Šokti – niekada nevėlu!

Nedas Grigaliūnas - kvalifikuotas šokių pedagogas, vienas ryškiausių salsos skleidėjų Vilniuje ir Lietuvoje. Atstovaudamas Lietuvą, Latviją ir Estiją, yra tapęs daugelio tarptautinių varžybų nugalėtoju. Salsos moko nuo 2004 metų

Aurimas Anužis - Klaipėdos universiteto šokių mokymo specialybės absolventas, taip pat - profesionalus šokėjas, su sportinių šokių ansambliu „Žuvėdra" 1999 - 2004 m. laimėjęs 3 Europos čempiono ir 2 pasaulio čempiono titulus. Kartu su Nedu vadovauja mokyklai "INDANCE šokių pramogos".

Kokios naujos šokių mados ateina į Lietuvą?

N: Dar visai neseniai Vilniuje tebuvo keturi šokių stiliai: salsa, lindyhopas, pramoginiai šokiai ir tango. Dabar stebime stilių skaidymąsi: pavyzdžiui, šalia salsos atsirado bačiata ir kizomba. Žinoma, iš anksto prognozuoti, kurie šokiai prigis ir taps populiarūs, yra sudėtinga.

A: Čia daug kas priklauso ir nuo to, kiek pinigų išleidžiama šokio populiarinimui visuomenės informavimo priemonėse. Pramoginiai šokiai išlieka klasika, didelių permainų čia nėra, nebent čempionai ką nors sugalvoja. O su lietuviais yra taip: arba patinka treneris, arba ne.

N: Dažnai nutinka ir taip, kad žmogus iš pradžių nebūna susidomėjęs pačiu šokiu, tačiau jeigu „užkabina" treneris, jis pasilieka.

A: Tiesa, po šokių projektų bangos televizijoje šiemet sulaukėme kaip niekada daug pageidavimų parengti grupinio šokio programą vestuvėms. Žmonės negaili tam nei laiko, nei pinigų, mokosi sudėtingų pakėlimų, išlaikymų... Svarbiausia - kad būtų spektaklis.

Aurimas Anužis vilniečius pramoginių šokių moko nuo 2007 m.

Kas lemia šokių mokyklos sėkmę?

N: Pirmiausia - mokytojų stažas, sukaupta patirtis. „INDANCE" atidarėme prieš septynerius metus, prieš tai kiekvienas turėjome savo šokių studijas. Anksčiau šokių mokyklai išsilaikyti buvo paprasčiau, nes ir konkurencijos buvo mažiau. Pavyzdžiui, kai pradėjau dėstyti salsą Vilniuje, buvau vienas pirmųjų. Žinoma, mokykla negali stovėti vietoje, reikia nuolat galvoti ir apie naujoves.

A: Taip pat svarbu ir tai, kas mokykloje vyksta už šokių ribų. Su Nedu esame vieni pirmųjų, pradėję kurti šokėjų bendruomenę per įvairius renginius. Todėl ir pavadinimą mokyklai parinkome tokį - „šokių pramogos".

N: Galbūt buvome ne patys pirmieji, bet garsiausiai pradėję kalbėti ir siūlyti tolesnį šokėjų bendravimą po pamokų. Dabar tai daro visos šokių mokyklos, dėl to svarbesni tampa niuansai. Pavyzdžiui, vienos šokių studijos turi geresnes sales, kitos siūlo geresnę paties mokymo kokybę. Ne paslaptis, kad daugeliui mokytojų šokiai yra visų pirma darbas, pajamų šaltinis, tuo tarpu mes su Aurimu viską pradėjome grynai iš entuziazmo. Jo, kaip ir profesionalumo, nukopijuoti neįmanoma.

A: Beje, ne tiek jau daug šokių mokyklų turi atitinkamą specialybę universitete baigusius dėstytojus.

Ką mieliau rinktumėtės - šokti ar mokyti šokti kitus?

N: Jeigu kalbame apie profesionalius šokius, realybėje tokio pasirinkimo neturime, nes senstame. Šiaip mieliau rinkčiausi mokyti, nes kai šoki pats, neturi galimybės bendrauti, susipažinti. Be to, didelis malonumas yra surasti žodžius, per kuriuos mokinys - o ypač tas, kuriam šokis pasiduoda nelengvai, - perpranta judesį ir tobulėja. Būna, kad sutinku - nebūtinai Lietuvoje - savo mokinius po 4-5 metų petraukos ir gaunu komplimentų, padėkų už darbą. Turėdamas omenyje, kad lietuviai yra uždaroki žmonės, labai tai vertinu.

„Nukopijuoti galima viską, išskyrus entuziazmą ir profesionalumą," - įsitikinęs Nedas Grigaliūnas.

Ar išmokti šokti, pataikyti į ritmą įmanoma kiekvienam?

A: Viskas įmanoma, tik reikia pastangų įdėti - vieniems mažiau, kitiems daugiau. Ir noro.

N: Jeigu žmogus, paralyžiuotas po insulto, išmoksta vaikščioti, tai ką kalbėti apie šokį? Žinoma, svarbu, kad ir mokytojas nuolat ieškotų tinkamų žodžių.

Ką rekomenduotumėte neturinčiam jokios šokių patirties?

N: Aš paklausčiau kitaip: ne ką, o kodėl žmogus nori šokti? Daugeliui tikroji priežastis su šokiais visai nesusijusi. Nepamenu, koks psichologas yra pasakęs, kad vienas svarbiausių žmogaus tikslų - išvengti vienatvės. Aš dar pridėčiau - nieko neveikimo.

Lietuvoje salsos ir kitų socialinių šokių vakarėliuose mažoka vyresnio amžiaus šokėjų. Kuo tai aiškintumėte?

N: Tai grynai Lietuvos fenomenas. Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje pažįstu mokytojų, kurių mokinių amžius - nuo 40 metų. Mes dar palyginti neseniai tapome nepriklausoma valstybe, dar tik formuojasi požiūris, kad garbaus amžiaus žmogus irgi gali šokti.

A: Tai priklauso ir nuo pajamų.

N: Taip, užsienyje vyresnių šokėjų daugiau ir todėl, kad jie yra tiesiog sveikesni, energingesni.

Kokių naujovių esate parengę šiam sezonui?

N: Šią savaitę pradėsime dviejų savaičių trukmės nemokamas sembos pamokas. Kiek žinome, kitų sembos mokytojų Vilniuje nėra, arba jų labai mažai. Jau užsiregistravo 15 porų, bet vietų dar yra.

Tomas Knabikas