Mandagūs Namibijos muitininkai nusivedė į belangį kambariuką. Atsiprašė, jog turės patikrinti mane nuo galvos iki kojų ir ėmėsi darbo. Kiekviena mano kelnių kišenė buvo išversta, kiekvienas kuprinės užtrauktukas atitrauktas.

Angola – deimantų šalis. Ne vienas bando juos per sieną pernešti iš Angolos į Namibiją, todėl perdėtas Namibijos muitininkų dėmesys suprantamas. Moderniame pasienio poste darbavosi uniformuoti, gražūs, jauni muitininkai. Vienu rašiklio brūkštelėjimu jie priimdavo arba atmesdavo kasdien į Namibiją bandančių praeiti angoliečių prašymus. Šalia manęs pasienietės verdikto laukdama, kūdikį žindė paauglė iš Angolos.
“Kiek dienų pasiliksi Namibijoje?“ – paklausė pasienietė
“Turbūt kokias septynias, ne daugiau“, – pamaniau aš.
Jauna pareigūnė atidavė pasą man ir purviną lapą angolietei. Man parodė kelią į vieną pusę link Namibijos miesto Ošikango, angolietei kelią atgal.
Išmokau Afrikoje viską tikrinti kelis kartus. Jau eidamas pro duris, pažiūrėjau į Namibijos vizą. Trisdešimties dienų vizos galiojimo laikas buvo ištaisytas į septynias. Sugrįžau atgal, ir persisvėręs per stalą, pareikalavau ištaisyti klaidą. Vienas paso puslapis buvo subraukytas kaip juodraštis, bet vizos galiojimo laikas pratęstas iki trisdešimties.

Tiesi it smilga Ošikango miesto gatvė priminė rojaus alėją. Pusbadžiu ir nerimu gyvenęs ištisas savaites, džiaugiausi gyvenimu iš naujo kaip mažas vaikas. Puoliau prie pirmo pasitaikiusio bankomato, kurio nei Angoloj, nei Zaire nebuvo. Išsiėmęs namibietiškų pinigų, spalvotų Namibijos dolerių, nuskubėjau į prekybos centrą, kurių šiame mieste daugiau nei reikia. Ošikango – prekybos miestas. Čia vartai į mažiau suvaržytą Pietinės Afrikos regioną. Miestas pilnas bankų, barų, prekėmis apkrautų sunkvežimių. Angoliečiai keliauja čia kasdien, per sieną atgal gabendami kalnus duonos, cukraus, alaus, kurie Angoloje kainuoja daug brangiau.
Išėjau į kelią, galvą spaudė saulės kaitra. Prieš akis – tik horizonte paskendusi asfalto linija, aplink lygi kaip stalas dykuma, su “butelių parduotuvėmis“ (bottle store) ir netikėtai išdygusiu ženklu su perbrauktu nykščiu. Autostopas Namibijoje draudžiamas. Nieko nuostabaus, vokiška tvarka nuo kolonijinių laikų buvo įdiegta ir Afrikoje. Tik ar supranta namibiečiai šito ženklo esmę?
Mašinos – lengvosios ir vilkikai lėkė pro šalį lyg pašėlę. Karštis sumišęs su prakaitu ant manos odos tapo tekančia salsva druska...Tuštinau vieną po kitos kokakolos skardines.

Etošos nacionalinis parkas – laukinės gamtos karalystėje

Šiaurės Namibija – tai lygūs kai stalas dykumų plotai ir beribiai lyg horizontas vandenyne prerijų toliai. Juodas asfaltas, kaip gyvatė vingiuoja per iki raudonumo įkaitusį peizažą. Kur ne kur tolumoje stūkso juodos uolos, savo plačiomis krūtinėmis lyg siena bandančios stabdyti įsišėlusį dykumos vėją.
Pakelėse lyg sargai budi stručiai, bėgioja vikrieji driežai. Šiaurės Namibijos gyventojai – Herero gentys. Tai Afrikos bušmenai, savo išvaizda labai išsiskiriantys nuo kitų afrikiečių. Jie dažniausiai smulkaus kūno sudėjimo, garbanotų plaukų, rudos odos, atsikišusiais žandikauliais. Herero gyvena aplink Etošos nacionalinį parką, kur knibžda gamtos gražuolių – savanos gyvūnų. Etošos nacionalis parkas egzistuoja jau net 100 metų. Nacionaliniai parkai Afrikoje vadinami „Game reserve“ (Žaidimų rezervatais) o restoranuose pardavinėjami mėsos patiekalai „Game meat“ (Žaidimų mėsa) arba „Bush meat“ (Krūmų mėsa). Būdamas vegetaras ir aktyvus gamtos harmonijos propaguotojas, liūdnai į tai žiūrėjau, tačiau šito Afrikoje nepakeisi – zebrai, antilopės bei bizonai ir toliau keliaus į išalkusių vokiečių, anglų bei kitų „žaidimus“ mėgstančių keliautojų lėkštes.
Etošos nacionalinio parko teritorija prilygsta trečdaliui Lietuvos teritorijos. Čia galima pamatyti net 114 žinduolių, 340 paukščių, 110 roplių rūšių. Kiek keista, bet Etošos pelkėse ir upeliuose veisiasi tik 1 žuvų rūšis...
Etoša Herero kalba reiškia „Didelė balta dykynė“. Visiškai nenuostabu, nes didžiąją Etošos dalį sudaro išdžiūvusių druskų baltos mineralų masės.
Sujuda krūmai, sudunda žemė – štai jis – nuostabusis dramblys! Ką tik išsimaudęs purvo vonioje, visas purvinas ir juodas, tik baltos iltys blizga. Kitoje kelio pusėje į dangų pakyla debesis paukščių, juos išbaidė zebrai, besiganantys didžiulėmis bandomis ir tokiu būdu bandydami nepakliūti žvėrių karaliui liūtui į nasrus. Žvėrių karaliaus taip ir nesutikau, bet medžiuose besirangančios gyvatės, ant smilgo snūduriuojantys chameleonai, ilgasnapiai, plačiasparniai paukščiai, ilgakaklės žirafos ir netgi vaivorykštės saplvomis pasidabinę drugeliai – stygių visiškai kompensavo…

