Pirmas šuolis parašiutu

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Vieną saulėtos vasaros dieną atmečiau iki šiol kankinusias abejones ir užsiregistravau pirmam šuoliui parašiutu! Tada nekantriai laukiau šeštadienio ir meldžiausi, kad būtų tinkamas oras.

Į Kyviškių aerodromą atvykau 9:30 val. Tokiu laiku čia jau verda gyvenimas!

Tvirta ranka pasirašiau dokumentą, kuriame teigiama, kad už savo sveikatą ir gyvybę šuolio metu atsakingas tik tu pats ir drauge su kitais laukiau instruktoriaus. Norinčių šokti su parašiutu - daug: čia pat šoka ir profesionalai, ir „čajnikai". Šokant „tandemu" iš trijų kilometrų aukščio, filmuojama.

Apie 10 valandą prasideda instruktažas. Susiruošus šokti parašiutu pirmą kartą, reikia šiam nuotykiui skirti visą dieną. Kaip sako aeroklubo instruktoriai, „dangus tik vienas", o mūsų daug. Vadovaujamieji nurodymai trunka apie 2 valandas. Pradedama nuo parašiuto. „Sparno" tipo parašiutas taip vadinamas todėl, kad išsiskleidęs, turi visas sparnui būdingas savybes. Jis yra valdomas ir tinkamas šuoliui iš 1000 metrų aukščio ir daugiau. Beje, atsarginis parašiutas yra toks pat, kaip pagrindinis, tik vienspalvis.

Tada einame į aerodromą mokytis orientuotis. Žemėlapyje rodoma, kaip viskas atrodys iš viršaus ir kur mums reikia nusileisti ant žemės.

Žiūrim, kokių ekstremalių situacijų būna ore. Kaip ir vairuojant automobilį, reikia žinoti ir vykdyti taisykles, o susidūrus su kitu parašiutininku, viršutinis turi duoti nurodymus, kaip atsikabinti. Tiesa, tokios situacijos yra labai retos, nes naudojami parašiutai yra pilnai valdomi.

Bandomą šuolį iš lėktuvo (žemėje) daro visi dalyviai po du kartus. Rankos laikomos ant krūtinės, kad nebūtų užkabinama įranga, kairė koja ant borto, atsispiriam ir pirmyn.

Per paskutinį paruošiamąjį etapą visi šokantys pirmą kartą pakabinami taburetės aukštyje. Imituojamas šuolis ir visos situacijos, su kuriomis gali tekti susidurti. Štai čia nebe juokinga. Iš po kojų išima taburetę ir pradedi skaičiuoti: 1001, 1002, 1003, 1004, 1005. Tada tikrini tris teiginius, kuriuos privalo žinoti kiekvienas šokantis parašiutu:
1. Parašiutas prisipildęs (teisingo stačiakampio formos);
2. Kvadratėlis nusileidęs;
3. Parašiutas valdomas.

Žodžiu, viską darai pats, tarsi jau būtum ore. Tikrini parašiutą, aukštimatį, bandai atsikabinti pagrindinį ir išskleisti atsarginį parašiutą. Tave būtinai užsuka ir turi pats ištiesinti susuktus stropus. Tik paskui sužinojau, kad ir ten viršuje visą tai reikės atlikti.

Pasirašome, jog išklausėme instruktažą ir prasideda pats sunkiausias etapas - šuolio laukimas. Jeigu norinčių daug, žmones padalina į grupes. Kiekvienoje - ne daugiau kaip 12 žmonių. Pirma grupė matuojasi šalmus, instruktoriai tikrina įrangą, uždeda kuprines su parašiutais.

Antra grupė laukia, laukia, laukia... Laukimo trukmė priklauso nuo oro ir dangaus užimtumo. Šalmus užsidėjome tik apie penktą valandą ir laimingi, vis apgaudinėdami save, kad nė trupučio nebijome, ruošėmės skrydžiui.

Instruktorius surikiavo visus pagal svorį, pats sunkiausias šoka pirmas. Kylant į viršų žiūrėjome į aukštimatį, arti 900 metrų širdies dūžiai paspartėjo. Instruktoriai šypsosi, žiūrėdami į pabalusius veidus. Durys atsidaro ir instruktorius, prilaikydamas kiekvieną šokantį, garsiai šaukia „Šok!". Iššoka trys pirmieji. Lėktuvas apsisuka ir eina antras trejetukas. Durys atsidaro ir tavo eilė - „Šok".
Aaa.., atsimerki, turbūt jau 1003. Skaičiuoji toliau, reikia pažiūrėti, kas ten su tuo parašiutu: gerai, prisipildęs, nusileidęs, bet stropai susisuko. Lengvai "prasisukome" ir ateina tas jausmas - tyla, tu ore, skraido pats laisviausias žmogus pasaulyje.

Griebiamės valdymo: traukiame į apačią (oo, kaip greitai), į kairę - veikia, į dešinę - veikia; tik kažkodėl nieko nesigirdi. Nepaleidžiant valdymo, prapučiu nosį ir ausyje pagaliau pasigirdo balsas: „Į dešinę, jei girdi mane, į dešinę". Klausydama instruktoriaus nurodymų, leidžiuosi „kableliu" žemyn. "Stropai į kairę iki galo žemyn" - mamaaaa, čia tai greitis, kad tik neužsuktų, „dešinė, dešinė, dešinė" - stropai į dešinę žemyn.
Žemė atrodo kaip toje nuotraukoje, kurią rodė prieš keletą valandų. Važiuoja mažas mažas traukinukas, stovi žaisliniai nameliai, žaliuoja laukai. Kur gi smėlio ratas? Pamatau smėlio ratą ir nurimstu. Vadinasi, esu ten, kur reikia ir nusileidimas į pelkę negresia.
Pasižiūriu į aukštimatį - 200 m, jau nebeliečiu valdymo ir leidžiamės žemyn. Reikia ruoštis nusileidimui. Kojos suglaustos, šiek tiek sulenktos, padai lygiagrečiai žemei. Einame prieš vėją. Likus 2-3 metrams iki žemės, pramuša ausinę: "Trauk, trauk, trauk". Traukiame ir minkštai atsistojame ant žemės.
Po šuolio dar keletą dienų gyveni euforijoje. Pasakoji draugams, kad prisimintum tuos jausmus, tačiau prisiminimų neužtenka. Vėl traukia į dangų...

Nepakartojamas vasaros nuotykis, kurį rekomenduočiau kiekvienam, trokštančiam pasijausti laisvu it paukštis.

Teksto autorė  Marina
Nuotraukų autorė - Monika Ž.

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Žalia_pieva
Straipsnio vertinimas: 9

Šaunuolė! Manau, jog kiekvienam bent kartą gyvenime reikia patirti kažką panašaus!

2011-08-19 16:11

Niko
Straipsnio vertinimas: 10

ir ispudziai aprasyti puikiai

2011-08-23 18:43

gintarep
Straipsnio vertinimas: 10

Super :)

2011-09-09 23:04