Kelionė į Toskanos regioną, Italija

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kampelis nėra jau toks mažas, lyginant su Lietuvos masteliais. Kaip ir pati Italija : žemėlapyje - toks nedidukas ilgaaulis batas, o realybėje - neaprėpiami lygumų ir kalnų plotai. Visa tai aiškiau suvoki tik pakeliavęs ratais, kai kiekvieną pravažiuotą kilometrą išgyveni fiziškai.

Rinkausi pažintinę kelionę autobusu, kokių daugelis tiesiog netoleruoja, tačiau man visai priimtiną vien jau todėl, kad už lango PAVASARIS, o tai reiškia švelnų klimatą ir gražius vaizdus. Daugybė keliautojų renkasi kelionę į Toskaną automobiliu. Tai leidžia išlikti nepriklausomam nuo kitų norų ir dažnai savoje kompanijoje daug smagiau.

Tie, kas ne pirmąkart keliauja pietų kryptimi, žino, kad pravažiuoti Lenkiją yra NEIŠVENGIAMA, todėl neverta dėl to krimstis, o reikia tiesiog nusiteikti, tuomet kelias visai neprailgsta. Aišku, gaila sugaištos vienos dienos, bet kita vertus, jei iškart už savo sienų turėtume kalnus, nebepajustume tokio malonumo, kokį jaučiame kiekvieną kart juos išvydę.

Keliaujant per Austriją užsukome į ramų ir tvarkingą miestelį Klagenfurt, kurio senamiestis yra tarytum tarpinė stotelė pakeliui į senovinius Italijos miestus.

Šiaurės Italija savo kraštovaizdžiu nelabai skiriasi nuo supančių kaimynių. Alpių kalnai, vietomis didingi ir baugūs, keičia lygumas. Tačiau patraukus dar piečiau vaizdas keičiasi, žemdirbių lygumas keičia kalvos, tai Toskana - vyndarių kraštas.

Kaip mat į akis krenta išskirtinis šio kraštovaizdžio bruožas - kiparisai. Tai vienur, tai kitur keliai į dvarus ir ūkininkų sodybas pažymėti kiparisų „žvakėmis". Kiekvienas sau pasakytų : kažkur tai mačiau. Taip, daugybė žymių dailininkų savo drobėse yra įamžinę Toskanos gamtos grožį. Rūpėjo ir man, kaip lietuvaičiui, įvertinti šį savitą peizažą.

Akiai malonu. Gausybė vynuogynų, preciziškai sulygiuotų eilių (į italus nepanašu), nusidriekiančių per banguojančias kalvas, vietomis su kyšančiais miškeliais, įspūdį daro.

Kitas akcentas - Toskanos miestai. Nors juos skiria palyginus nedideli atstumai, jie visi labai skirtingi, todėl lankant jau kaži kurį miestą, vis vien akims penas. Be abejo, negali visko tiksliai prisiminti, kai per dieną aplankai po du ir daugiau objektų, tačiau, įspūdžiams susigulėjus, galiu tvirtinti, kad kiekvienas miestas savotiškai įsirėžė atminty. Florencija, San Gimignano, Bolonija, Ferara, Udine..

Trims nakvynėms apsistojome Montekatini kurorte, kurį vadina SPA kurortu, nes čia yra gausybė senovinių purvo gydyklų bei gydomųjų šaltinio vandenų. Atsisakiau vienos dienos ekskursijų po kitus taškus ir pasilikau Montekatini'je.

Rekomenduoju visiems padaryti pauzę ir artimiau susipažinti bent su vienu miestu. Kas gali būti smagiau už savarankišką promenadą po nepažįstamą senamiestį. Tiesa, iki jo reikėjo pasikelti senu funikulieriumi, tai irgi atrakcija. Neskubant apvaikščiojau visas kerteles, pasigėrėjau didinga miesto ir kalnų panorama, o, užklupus lietui, prisėdau vienoje iš kavinaičių ir pasimėgavau espresso bei tikru itališku spagetti a la Bolognia. Po to ne mažiau smagu buvo nusileisti atgal į miestą ne bėgiais, o maldininkų keliu (ir mankšta ir gamta). Apačioje pasitiko dar stipresnė liūtis, tačiau miesto parke tokio dydžio kolonados su skliautais, jog nebaisus buvo ir griaustinis, kuris svaidėsi žaibais čia pat.

