Vytenis Pauliukaitis: „Bijau tik sveikatos problemų. Visa kita juokai“

Tariantis su jumis dėl interviu, jūs prašėte palaukti. Sakėte, kad jūsų visur tiek daug, kad nuo savęs bloga...
Bet taip yra. Aš nepasakysiu nieko įdomaus. Visiems šneku tą patį per tą patį. Juk su žmogumi negali kas dvi dienos atsitikti kokių naujienų. Tpfu tpfu tpfu beldžiu į stalą. Todėl, kad kas dvi dienas gali atsitikti tik blogi dalykai. O geri nutinka rečiau.

Nejau niekuo negalite pasigirti?
Nesu prietaringas, bet kažkas yra tame pasaulyje. Aš neseniai pasigyriau vienai žurnalistei, kaip aš puikiai gyvenu, ir įvyko serija visokių liūdnų šeimyninių dalykų. Tai aš dabar bijau girtis ir galėčiau pasakyti, kad dabar viskas gerai. Negaliu pasakyti, kad mane lydi išskirtiniai džiaugsmai ar liūdesys. Tiesa, liūdesys buvo. Visi liūdėjome, kad išėjo Janina Miščiukaitė. Aš ją pažinojau nuo tada, kai ji pradėjo studijuoti muziką. Džiaugiuosi, kad baigiasi televizinis sezonas. Dar turiu režisuoti Teatro dienai skirtą renginį, kuris vyks Nacionaliniame dramos teatre kovo pabaigoje. Didelių naujienų neturiu.

Na bent jau palyginti dabartinį ir ankstesnį LTV „Dainų dešimtuką“ jau tikrai galite...
Pirmiausiai, tai yra varžybos. Tai, ką mes matome pirmose laidose, finale pasikeičia. Dažnai žmonės atsipalaiduoja, pradeda geriau dainuoti, ir iškyla visokių nematytų žvaigždžių. Tiesiog įdomesnių, geresnių atlikėjų. Būtų sunku ką nors prognozuoti. Bet. Lyginant su anuo „Dešimtuku“, man regis, kad šis yra solidesnis. Surinkti geriau dainuojantys žmonės.

Tai vadinasi, negalima sakyti, kad daugėja geriau dainuojančių žmonių. Paprasčiausiai šou kokybiškesnis, nes griežtesnė atranka?
Stebiu visokius meninius reiškinius Lietuvoje. Ir čia yra kaip M.K.Čiurlionio jūros bangavimas. Štai būna susirenka, atrodo, tiek daug gabių žmonių! Paskui vėl atoslūgis. Aš galvoju, kad šis „Dešimtukas“ žengs žingsnį į priekį. Finale pamatysime daug daugiau geriau dainuojančių nei praėjusiame konkurse.

O kokios „Dešimtuko“ poros yra jūsų favoritai?
Aš neturiu favoritų. Nors visi mane kaltina, kad aš palaikau tą ar aną. Čia nėra mano giminių. O tai kokie gali būti favoritai, jei nėra giminių?O kad aš kažką pažinojau anksčiau - dar nieko nereiškia. Juk Lietuvoje visi ... esame "giminės".

Jau per pirmąjį „Dešimtuką“ sakėte, kad jus žiūrovai šnekina parduotuvėse, vaistinėse... Kaip yra dabar? Juk jūs esate ir LTV laidos “Reikia pakalbėti“ vedėjas?
Dabar kalbina dar daugiau. Kad ir kaip bebūtų keista, dabar daugiau komentuoja apie „Reikia pakalbėti“, o ne apie „Dešimtuką“. Žmonės jau siūlo temas, siūlosi patys pakalbėti. Aš labai nustebęs. Man tai nauja patirtis. Va temą, kurią įtraukėme į laidą, „Mūsų kaimynai - draugai ar priešai?“ – pasiūlė žmonės.

O kaip jūs vertinate save kaip TV laidos vedėją? Lengviau kalbinti žmones ar teisėjauti „Dešimtuke“?
Vesti laidą man labai sudėtinga ir sunku. Ir prisipažinsiu, kad toms laidoms labai ruošiuosi. Matote, tai ne režisuota, o improvizacinė laida. Ir tai yra ypatingai sunku. Mes su pašnekovais nesusitariame, ką jie šnekės. Jie ateidami žino tik temą.

O koks yra jūsų laidos tikslas? Tik apie problemą pakalbėti ar surasti kompromisą?
Gink Dieve, savo laidomis nenorime žiūrovui duoti „gatavo“ recepto, kaip reikia elgtis. Mūsų tikslas, kad daugelis mūsų kalbose ir kalbelėse atrastų savo nuomonę. Gal tos kalbos ir yra paviršutiniškos, bet su humoru. Toks yra mūsų projekto sumanymas, tokios "žaidimo taisyklės.

Koks yra jums geriausias pašnekovas?
Aš labai džiaugiuosi tuo pašnekovu, kuris labai netradiciškai žiūri į problemą. Kuris man pačiam leidžia labai pasukti smegenis, kurį reikia staigiai suprasti ir su juo diskutuoti.

O koks esate jūs pats?
Aš šiaip esu gimęs Avino ženkle, o po šiuo ženklu gimusieji labai laikosi savo nuomonės ir turi mažai diplomatijos. Bet aš jau esu tokios amžiaus ir, leisiu pasakyti, esu šiek tiek patyręs, tai aš supratau, kad svarbiausia mūsų bendrame būvyje yra tolerancija, pakantumas, žmogaus gerbimas. Aš niekada iš žmogaus nesityčiojau. Griežtesnės pastabos - ne patyčia.

