Dietinis švenčių stalas

Rami sąžinė po Kalėdų

Kiek besistengtum sulieknėti iki Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų, o vistiek po švenčių sijonas ankštokas... O viskas dėl to, kad šios šventės sielai jau senai pavirto į balius skrandžiui. Bet kai kuriose šalyse žmonės moka vieną su kitu suderinti.

Prieš šventes į prekybos centrus geriau net neiti – grūstis, pilni pirkinių krepšeliai, ką ten krepšeliai – vežimai. Kyla klausimas – kam tiek visko? Kaip po to pažvelgti į akis per kalėdines šventes “pasitaisiusiam” atvaizdui veidrodyje?Ir kuo arčiau šventės, tuo mažiau norisi laiką praleisti prie stalo, nukrauto pačios žinote kokiomis salotomis ir spoksoti į televizorių.
Taigi, žvalgomės ką veikia kiti europiečiai ir semiamės idėjų.

Islandija. Nepabėgiojęs – nepavalgysi

Islandijoje persivalgymo nuodėmės išperkamos dar neprasidėjus Kalėdoms. Todėl, kad pagauti baltąją kurapką, kuri turi tapti užstalės “vinimi”, galima tik sąžiningai pabėgiojus po pusnis. Šis šiaurinis paukštis ne kiek skraido, kiek bėgioja. Pirkti paruoštą kurapką prekybos centre, suprantama, visiškai ne sportiška, bet, deja, daugelis taip ir pasielgia. Paukštiena įtrinama druska ir pipirais, troškinama grietinėlėje su kadagio uogomis ir patiekiama su virtomis bulvėmis, pagardintomis muskato riešutu, arba su troškintais kopūstais. Užgeriama raudonu vynu arba šampanu.
Kitas būtinas islandiško kalėdinio stalo atributas – lakštinė duona. Lakštas toks plonas, kad per jį galima net knygą skaityti.

Desertui – saldi ryžių košė su migdolo riešutu. Kam jis papuls, tas – čempionas ir laimingasis, ir bus toks visus metus. Prie tokio paprasto, bet turtingo stalo publikai lieka jėgų tik bulvių degtinei, kuri vadinama “juodąja mirtimi”. Nieko nuostabaus, kad didžiąją dalį sekančios dienos suaugusieji praleidžia lovose. Tik vakarop vėl susirenka prie stalo, kad suvalgytų kalėdinuo stalo likučius ir pasilepintų rūkyta avino koja, kuri ruošiama būtent šiam vakarui.

Komentaras: kurapka ir kopūstai neprieštarauja sveikai mitybai, ir net tirštas grietinėlės padažas pateisinamas, juk klimatas ten atšiaurus. O dėl degtinės – tai spręsti kiekvienam: ar sutikti Kalėdas su pižama, ar blaiviu protu. Na o sulieknėti vartojant alkoholinius gėrimus dar niekam nepavyko.

Danija. Plius silkės uodegėlė

Tipinis kalėdinių pasisėdėjimų variantas – silkių stalas. Ši riebi žuvis čia ruošiama pagal įvairiausius receptus. Silkė marinuojama su obuoliais ir kariu, garstyčiomis ir grietine, kepama su vaisiais ir actu, užbarstoma krapais. Silkę danai deda ant didelių gabalų duonos, papildomai užsideda daržovių, vaisių ir užkanda alų, degtinę ir pramuštgalviškus riksmus “Skol!”, kas reiškia “Išgeriam”.
Visa ši sumaištis vadinama “Kalėdų lanču”. Malonu, kad šventės metu galima viskas – netgi bučiuotis su svečiais, kurie lygiai taip pat kaip ir tu, “kvepia” silke ir svogūnais.
Jei pas mus Kalėdos ir Nauji metai kvepia mandarinais, tai Danijoje – silke. Tačiau danai neatsisako ir mėsos, todėl ant šventinio stalo bus ir kukuliais iš mėsos (arba žuvies), ir apskrudusi kiauliena, ir kepenų paštetas, ir šaltiena... ir dar galima tęsti toliau. Žodžiu panašiai, kaip pas mūsų močiutes.

