Šokančių lokių prieglauda

• 
• 
• 
• 
• 

Daugumai bulgarų pirmasis vaikystėje pamatytas gyvūnas - tai miesto gatvėje šokantis lokys. Dar neseniai tai buvo įprastas vaizdas daugelyje Bulgarijos miestų ir kaimų: grandinėmis pririšti rudieji lokiai (Ursus arctos) vedžiojami ant užpakalinių kojų, o išgirdę gadulkos - vietinio styginio muzikos instrumento garsus, pradeda ritmiškai mindžikuoti. Šokantys lokiai ypač džiugino vaikus, kėlė turistų  susižavėjimą - juk tai tikra kelionės į Bulgariją nuotraukų puošmena! Nei vaikai, nei turistai net neįsivaizdavo, koks tragiškas yra šių žvėrių likimas.

Kaipgi lokys priverčiamas šokti?

Daugumos šokančių lokių šeimininkai - Balkanų romai, kurie šį „amatą" perduodavo iš kartos į kartą kaip šeimos tradiciją. Ūgtelėjusiam sūnui tėvas dovanodavo lokiuką, nupirktą iš medžiotojų ar vietinio zoologijos sodo ir išmokydavo jį dresuoti.

Pirmas dresavimo etapas - palaužti gyvūno valią. Atimtas iš motinos 4-5 mėnesių lokiukas rišamas ant trumpos grandinės ir keletą dienų jam neduodama nei ėsti, nei gerti. Vėliau būsimasis šeimininkas pradeda jam duoti po truputį vandens. Prieš girdymą ir maitinimą lokys visą laiką mušamas - kad įsisąmonintų, kas yra jo šeimininkas. Netrukus į jautriausią lokio kūno dalį - nosį, įveriamas žiedas, prie kurio tvirtinama grandinė. Skausmas, perveriantis žvėrį timptelėjus už grandinės ir yra metodas, kuriuo jis bus visą gyvenimą kontroliuojamas ir priverčiamas dirbti.

Kai lokiukas išmoksta paklusti, jis pradedamas mokyti „šokti".  Tam tikslui naudotas karštas metalo lakštas, ant kurio užkeliamas žvėrelis. Vengdamas skausmo, jis stojasi ant galinių kojų ir nuolat juda perkeldamas svorį tai ant vienos kojos, tai ant kitos. Tuo pat metu jo šeimininkas groja gadulka - tradiciniu styginiu instrumentu. Pasak dresuotojų, vėliau atsivedus lokį į gatvę ir užgrojus tą pačią muziką, lokys pradės šokti, net jei po jo kojomis nebus karšto metalo. Tuo tarpu bulgarai gyvūnų teisių gynėjai sako, kad tai yra klaidingas įsitikinimas: lokiui nekyla jokių asociacijų, siejančių muziką ir skausmą stovint ant karšto metalo. Pasak jų, vienintelė priežastis, kodėl jis stojasi ant galinių kojų yra į jo nosį įverta grandinė, pritvirtinta prie šeimininko gadulkos stryko. Grojant jis juda, kartu tampydamas grandinę ir priversdamas lokį linguoti į muzikos ritmą.

1993 m. Bulgarijoje įstatymu buvo uždraustas lokių dresavimas ir pasirodymai gatvėse. Bulgarija tapo paskutine Europos šalimi, teisės aktuose uždraudusia tokį žvėrių išnaudojimą. Tačiau draudimas labai ilgai neveikė realiai - ką galėjo padaryti tvarkos sergėtojai, nustatę pažeidimą? Konfiskuoti dresuotą lokį ir pristatyti jį į policijos nuovadą? Juk tokį dresavimo kursą patyręs žvėris nebeturi nieko bendro su savo laukiniais gentainiais,  jokių įgūdžių išgyventi gamtoje.

2000-aisiais tarptautinio gyvūnų globos fondo "Keturios letenos" ("Four Paws") pastangomis Belicoje, Rilos kalnuose šiems lokiams buvo įkurta prieglauda, pavadinta Šokančių meškų parku. Šiame regione, esančiame 180 km į pietus nuo Bulgarijos sostinės Sofijos, yra labai daug natūralių miškų, slėnių, vandens telkinių. Nuo projekto pradžios čia buvo apgyvendinti 25 išgelbėti lokiai, gyvenantys sąlygose, artimose natūralioms. Paskutiniai trys šokantys lokiai - Mima, Mišo ir Svetla, į parka atgabenti 2007 metais.

Belicos šokančių lokių parke kiekvienas lokys turi savo teritoriją, kurioje yra ir priėjimas prie vandens telkinio, ir kalnų šlaitai laipiojimui, ir pievelės pasnausti saulėkaitoje, ir vietų, kur galima įsitaisyti žiemojimui. Maistas lokiams yra duodamas paslepiant jį įvairiose parko vietose, taigi lokys turi jį pats susirasti, taip, kaip natūralioje aplinkoje. Gyvūnais rūpinasi specialiai apmokytas personalas ir veterinarijos gydytojai. Nuo mažens saldumynais ir net alkoholiu palepintiems žvėrims neretai prireikia dantų gydytojo pagalbos.

Parko gamtinė aplinka yra pakankamai natūrali, todėl lokiai palaipsniui pripranta prie laukinio gyvenimo, kurio niekada anksčiau jiems neteko pažinti. Jiems pradeda pasirekšti įgimti instinktai. Daugelis jų dabar žiemą miega - ko niekada negalėjo daryti būdami gatvės šokėjais. Parko darbuotojai pasakoja, kad kai patelėms prasideda ruja, jiems tenka stebėti aistringiausių meilės ir pavydo scenų, vertų "muilo operų". Tačiau parkas griežtai laikosi antireprodukcinės politikos: visi patinai yra kastruoti.

Šokančių meškų parkas yra tarptautinio fondo "Keturios letenos" ("Four Paws") projektas. Tai pelno nesiekianti organizacija, išsilaikanti iš labdaros lėšų. Parką dalinai finansuoja ir Brigitte Bardot fondas. Vieno lokio išlaikymas kasdien kainuoja apie 10 eurų, todėl mielai priimamos aukos. Belicos Šokančių lokių prieglauda tampa populiariu turistų traukos objektu, dominančiu tiek šalies svečius, tiek į savaitgalio keliones  išsiruošusius bulgarus. Parko teritorijoje yra aukštomis tvoromis apsaugoti takai skirti lankytojams. Darbuotojai apsilankiusiems gali papasakoti kiekvieno globotinio gyvenimo istoriją, o taip pat apie patį projektą bei apie žvėrių grąžinimo į gamtą metodą.

Šokančių lokių parkas - ne tik prieglauda šiems daug neteisybės ir skausmo patyrusiems gyvūnams. Tai ir pragyvenimą užtikrinančios darbo vietos aplinkinių kaimų gyventojams. Tačiau parko darbuotojai juokauja, kad jiems geidžiamiausias rezultatas būtų parko uždarymas - tai reikštų, kad Bulgarijos miestų gatvėse nebėra šokančių lokių, kuriuos reikėtų gelbėti.

Magelano kelionės informacija