Tęsiu pažintį su įspūdingomis Vilniaus vietovėmis. Nors pats esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, prisipažinsiu, kad Pūčkorius atradau pakankamai vėlai. Kaip, beje, ir Belmontą, Varnikus, Dūkšto ąžuolyną... Visiškai tikėtina, kad dar daugelis čia nesilankę arba tik kartą-kitą koją įkėlę ir net nenutuokia, kokios grožybės slypi „anava, už kalvų".

Važiuodami iš sostinės į Naująją Vilnią, dešinėje pusėje paliekame ne itin matomą, nuostabaus landšafto draustinį. Apie jį tiesiog reikia žinoti. Dar studijų laikais netikėtai atradau didįjį skardį (dabar jis vadinasi Pūčkorių atodanga), įspūdis pritrenkė. Keletas panašių skardžių į Nerį yra Lazdynuose, bet šitas kur kas didesnis, o apačioje čiurlenanti Vilnelė atrodo miniatiūrinė.

Tada dar nežinojau ir apie Belmontą. Jį tvarkyti pradėjo palyginti neseniai, nežiūrint į laiką, kai tą vietą valdė kažkoks prancūzų grafas (tikslią istoriją galima sužinoti pačiame Belmonte). Dabar čia - madinga svečių priėmimo vieta. Prieš keletą metų smalsumas pastūmėjo pasižvalgyti kiek "giliau".

Klaidžioti beveik neteko. Iškart už Belmonto krioklių yra nuoroda „Pažintinis takas". Pakyli mediniais laipteliais į viršų ir lai pačios kojos neša. Galima keliauti ir priešinga kryptimi, sukti į kairę pelei Vilnelę. Beje,  pirmas mano žygis būtent toks ir buvo. Tik tuomet buvo kovo mėnuo, visur sniegas, ledas.. Tačiau tai anaiptol nesugadino pirmo įspūdžio, netgi sustiprino. Kai ilgai eini žemuma, grožiesi vaizdais ir staiga pradedi kopti neįtikėtinais skardžiais, o paskui pamatai vaizdus iš aukštai... Sunku buvo patikėti, kad tokiame nedideliame plote šitaip smagiai keičiasi kraštovaizdis.

Dabar, kai Pūčkorių draustinis sukultūrintas, lipti į „kalnus" tenka mediniais laipteliais, o „turistams" skirti - ir saulės laikrodis, ir šventasis ąžuolas, ir piliakalnis, kurio viršūnėje neabejotinai vykdavo kažkokios apeigos. Net jei viso to ir nebūtų, peizažas išliktų kerintis.

Taip jau susiklostė, kad Pūčkoriai yra gyvenvietė. Tenka praeiti ir pro apsileidusių šeimininkų sodybas, ir pro išpuoselėtus, neaiškios paskirties pastatus, ir pro tiesiog lauke iškabinėtus skalbinius, taip skant - „buitiaką". Nepaprastai atrodo ir didžiulis obelų sodas (būtų įdomu sužinoti jo istoriją). Sodas tapęs draustinio vizitine kortele. Tiek pavasarį per patį žydėjimą, tiek rudenį, kaip dabar, kai jau lapai nukritę, čia nuolat yra žmonių. Obelys visad atrodo kažkokios mistiškos.

Ne mažiau įspūdinga pamatyti Pūčkorių atodangos skardį iš apačios. Sunku patikėti, jog esi Lietuvoje. Tiek kartų regėtas vaizdas iš viršaus staiga atsiveria visai kitokiu rakursu.

Neskubant žygis užtrunka porą valandų ir kokį gerą fizinį bei emocinį užtaisą jis palieka!.. Juolab, kad žygį galima kartot ir kartot, kiekvienu metų laiku jis bus vis kitoks. Gamta tuo pasirūpins.

Tekstas ir nuotraukos ©Hermis Preikštas