O pats ekonomiškiausias šventinis variantas - “žaidimas pakuotės”, kuris žaidžiamas gurkšnojant punšą ir valgant spurgas. Spurgos, maistas kaloringas, bet čia juk esmė ne spurgose, o daugybėje dovanėlių, kurios gražiai supakuotos ir kuriomis žaidėjai apsikeičia. Ir tegu viduje pakuočių būna paslėpti patys nesąmoningiausi niekučiai – pradedant sulūžusiu samčiu ir baigiant tualetiniu popieriumi – svarbu, kad visiems linksma ir maistas tampa ne pačia svarbiausia šventinės programos dalimi. O mums to ir reikia.

Komentaras: silkė, žinoma, šiek tiek rieboka norintiems suliesėti. Tačiau joje yra daug nesočiųjų riebiųjų omega-3 rūgščių, kurios įtakoja serotoninio - “džiaugsmo hormono” - gamybą. Yra šansų, kad užvalgius silkės nebenorėsite šokolado, kuris dar labiau kenkia talijai. Bet kokiu atveju, už daniško stalo laimi tas, kas prisilaiko paprastos taisyklės: valgyti viską, bet po truputį. Kol ėdrūnai guli aplink stalą neturėdami jėgų net pirštą pajudinti, saikingas valgytojas po eglute gali pasirinkti geresnę dovanėlę.

Vokietija. Mažo kaloringumo laimės maišelis

Vokiečiai – tauta rimta, todėl Kalėdas pradeda minėti likus 4 savaitėm iki jų pradžios. Vaikai gauna šventinius kalendoriukus, kurių kiekviename puslapyje specialiame langelyje slepiasi saldainiukas. Virtuvėje iškabinami maišeliai su saldumynais ir kiekvieną dieną, likusią iki Kalėdų, nukabina vieną iš maišelių ir suvalgo jo turinį.
Per Kūčias šeima susėda prie stalo ir valgo virtą karpį su krienų padažu, lengvą daržovių sriubą, bulves su sviestu, o desertui keptus obuolius su vanilės padažu. O Kalėdoms bus kepta žąsis arba kalakutas, bulviniai kukuliai ir kopūstai. O po to visi į lauką pasivaikščioti, mėtytis sniego gniūžtėmis ir voliotis pusnyse – nes šventė!

Komentaras: idėja su maišeliais iš tiesų puiki, ypač jei vietoj saldainių ten įdėti džiūvėsėlių, riešutų ar džiovintų vaisių. Džiaugsmo tiek pat, o naudos – daugiau. Vaišės taip pat visai tikusios – malonu, kad vokiečiai gali apsieiti be dešrelių. O kepta žąsis (be odelės!) lieknėjimui nepakenks. Ypač jei porcija nedidelė ir sueikvojama aktyvia veikla lauke.

Bulgarija. Pasidalinti

Bulgarijoje pagrindinis veiksmas vyksta per Kūčias. Prie stalo susirenka tik šeima. Šeimininkė ruošia daugiau kaip dešimt patiekalų: balandėliai su kopūstais ir mėsa, farširuoti pipirai, pupelės, pyragėliai “banica” su brinza sūriu (banica – prėskos sluoksniuotos tešlos tipas). Bet svarbiausia – kalėdinė duona, į kurią įminkoma moneta. Kam moneta atiteks, tam ir laimės per Naujus metus bus daugiausia (kai kada pagrindine laime tampa nauji blizgantys dantys, įstatyti atsikandus monetos). Tarp kitko, po Kūčių bulgarai kaip ir mes stalo nenurenka – jei netyčia atklys nelauktas svečias, jo neišvys į gatvę. Jį pasodins prie stalo ir pavalgydins – gal būt tai persirengęs angelas užklydo pamatęs švieselę lange?

Komentaras: dalintis – naudinga ne tik sielai, bet ir kūnui. Pamaitinus kitą, išvengi būtinybės suvalgyti daugiau, negu reikia. Už tradicijų puoselėjimą ir pasidalijimą!