Grįžtant, aplenkę Veneciją, sustojome nakvynei pajūrio kurorte. Išsimaudėme Adrijos jūroje, nors ir vėsioje, bet tokio šiltumo, koks retai kada būna Baltijoje. Tiesa, po matytų vaizdų lygus paplūdimys su nesuskaičiuojama galybe gultų ir smėlėtu krantu, man pasirodė banalus ir visiškai netinkamas tokiai kelionei. Kitiems gi tai buvo laimės akimirka.

Maistas. Kiekvienas vyras lietuvis, ypač pats mokantis gaminti, pastebės, jog italai ruošia paprastą maistą, tarytum jame kažko trūktų. Nepasakysi, kad neskanu, tačiau trūksta skonio gilumo, atspalvių.. Na, tai natūralu, mūsų skrandžiai reikalauja visokių „gliukonatų", stipriklių, tenykščiai to neturi. Dešros, kumpiai pas juos gardinami tik druska, duona kepama išvis be druskos. Jie nelinkę maišyti daug produktų, nežaidžia su prieskoniais. Pagrindas yra miltai, sūris, aliejus, pomidorai, mėsa. Sutinku, kad taip yra sveikiau, ir kelionės metu neturėjau jokių virškinimo sutrikimų. Tačiau, grįžęs namo ir paragavęs įprasto maisto, supranti, kaip stipriai skiriasi skoniai. Juokais pamaniau, kad italas tikriausiai numirtų, užvalgęs mūsų baltos mišrainės.

Nesu kavos mėgėjas, bet noriu išskirti šį gėrimą. Ragavau tik espresso, t.y. vieno gurkšnio itin stiprią kavą, kuri siūloma ant kiekvieno kampo, lygiai taip pat tankiai kaip ir ledai, kuriais italai didžiuojasi nė kiek ne mažiau. Tai gi, kava puiki, jokios rūgšties, jokio degėsio kartumo, tiesiog nuryji kažką šilto, panašaus į šokoladą, o nuotaika staiga pagerėja, tiesa, trumpam.

Na, ir apie ledus. Vietiniai sako, kad geriausi pasaulyje ledai yra vienoje San Gimignan'o miesto dželaterijoje (ledainėje), ten jų pirmąkart ir paragavome. Bėda ta, kad skonių pasirinkimas labai didelis, norisi ir to ir ano, belieka pasikliauti savo akimis ir intuicija. Išsirinkau skaniausioje pasaulio ledainėje PISTACIJŲ LEDUS. Nuojauta neapgavo, rusvai gelsva masė buvo nenusakomo švelnaus skonio ir be galo tąsi. Tuo tarpu kiti variantai savo konsistencija pasirodė panašesni į mūsiškus ledus, tik kiek stipresniais skoniais. Rekomenduoju paragaut dar ir mango ledų.

Beje, turėjau ir atradimą - Pesto padažą. Retai kas taip prilimpa prie liežuvio, kaip ši žalsva tyrelė. Galima pagardinti makaronus, mėsą, bet puikiausiai tinka ir užsitepus tiesiog ant duonos.

Vynas - didelė ir neišsemiama tema, vienos viešnagės metu galima susidaryti klaidingą įspūdį, tačiau yra tam tikri bruožai, pagal kuriuos galima kai ką pasakyti. Tarkim, jei iš penkių skirtingų ragavimų tau nė vienas vynas nepatiko, vadinasi šios šalies vynai yra ne tau. Nesu vyno didelis mėgėjas, bet susidariau tokį įspūdį iš kelionių patirties. Taigi, Toskanoje teko dalyvauti ir parodomojoje degustacijoje ir kavinėse ragauti ir pirkti parduotuvėje. Tik vienoje vietoje, t.y. tik vienas, jaunas raudonasis pilstomas vynas man patiko, bet jo kaina 11 Eur už litrą.

