2023 m. Vasario „National Geographic Lietuva“ numeryje skaitykite

2023 m. Vasario „National Geographic Lietuva“ numeryje skaitykite

Įmonė:	ŽURNALAS "NATIONAL GEOGRAPHIC" LIETUVA
Adresas:	T.Kosciuškos 24-102,
Vietovė:	Vilnius
Telefonas:
Faksas:
Mobilus tel.:	+370 673 04004
el. paštas:	info @ nationalgeographic.lt
Tinklalapis:	www.nationalgeograph...
Darbo laikas:
Visi įmonės produktai

2023 m. Vasario  „National Geographic Lietuva“ numeris

Sulankstoma ateitis

Autorė Maya Wei-Haas

Fotografas Craig Cutler

Origamiai subtilūs ir dailūs. O gal jie galėtų drauge būti tvirti ir praktiški? Mokslui semiantis įkvėpimo mene, sudėtingi origamio lankstymo principai dabar pritaikomi kuriant tokius dalykus kaip robotinės rankos, itin veiksmingos veido kaukės ir kosmose išsiskleidžiančios saulės baterijos.

Kakofonija praneša, kad prie mano laukųjų durų pristatyta kartoninė dėžė. Viduje vienas balto gofruoto plastiko lakštas, sulankstytas tarsi didelis lagaminas. Mano šuniškai draugijai smalsiai uostinėjant, išskleidžiu standžią formą, išsidriekiančią beveik per visą mano svetainės plotį. Stumdama užlenktą vienos pusės dalį išgirstu netikėtai garsų pokštelėjimą. Šunys medinėmis grindimis paknopstomis skuodžia slėptis, o aš drebančia širdimi įnirtingai ieškau padarytos žalos. Bet niekas nesulūžo – tik plastikiniam lagaminui išsiskleidus staiga svetainėje atsirado viso dydžio baidarė.

Bendrovės „Oru Kayak“ sukurta valtis – dalis mokslinės ir technologinės revoliucijos, kurią įkvėpė šimtametis origamio menas. Pradėjus nuo pastangų suprasti matematinį lankstymo modelių pagrindą atsivėrė stulbinamų galimybių keisti ir valdyti įvairiausių medžiagų – veido kaukių filtrų, baidarių plastiko ir net gyvų ląstelių – pavidalą, judėjimą ir savybes.

Šio numerio viršelyje pavaizduotas žvaigždžių šviesos skydo prototipas, su kuriuo NASA atlieka bandymus, kaip skydas išsiskleis kosmose. Pritaikius origamį, skydą įmanoma sutalpintiraketoje. Sekdami nurodymus, kuriuos rasite žurnale, galite patys išmėginti pagrindiniusšio modelio principus.

Naujoviška senatvė

Autorė Sarah Lubman

Fotografė Noriko Hayashi

Apniukusį šeštadienio rytą Ivasėje – mieguistame uosto rajone Tojamos įlankos pakraštyje didžiausioje Japonijos saloje – iki sutartos valandos gatvėse tuščia.

Ivasė ištuštėjo. Jaunimas išvyko, o čia vis dar likę gyventojai sensta. Jau kelis dešimtmečius mažėjant gimstamumui, tokie pokyčiai vyksta visoje Japonijoje. 2010 m. šalies gyventojų skaičius pasiekė viršūnę – 128 mln. Dabar gyventojų mažiau nei 125 mln. ir prognozuojama, kad dar keturis dešimtmečius jų mažės. Tačiau japonai gyvena ilgiau – moterys vidutiniškai 87,6 metus, vyrai – 81,5 metų. Išskyrus mažytę Monako Kunigaikštystę, Japonijos gyventojai dabar seniausi pasaulyje.

Kad ir kokie rūstūs, skaičiai neatskleidžia, kokie gilūs šie demografiniai pokyčiai. Vis neproporcingesnis didėjančio senjorų ir mažėjančio jaunuolių skaičiaus santykis jau keičia kiekvieną gyvenimo Japonijoje aspektą – nuo fizinio vaizdo iki socialinės politikos, nuo verslo strategijų iki darbo rinkos, nuo viešųjų erdvių iki privačių namų. Japonija tampa šalimi, kurioje vyrauja senoliai ir kuri pritaikoma jiems.

Daug slaugos namų išbando technologijas, kurios sumažintų darbuotojų poreikį. Robotai gali praversti, ir Japonijos vyriausybė subsidijuoja jų naudojimą. Stojus nakčiai, slaugos namuose „Active Biwa“ netoli Kioto esančiame Ocu mieste patruliuojantis robotas tyliai pravėręs kiekvieno kambario duris tikrina, kaip laikosi gyventojai. Aptikęs ką nors neįprasto, siunčia vaizdus, kad įspėtų slaugytojus.

Palyginti su kitų pramoninių šalių gyventojais, japonai gauna gerokai daugiau išmokų, nei sumoka mokesčiais ar įmokomis. Pagal programą subsidijuojama 70–100 % pagyvenusių žmonių slaugos išlaidų, atsižvelgiant į pajamas. Iki 2000 m., kai pradėjo veikti ši sistema, ligoti senoliai iki mirties gulėdavo ligoninėse. Dabar jie paprastai miršta namuose.

Ir kaip nesižavėti?

Autorė Cyntia Gorney

Fotografai Ralph Pace ir Kilii Yuyan

Jūrinė ūdra nr.820 buvo prispaudusi surauktą snukį prie transportavimo narvo grotelių ir inkštė,kaip jūrinės ūdros paprastai elgiasi panikuodamos, piktindamosi ar šaukdamosi giminaičių.

(Tas garsas primena kiro klyksmą, tik šaižesnį.) Ji buvo tamsių akių, tamsiai rudo kailio ir pilve turėjo implantuotą radijo siųstuvą.

Šią 16 mėnesių jūrinių ūdrų paauglę baugūs įvykiai persekiojo didžiąją gyvenimo dalį. Ji vos gimusi liko be motinos ir buvo gelbėtojų įkelta į sunkvežimį. Juodai apsirengę žmonės ją maitino iš buteliuko, o pakaitinė jūrinių ūdrų motina ją augino baseine po atviru dangumi. Nr. 820 buvo nedidelis ilgo ekologinio eksperimento sraigtelis – savotiško atpirkimo už daugiau nei prieš šimtmetį įvykdytas šios rūšies žudynes.

Kadaise jos buvo kone visiškai išnykusios. Ši žiauri ekologinė drama prasidėjo XVII a., kai Aleutų salas tyrinėję rusų jūreiviai iš Ramiojo vandenyno pakrančių čiabuvių sužinojo, kad jūrinės ūdros nuo šalčio saugosi storiausiu ir vešliausiu pasaulyje kailiu. Pakrančių gyventojai irgi vertino šiuos kailiukus, bet medžiojo taip, kad ūdros neišnyktų. Atvykėliai tokia išmintimi nepasižymėjo. Iki 1911 m., kai pagal sutartį buvo apribota tarptautinė prekyba ruonių ir jūrinių ūdrų kailiais, iš jūrinių ūdrų populiacijos, kadaise apėmusios visas Ramiojo vandenyno pakrantes, liko vos kelios negausios grupelės – apie 150–300 tūkst. nuo Kalifornijos pusiasalio Meksikoje iki šiaurinių salų prie Aliaskos, Rusijos ir Japonijos.

Dabar žmonės vėl kišasi į vandenis prie Šiaurės Amerikos, bet šįsyk – norėdami padėti jūrinėms ūdroms išlikti ir vėl paplisti. Kaip joms sekasi?