Vindhukas – keistoji Namibijos sostinė

Kiekvienas, saugoti vertas namas, Vindhuke aptvertas aukšta tvora. Viršuje tvoros elektros srove maitinama viela. Kas neįstengia turėti brangios aukštos tvoros su elektrine viela – turi piktus šunis arba ant tvoros užkabina stiklo šukių. Saugumo situacija Vindhuke buvo beveik kritiška. Naktį vienam geriau nevaikščioti. Nors jis ir išsivystęs pirmasis pasaulis, tačiau tai tik paviršutiniškas vaizdas. Viskas kas giliau, afrikietiškai keblu ir neramu. Dabartinė situacija – tiesioginis apartheido palikimas. Iki 1990 metų visi spalvotieji gyveno Vindhuko priemiestyje Khomasdale, visi juodieji Katuturoje, kuri vietinių kalba reiškia „vieta, kurioje nesinori gyventi“. Vindhuko centras buvo išskirtinai tik baltiesiems. Spalvotieji ir juodieji į Vindhuką galėdavo įvažiuoti tik su specialiais leidimais.1990 m. kovo 21 dieną apartheido panaikinimas siejamas su Namibijos nepriklausomybės atgavimu. Kas buvo Namibijoje ta dieną, galėjo gauti Namibijos pilietybę. Visi spalvotieji ir juodieji gavo tas pačias teises kaip ir baltieji. Tačiau atvykę į modernų Vindhuko centrą, jie nesugebėjo pritapti prie naujojo pasaulio stebuklų. Nemokėdami pritapti – jie ėmėsi nusikalstamos veiklos.
Parduotuvėse bušmenai bando kišenvagiauti. Prisiartinę arti, iš visų pusių vis lankstėsi aplink mane prigludę, kol pastebėjau vieno iš jų ranką mano kuprinėje. Sugriebiau už rankos, vagis bandė išsivaduoti. Sąjungininkai pabėgo, tačiau ilgos rankos savininką nusitempiau pas apsaugą. Atsirado ir liudininkų, mačiusių bandymą įvykdyti nusikaltimą. Tačiau labai nustebau, kuomet apsaugos viršininkas, tiesiog pasakęs keletą necenzūrinių žodžių vagiui, jį paleido.

Vindhuke negaunu vizos į Pietų Afrikos Respubliką. 18 tūkstančių kilometrų įveikęs per 14 Afrikos šalių, turėjau nuleisti rankas. Ironiška, bet būtent civilizuočiausia laikoma šalis Afrikoje neleido užbaigti mano gyvenimo kelionės. Pasirodo, turistinę vizą turėčiau gauti Danijos sostinėje Kopenhagoje. Tai ne kokia naujiena, turint omenyje, kad tuo metu esama apie 15 tūkstančių kilometrų nuo Danijos, Namibijos sostinėje Vindhuke...
Vindhukas – mažytis, tik 150 tūkstančių gyventojų, o Namibija didžiulė ir turinti ką pasiūlyti, belieka pasirinkti...

Negavęs PAR vizos, turėjau būtį Namibijoje iki kelionės pabaigos – visą mėnesį.

