Saulius Labanauskas: su tapyba jaučiuosi geriau...

• 
• 

Saulius Labanauskas - Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusių skyriaus absolventais. Šią mokyklą baigęs 2005- aisiais, savo mėgstamo dalyko - tapybos - Saulius ne tik neužmiršo, bet ir intensyviai tapo toliau, rengia savo kūrybos parodas. Beje, „tikroji" Sauliaus profesija kardinaliai skiriasi nuo meniško pomėgio tapybai - S. Labanauskas dirba Vilniaus Universiteto Santariškių klininkos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje.

2010-aisiais su brandžia tapybos darbų ekspozicija Saulius buvo trumpam sugrįžęs į „gimtąją" mokyklą. Į parodos atidarymą susirinko ne tik VJVDM mokiniai ir mokytojai, bet ir VDA dėstytojai. Autorių šiltai pasveikino tapytojas, VDA prorektorius, prof. Arvydas Šaltenis. Vėliau su Sauliumi daug kalbėjomės - apie kelią į tapybą, įspūdžius ir įtakas, patirtus mokykloje.

Sauliau, kaip atėjai į Vienožinskio dailės mokyklą, kas Tave pastūmėjo, paskatino šalia fiziškai ir morališkai sudėtingo darbo reanimacijos palatoje užsiimti kūryba?

Taip susiklostė, kad šioje mokykloje mokiausi du kartus. Pirmąjį - seniai, kai buvau dar paauglys, mokiausi tuometinėje Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje (taip Justino Vienožinskio dailės mokykla vadinosi iki 1994 m.).  Čia praleidau keletą metų, nebaigiau viso kurso. Žinoma, tada mano pasirinkimas gal ir nebuvo labai motyvuotas, bet kažkokią trauką menui, kūrybai tikrai jaučiau. Tie keleri metai stipriai įsirėžė mano atmintyje: mokykloje teko susitikti su puikiais menininkais ir mokytojais: Povilu Ričardu Vaitiekūnu, Petru Repšiu, Esmeralda Danieliene, Alfonsu Andriuškevičiumi. Visų jau nebeatsimenu... Mūsų grupė irgi buvo smagi. Žinoma, veikė viskas - žmonės, pati aplinka. Kažkas iš to meto liko viduje, gal net kaip pasąmoniniai, iki galo nesuvokti dalykai.  Dabar galvoju, kad būdamas vaikas, deja, nelabai klausiau, ką sako dėstytojai, ką pataria.  Bet manyje liko net ir jų reikšmingi, daugiaprasmiai nutylėjimai... Dar - įsigėręs terpentino kvapas, kabinetų koloritas... Taigi,  žingsnelis meno kryptimi įvyko jau tuomet, įgijau pirmos patirties.

Kai vėl pradėjau lankyti šią mokyklą (įstojau į ją 2001-aisiais) ir ją baigiau, buvau jau suaugęs, subrendęs kaip asmenybė. Tad ir poveikis kitoks. Galiu pasidžiaugti, kad čia vėl sutikau  puikių mokytojų ir nemažai iš jų išmokau. Daugiausiai teko mokytis pas tapytoją Vytautą Dubauską, taip pat pas Vygantą Paukštę, Justiną Vaitiekūną, Esmeraldą Danielienę, Vidą Sevrukienę. Daug davė keramiko Valdo Aničo, skulptoriaus Gedimino Piekuro, naujųjų medijų meno atstovo  Džiugo Katino pamokos. Kiekvienas iš jų darė dar man įtaką kaip asmenybės, netiesiogiai veikė tuo krūviu, kurį „įdeda" į dėstomą dalyką, žinoma, ir savo kūryba, tuo, kaip šie dalykai siejasi su gyvenimu, dabartimi. Teko kažką savyje laužyti, peržengti save,  kad išmokčiau naujų dalykų.

Kaip „atradai" tapybą? Ar nesi norėjęs išbandyti save kitur, kurti kitomis technikomis, išraiškos priemonėmis? Berods, būti savitu ir originaliu šiuolaikiniu tapytoju nelengva. Ko gero, visi tradiciniai „ėjimai" šioje srityje jau seniai išsemti...

Tapybos pasirinkimą mano atveju turbūt nulėmė polinkis, aplinkybės - mano jau  minėti dėstytojai ir pati mokyklos atmosfera. Ką gali žinoti, gal ir tas magiškas terpentino kvapas... Žinoma, tapybą norisi kartais ,,išduoti", bet praeina ir niekas to „maišto" net nepastebi. Matyt, ji tvirtai įaugusi manyje... Nesu profesionalus menininkas, kūryba man padeda astitraukti nuo pagrindinio darbo, gal dėl to man yra lengviau. Galiu sau leisti kartais tiesiog patapyti, papiešti be didelių sau keliamų iššūkių, nesiekiant būti originaliu, nustebinti. Paskui, būna, kad tą darbą tiesiog padedi į šoną, o gal kam nors padovanoji... Neretai norisi pasislėpti, saugiai ilsėtis paprastume. Tą pojūtį mokykla man išugdė - čia daug išmokau, bet nesijaučiu įsipareigojęs būti „profesionalu" tikrąja to žodžio prasme.

Tau itin artima medicinos sritis. Kaip manai, ar tapyba turi vadinamąjį terapinį poveikį? Apie tai mūsų dienomis diskutuojama daug, tačiau  visada įdomu, kaip žmonės jį vertina iš savo patirties.

Tikrai, sakau TAIP... Tapybos poveikis, pats jos procesas - pasiruošimas, daqrbo pradžia, eskizas, pirmieji potėpiai, užbaigimas - tikrai didele dalimi terapinis. Trumpai pasakysiu, kad man visa tai gyvenime labai padeda. Be tapybos kažko trūktų. Matyt, mano gyvenimas su tapyba lemia tai, kad dažniausiai jaučiuosi gerai. Šia prasme man labai svarbi spalva, jos pojūtis, perteikimas, kūrinio koloritas, t.y. spalvinė gama, spalvose įkūnytos emocijos.

Grįžkime prie mokyklos ir jos aplinkos. Kokia mokymosi joje reali nauda, poveikis? Ar jis akivaizdus, „pamatuojamas", ar kažkoks vidinis, neverbalizuojamas?

Tikriausiai mokymosi poveikis yra labai individualus dalykas. Vidinį, neverbalizuojamą poveikį ko gero čia pajunta visi. O dėl realaus, „pamatuojamo" - tai mokydamąsis VJVDM suaugusiųjų skyriuje niekad nepajutau kokio nors didelio spaudimo įvykdyti, atitikti kokias užduotis, griežtai laikantis programos, privalomų „normatyvų" ir pan. Tą labai vertinu. Grupėje buvo nemažai įvairių žmonių: vieni po savo darbų tikėjosi gerai praleisti laiką, atitrūkti nuo visko, pasidžiaugdami savo nedrasiais kūrybos žingsneliais. Tačiau siekti praktinių įgūdžių, žinių, klausytis, bendrauti su dėstytojais, atskleisti savo kūrybingumą čia taip pat buvo sudarytos geros sąlygos. Ne vienas mano grupės kolegų vėliau įstojo į  VDA. Kiti ir dabar kuria, tapo, kai tik randa laiko.

Nedaugžodžiaudamas pasakysiu - jei kas nors klaustų, ar reikia tokios mokyklos reikia, patvirtinčiau, kad ji tikrai reikalinga ir būti čia gera.