Kainos. Tikriausiai bus teisūs tie, kurie sako, kad 1 Lt lietuviško pragyvenimo lygus 1 Eur itališko, tačiau nelygu kur ir koks produktas. Pavyzdžiui, Bolonijos senamiesčio centre teko suvalgyti picos trikampį už 2 Eur, tiesa, be staliuko, bet tokio dydžio ir tokios kokybės pas mus už 7 Lt nenusipirksi. Ten pat bistro kava espresso kainuoja 1 Eur, patiekiama su gazuoto vandens stiklinaite. Kituose miestuose kava po 2 Eur be vandens. Karšti patiekalai kavinėse prasideda nuo 10 Eur, tačiau pizza ar spagetti (laikomi užkandžiais) kainuoja 5 - 8 Eur ir pavalgyt tikrai galima.

Alus brangus, 2 Eur už 0,33 l talpą. Degtinę ir stipriuosius gėrimus rekomenduoju pirkti tik krautuvėje, kainos 20-30 proc. aukštesnės nei Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, puiki degtinė Stravinsky tekainuoja tik 7,50 Eur . Dideliuose prekybos centruose kainų galima rasti dar geresnių.

Ledai ledainėse: mažas indelis kainuoja 2 Eur.  Skanusis Pesto padažas - nuo 1,9 iki 5 Eur už 350 g indelį.

Beje, rūbų kainos panašios į mūsiškas, o avalynė dar ir pigesnė.

Žmonės. Šio regiono miestų gyventojai labiau europietiški, stipriai išreikšto charakteringumo nepastebėjau, tačiau viena krito į akis : galima dažnai išvysti hyper elegantiškai apsirengusį vyriškį (pernelyg išsipuošusį), tiek jauną, tiek ir seną. Ne veltui gatvėse labai daug puošnių vitrinų su vyriškais drabužiais. Teko susidurti su atvira vyrų arogancija, net ir aptarnavimo sferoje. Moterys kuklesnės.

Reziumė. Kai grįžus vienas kolega paklausė manęs, ar apsimokėjo kelionė, minutėlę pagalvojau ir atsakiau, aišku, kad neapsimokėjo, išleidau krūvą pinigų, už kuriuos beveik pusę laiko praleidau autobuse, myniau turistų nuzulintus grindinius, žiopsojau į ne kartą paveikslėliuose ar televizoriuje matytus pastatus.., kai vietoj to galėjau prisipirkti keliskart pigesnės mėsos, gėrimų ir paatostogauti savo sodyboje, kas vakarą kepdamas šašlykus ir keldamas tostus už tėvynę brangiąją. Tame yra tiesos, bet ką daryti su natūraliu poreikiu įkvėpti kitokio oro, paganyti akis į kitokią gamtą, prisiliesti (tiesiogine prasme) prie plytų, kurios sumūrytos dar tada, kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje net nežinota, kas yra valstybė... Kai iš arti pamatai tuos senovinius didingus statinius, supranti, koks vis tik yra menkas žmogus, ir, tuo pačiu, koks didis, kad sukuria tokius dalykus. Kaip skruzdės, kiekviena su savo likimu, sunešė per šimtmečius tokius architektūrinius „skruzdėlynus", išgrindė karus atlaikiusias gatves.. Visa, kas duoda naujų potyrių, yra vertinga, tai gi, keliauti buvo verta. APSIMOKĖJO.

Tekstas ir nuotraukos

Hermio Preikšto

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

edidpk
Straipsnio vertinimas: 10

labai informatyvus tekstas ;) tik kaip dabar dirbti, kai taip nauju potyriu paskaicius uzsinorejau..ech...

2014-05-07 21:19