Lankytinos vietos Kroatijoje ir Bosnijoje

Sauliaus Kvedaravičiaus fotoreportažas

Kroatija - tūkstančio salų kraštas. Jau kelintą vasarą atostogų maršrutas veda link Kroatijos. Atrodo, kad jau viską pamatei - aplankei daugybę miestų ir miestelių, persikėlei per daugybę salų, bet vėl ir vėl norisi sugrįžti į šį kraštą. Mane, ne itin palankaus klimato šalies gyventoją, labiausiai traukia pietinė Kroatijos dalis. Taigi kelionę tradiciškai pradedame nuo Nacionalinio parko "Plitvicos ežerai" ir patraukiame pakrante žemyn link Dubrovniko. Autostrada iki Splito leidžia rinktis greitą keliavimo būdą visiškai nauju keliu arba šiek tiek lėtesnį, bet ekstremalesnį - palei pietinę Kroatijos pakrantę.

Plitvica - tai 16 smaragdo spalvos ežerų, pasislėpusių tarp miškais apaugusių kalvų, kuriuos jungia vandens kaskados ir kriokliai. Plitvicos ežerai įstabūs nesuskaičiuojama krioklių gausa. Vasaros pradžioje krioklių suskaičiuojama iki 92. O jie gražiausi ir srauniausi birželio mėnesį, nes gamta dar nenualinta vasaros karščių, ežerai po žiemos ir pavasario dar labai vandeningi. Taigi kiekvieną keliautoją priblokš kurtinančiu šniokštimu ir nesuskaičiuojama galybe vandens kaskadų.

Toliau kelias veda link pakrantės. Pakrantės miesteliai bėga vienas paskui kitą. Miestelis prie miestelio. Namukai, įlankėlės, jachtos, pliažiukai... 200 km pralekia nepastebimai.

Dubrovnikas. Šį miestą pamatome, tiesiogine šio žodžio prasme, iš paukščio skrydžio! Kelias pasiekia aukščiausią savo tašką ir tu pamatai, ten apačioje, miestą. Miestą-tvirtovę, raudonais čerpių stogais.

Sunku papasakoti apie šį miestą - jį reikia pamatyti. Žavus senamiestis, gynybinė siena, juosianti senąją miesto dalį, prieplauka, vaikinukai, žaidžiantys futbolą mažutėje senamiesčio aikštėje. Stipresnis smūgis, ir kamuolys, perskriejęs gynybinę sieną, nukris į jūrą...

Nuo Venecijos Respublikos laikų Dubrovnikas priešui buvo neprieinama tvirtovė. XX a pilietinio karo metu serbai labai stipriai apšaudė miestą. Buvo išdaužyti beveik visi senamiesčio pastatų stogai. Todėl dabar labai neįprastai atrodo seni namai su ryškiai šviečiančiais naujų čerpių stogais.

Kelionei namo pasirinkame Bosniją. Seniai norėjau pamatyti Mostarą, Sarajevą. Kelias vingiuoja per krūmynais apžėlusius kalnus. Šalikelėse - įspėjantys užrašai, kad aplinkui dar pilna minų. Kelis kartus prasilenkiame su lenkų ir ispanų taikdariais. Ką tik praėjusio karo nuojauta...

Mostaras. Tiltas jungiantis ir simboliškai dalinantis miestą į dvi dalis - krikščioniškąją, su bažnyčia ir kryžiumi, ir musulmoniškąją, su gausybe minaretų.

Mieste daug turistų. Jausmas, kad papuolėme į arabišką pasaką... Kilimai, papuošalai, ginklai... Vietinės merginos musulmonės apsirišusios skaromis. Visai kitas pasaulis!

Maloniai nustebina visiškai atstatytas senamiestis. Tačiau čia pat, kitoje gatvėje, pilna sugriautų pastatų. Deja, didžioji dalis Mostaro priemiesčių šiurpina apdegusiais, apšaudytais ir sugriautais pastatais.

Didelis karštis, o ir nenoras likti nakvoti šioje šalyje, veja mus vėl link Kroatijos sienos. O po to jau kelias namo...