Mintys po filmo „Ekskursantė“

Pamenu, kaip džiaugiausi „Tadas Blinda.Pradžia" filmo pasirodymu. Tiksliau - ne pačiu pasirodymu, o jo kokybe. Tikrai netroškau pamatyti visų numylėto bestselerio naujos versijos, tačiau labai knietėjo įvertinti jaunosios kartos pajėgumus. Nuo tol atsirado viltis, kad galėsiu dar ir dar kartą atrasti gerą lietuvišką kiną.

Kai pradėjo reklamuoti „Ekskursantę", iškart supratau, jog būtinai pažiūrėsiu, ir ne todėl, kad jaudinanti filmo tema, o todėl, kad juosta ypač meniškai nufilmuota (tuo įsitikinti užteko, pamačius keletą ištraukų).

Pirmiausia, kas į akis krito - žiūrovų deficitas! Taip taip, penktadienio vakaras,  o salė pustuštė. Suprantu, reklamą gal ne visi matė, bet ir pavadinimas visai neintriguojantis, gal reikėjo kaip nors skambiau... Vėliau supratau, siužetas visiškai pateisina tokį pavadinimo pasirinkimą. Vis vien gaila, oi kaip gaila... Prisiminiau, koks anšlagas buvo į „Tadas Blinda", net ir mėnuo po premjeros, o kiek jaunimėlio suplaukia į tokius plagiatus (kitaip ir nepavadinsi), kaip „Zero" ar „Valentinas vienas". Gaila.

Nesu pernelyg uolus lietuvninkas, tačiau filmo tema savaime jaudinanti, žmogiškai, todėl jutau „akmenį gerklėje" nuo pat pradžios iki galo, ir dar kurį laiką po to. O svarbiausia - nebuvo nė menkiausios abejonės dėl netikrumo, kas būdinga daugeliui lietuviškų paskutinio meto filmų. Žiūrėjau atviru, bet ir kritišku žvilgsniu. Greit kritiškumo nebeliko, nes nebuvo ką ir kritikuoti. Budrumas įsijungė tik tada, kai išvydau gerai pažįstamus kai kurių aktorių veidus, pamaniau - ai, galėjo kitokia intonacija ištarti tą frazę, kitaip pažvelgti..., bet tik tiek.  

Buvau priblokštas ir nustebintas, kad nereikėjo nė akimirką pergyventi dėl lietuviško neišbaigtumo, nesuprantamų metaforų ir kitokių keistenybių. Tai buvo gal ir ne tobula, bet arti to, tiesiog puikus, su geru scenarijumi, geru operatoriumi ir geru režisieriumi, gerai „sukaltas" filmas. Na taip, aišku, ir aktoriai, puikūs aktoriai! Galų gale lietuviai vaidina lietuvius, rusai - rusus. Patyrę žiūrovai atpažins ir praeityje žinomus rusų aktorių veidus, ir tuos, kurie yra dabar „ant bangos", bet viena yra aišku: toks sprendimas filmą tik sustiprina. Filmas yra visiškai organiškas (t.y. tikroviškas), tuo pačiu ir poetiškas, idealistinis, nešantis šviesią mintį, apeliuojantis į gerąją žmogaus pusę, tai žiūrovą jaudina.

Teko girdėti, kad Rusijoje per filmo neoficialią premjerą raudojo ne tik moterys, bet ir visko matę vyrai. Sutinku, bet kuris geras žmogus turėtų susijaudinti, žiūrėdamas šią istoriją. Filme aštriai paliesta ir rusų, ir žydų, ir vokiečių, ir, dar aštriau, lietuvių tema, tačiau tai daroma nesureikšminant, tarytum savaime suprantama,  kaip dažnai ir dabar mąsto, ir elgiasi žmonės.

Atskiro aptarimo nusipelno pagrindinio vaidmens atlikėja, lietuvė mergaitė, gerai kalbanti rusiškai. Puikiai žinau, kaip sunkiai atrandami tokie „perliukai", kartais - tiesiog atsitiktinai. Turtingesnėje valstybėje šiai mergaitei būtų pranašaujama stulbinanti karjera, deja, pas mus nėra taip vertinami jaunieji talentai, ir, toli gražu, neaišku, kaip susiklostys jos likimas. Noriu pasakyti tik tiek, jog ši jaunoji aktorė vaidina nepriekaištingai, netgi ne vaidina, o gyvena pagal scenarijų. Žavi, kupina vidinio aristokratiškumo, ir tuo pačiu paprasta (oi ne prasta), darbšti, „nuo žemės", sumani, - toks mergaitės paveikslas įkūnytas juostoje.

Viliuosi, jog šį filmą lietuviai galės matyti ir televizijoje, būtina apie tai vis priminti, juolab, kad auga naujos kartos, kurios daug ko nebežinos.

Kino mylėtojas Hermis Preikštas

Daugiau apie filmą->>