Prancūzija. Kukliai, bet skoningai

Gurmanui per šventes geriausia nuvykti į Prancūziją. Tik staliuką restorane reikėtų užsisakyti prieš keletą mėnesių iki švenčių – kitu atveju liksite ir be austrių, ir be juodos ikros, ir “fua gra” ir “don perinjon”. O ką jau bekalbėti apie prancūzų tradicinį desertinį rąsto formos vyniotinį su kremu...
Namuose prancūzai ruošia “kuklius” pasisėdėjimus artimiesiems. Ruošia daržovių salotas su krevetėmis ir langustais, kalakutą, įdarytą žąsų kepenėlių paštetu “fua gra” ir figomis, jautienos turnedą, glazūruotus kaštonus. Tarp kitko, reikia pažymėti, kad kaštonas ne paprastas riešutas, o santykinai mažo kaloringumo - 70 kcal viename vienete (maždaug 30 gramų).
Po vakarienės visi gražaus gyvenimo mylėtojai traukia į Eifelio bokšto čiuožyklą. Juk ne kiekvieną dieną pavyksta žaismingai pasportuoti su vėjeliu ant ledo 57 metrų aukštyje!

Komentaras: tik barbaras nepasimėgaudamas gali suvalgyti delikatesines žąsų kepenėles – išsilavinęs žmogus kiekvieną kąsnelį palydės paskaita apie skonio ir aromato subtilybes. O tai reiškia, daug nesuvalgys. Na, o šokiai ant ledo – be abejonės, viena geriausių priemonių figūrai koreguoti, ką puikiai įrodo mūsų žvaigždės, dalyvaujančios įvairiuose televizijų šokių projektuose.

Išbandyk

Ryžių košė su migdolu (Islandija)
Reikės: 225 gr. ryžių, 2 litrų neriebaus pieno, druskos, cukraus pagal skonį, po žiupsnelį cinamono ir vanilės, 50 ml portveino, 50 gr. migdolo riešutų.
Užvirinti pieną puode storu dangčiu, suberti nuplautus ryžius ir virti ant silpnos ugnies apie 45 minutes, periodiškai pamaišant. Paruoštą košę pasūdyti, įdėti cukraus, cinamono ir vanilės ir smulkiai sutrintus riešutus, įpilti portveiną ir gerai išmaišyti. Pagal tradiciją košę patiekia su plakta grietinėle, bet galima apsieiti ir be jos – svarbiausia, nepamiršti į košę įdėti vieną sveiką migdolo riešutą, kuris turi atitekti vienam laimingajam.

Kalakutas su vaisiais (JAV)
Reikės: 0,5 kg kalakuto file, 2 stiklinės vištienos sultinio arba vandens, 300 gr vaisių (šviežių obuolių, razinų, džiovintų abrikosų), ketvirtis stiklinės obuolių sulčių arba balto sauso vyno, svogūno, šviežių petražolių lapelių, pagal skonį druskos ir pipirų.
File supjaustyti gabalėliais ir apkepti aukštoje keptuvėje ant alyvuogių aliejaus, prieš galą sudedant smulkiai pjaustytą svogūną. Užpilti vandeniu arba sultiniu, užberti druskos ir pipirų, įdėti gabalėliais pjaustytus vaisius, sultis arba vyną ir troškinti 30 minučių uždengus dangčiu. Tiekiant į stalą papuošti žalumynais.

Raudonasis kopūstas (Danija)
Reikės: 500 gr raudonojo kopūsto, 2 smulkiai pjaustytų svogūnų, 1 valg.šaukšto aliejaus, 120 ml spanguolių sulčių, arb.šaukštelio rudojo cukraus, valg.šaukšto žele iš raudonųjų serbentų, 6 kadagio uogų, druskos pagal skonį.
Svogūną apkepinti, įdėti smulkintas kadagio uogas. Į keptuvę sudėti smulkiai pjaustytą kopūstą, cukrų, supilti spanguolių sultis, pasūdyti ir troškinti ant silpnos ugnies po dangčiu apie 40 minučių. Sudėti žele – ji suteikia kopūstams vaisių prieskonį – ir tiekti į stalą.

Gerda Pleškienė
anonsas.lt