Swakopmundas ir Liudericas – šaltojo okeano ir dykumos vaiduokliai

Namibija – nepaprastai įvairi, kontrastinga ir vaizdais turtinga šalis. Žmonių čia tik trys milijonai, kaip ir Lietuvoje, bet plotu Namibija didesnė už daugelį Europos valstybių. Čia viešpatauja gamta su dviem galingiausiomis stichijomis – vandeniu (šaltasis Atlanto okeanas) ir žeme (Kalahario ir Namibo dykumos).
Sossusflei smėlio kopa – aukščiausia Afrikos kopa (apie 300 metrų aukščio), lyg Egipto piramidės statmenai kyla į padangę. Čia tik retai pravažiuojantys vietiniai, senukai juodomis skrybėlėmis ir jų imperatoriškai atrodančios žmonos, pasipuošusios tradiciniais raguotais galvų apdangalais. Netoli PAR sienos galima užklysti į Fish River kanjoną. Keista, kad kanjonas taip pavadintas, nes dėl sausros ir išdžiūvusių upių žuvų čia beveik nėra. Kažkada buvo uždrausta įvažiuoti į kanjoną automobiliais, nes dėl pragariško karščio keturačiai draugai tiesiog nebepavilkdavo ratų. Šeimininkai juos taip ten ir palikdavo, tokiu būdu sukurdami naujas metalo kapines.

Liudericas ir Swakopmundas – turbūt įdomiausi Namibijos miestai. Abu prigludę prie Atlanto vandenyno, bet labai skirtingi. Mažai kas nori ir gali išgyventi Liuderice. Miestelis daužomas šalto vėjo rykščių. Aplink daugybė miestų-vaiduoklių, kuriuose niekas nebegyvena, tik vėjas stato banguojančias kopų statulas, kuriomis bėgioja spalvoti guvūs driežai, tolumoje žingsniuoja klykaujantys babuinai. Keliauti po Namibiją, ypač per išdegintus dykumos plotus ir patekti į paatlančio miestus, nėra lengva. Čia būtina turėti savo automobilį ar motociklą. Tik turint ratus, galima pamatyti įstabiausius Namibijos turtus...
Patekti į Namibijos miestą-vaiduoklį – Kolmanskopą, tai nusikelti į praeitį. 20 amžiaus pradžioje, atradus neregėtus deimantų klodus, Namibijos pietvakarių dykumoje pradėjo dygti vienas kaimas po kito. 1908 metais įkurtas Kolmanskopo miestas augo kaip ant mielių. Ligoninės, lošimų namai, mokyklos, prabangūs namai dygo dienomis. Iki antrojo pasaulinio karo čia buvo iškasta net apie tūkstantį kilogramų deimantų. Daug žmonių keliavo į Kolmanskopą pagauti deimantų karštligės. Vėliau, mažėjant rezervams Kolmanskope ir atsirandant naujiems ištekliams Oranjemunde, žmonės pradėjo palikinėti Kolmanskopą taip paversdami jį vaiduoklių miestu. Dabar tik vienišos vilos, bei namų sienos primena apie deimantų karštligės metu išaugusį miestą. Į kai kuriuos vaiduokliškus miestus, kaip į Elizabeth Bay, galima patekti tik gavus specialų leidimą. Dabar deimantų verslas griežtai administruojamas. Važiuoti į kai kurias teritorijas visiškai draudžiama.

Swakopmundas – spalvingas miestas, kuriame įvairiosiomis spalvomis išdažyti namai atrodo kaip vaiduokliai sustatyti pilkame dykumos fone. Čia susiburia adrenalino aistruoliai iš viso pasaulio. Vėjas, vandenynas, aukštos kopos – puikiausios sąlygos ekstremalioms sporto šakoms vystyti ir propaguoti. Šuoliai parašiutu, slidinėjimas kopų smėliu, kelionės didžiaračiais bagiais per dykumą, sklandymas parasparniais – tai tik nedidelis pasirinkimas, kurį gali pasiūlyti kiekvienose svečių namuose įsikūrusios ekstremalių sporto šakų agentūros.
Kaip ir Liuderice, Swakopmunde vyrauja vokiška tvarka. Gatvės suprojektuotos taisyklingai, schemiškai. Namai bavariško stiliaus, lazdomis pasirėmę senukai, čia gyvenantys nuo gimimo – išdidūs ir nekalbūs kaip jų tėvynainiai iš Europos. Nuo Swakopmundo toliau į šiaurę tęsiasi vienas nykiausių žemės lopinėlių pasaulyje – Skeleto krantas. Pavadinimas pats pasako už save, vieta ten tik skeletams ir milžiniškoms ( ko gero dramblių) kaukolėms. Išgyvena tik ruoniai ir jūrų vėpliai, nardydami lediniuose Atlanto pursluose. Daugiausiai čia atvažiuoja keliautojai pažvejoti. Ilgos meškerės karūnuoja bet kurio džipo stogą. Baltųjų Namibijoje nedaug, tik apie 4 procentus, tačiau tuo sunku patikėti, miestuose beveik visų parduotuvių ir viešbučių savininkai ir darbuotojai yra baltieji. Keliauti autostopu – įmanoma, pinigų prašo tik juodaodžiai, sakydami, jog tokia čia tvarka, baltieji gi tepasako vos porą žodžių „It‘s a pleasure“ (Man malonu)...

Keliavo ir įspūdžius pasakojo Dainius Kinderis
anonsas.lt informacija