Apie ką niekada nesutiktumėte pakalbėti?
Apie žudymus. Nenorėčiau mėgautis visais blogais įvykiais, kurie atsitinka žmogui. To blogio tiek daug. Nereikia apie jį kalbėti. Mes pamiršome pakelti geresnį gyvenimo klodą. Nepakenčiu prievartos. Turėtume mažiau kovoti, o labiau suprasti, kad trumpai gyvename.

Yra posakis, kad reikia pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti vaiką. Ką jūs apie tai manote?
Aš nieko iš tų trijų darbų nepadariau. Ir nepasakyčiau, kad dėl to labai gailėčiausi. Galbūt reikėtų pasodinti medį. O turėti vaikų reikia tiems, kurie tam subrendę ir prisiima atsakomybę. Galvoju, kad pagimdyti kūdikėlį yra labai paprasta, bet jį užauginti žmogumi - labai sudėtinga. Aš to nesugebėčiau. Sąžiningai sakau. O namo statyti nėra reikalo. Kur tu jį nusineši? Jei pastatysi, labai norėsi pasiimti, o ten „nepriima“ su namais. Kol kas. Reikėtų lengviau žiūrėti į gyvenimą, bet protingiau, O ne kasti mažą duobelę ekskavatoriumi. Nereikia taip sudėtingai.

O jums visada sekdavosi į gyvenimą žiūrėti lengviau ir protingiau?
Man visiškai nesisekdavo, tai todėl taip dabar ir galvoju. Aš negalėčiau pasakyti, kad išsipildė visos mano svajonės. Kai kurios gal jau numirė, atsirado kitos. Bet toks gyvenimas. Norėčiau pasidžiaugti, kad sutikau nepaprastai daug puikių žmonių. Tai didysis mano turtas. Nes bendraudamas su tokiais žmonėmis tu pats tampi kitoks. Mane supo labai daug gerų žmonių. Blogų irgi supo, ir dabar jų yra. Ir gerai, kad jų yra. Nes tada suprantu, kas yra geras.

Kokios išsipildė jūsų didžiosios svajonės?
Aš norėjau būti režisieriumi, ir juo tapau. Kokiu - apie tai dabar nediskutuosime. Vieniems blogu, baisiu, kitiems kažką padarančiu. Aš paprasčiausiai realizuoju daug savo norų. Bet aš niekada nenorėjau būti kadre. Televizoriaus ekrane. Bet taip atsitiko, kad esu. Aš galvoju, kad japonai teisūs sakydami, kad kas 5-7 metai reikia keistis iš esmės. Man šitaip tenka. Aš galvoju, kad pasikeičiau kokį penktą kartą. Aš turėjau laimę daug dirbti mados sferoje. Tai toks žanras, kuris man kažkada buvo nepriimtinas. Man atrodė, kad visos tos suknelės yra tokie paviršiai... Bet mados pasaulyje yra įdomių momentų. Aš nemėgau klasikinio baleto. Aš jo negalėjau žiūrėti, kol nesutikau kolegės, kuri mane užkrėtė baletu. Iki tol aš jo nesupratau. Žiūrėjau nesigilindamas. Dabar esu televizijoje. Vėl grįžau, bet kitame, TV vedėjo, vaidmenyje. Ką dar pasiūlys gyvenimas? Aš labai norėčiau, kad dar ką įdomaus pasiūlytų. Negalvoju, kad ilgai turėčiau būti tame kadre.

Žmogus su jūsų iškalba ir humoru – kodėl tik dabar kadre?
Nežinau...Prodiuserė Indrė Zelbaitė-Cesiūnienė pakvietė teisėjauti į "Šokių dešimtuką", pagalvojo, gal galėsiu pakalbėti. Nežinau... Aš nesu pasikeitęs. Neatsiradau kaip fontanas iš po žemių. Kai baigsis bendradarbiavimas, aš jos paklausiu, kodėl mane pakvietė į televiziją.

Kaip pats vertinate būtent šį etapą, kai esate nuolat matomas ekrane, esate visų mylimas ir gerbiamas...
Ir nemylimas, ir negerbiamas, ir koliojamas. Ir visoks. Bet mylimas gal daugiau. Bet ne tas svarbu. Dabar man daug kas sako.“Ooo. Dabar tu populiarus...“. Aš tokį populiarumą vadinu virtuviniu. Kaip režisierius buvau žinomas ir iki šiol. Nesiskundžiu. Žiūrovai, kuriems buvo įdomūs mano darbai, mane žinojo. Žinau, kas yra televizija. Tai yra tam tikras narkotikas, išgalvotas pasaulis. Neturėčiau taip kalbėti, bet žmonės neturėtų tiek daug žiūrėti televizorių. Aš pats televizorių žiūriu labai retai.

Savo laidas pasižiūrite?
Kai kada. Norisi pasižiūrėti, kaip sumontuotos kai kurios sunkesnių temų laidos. Bet žiūriu tikrai ne visas. Aš noriu susikaupti ir geriau paskaityti kokią knygą. Tai pats puikiausias mano hobis. Aš mėgstu biografinę literatūrą. Man yra įdomūs garsių žmonių likimai, o per žmones ir visa epocha atsiskleidžia. Kaip tik neseniai gavau Marlene Dietrich biografiją, kurios seniai ieškojau. Ir kai bus laiko, tada skaitysiu. Dabar neturiu laiko. Ir tai ne koketavimas. Vedu vakarus ir juos režisuoju. Nauji projektai... Aš iš tiesų krutu.

Ar bus tas laikas, kai ekrane dainuosite?
Aš nedainuosiu. Aš ir šokti galėčiau šiaip sau, ir dainuoti galėčiau nelabai vykusiai. Bet nemanau, kad man reikia tokių patirčių. Aš turiu tokių planų, kurių jums nepasakysiu, nes esu prietaringas. Tai sudėtingesni planai, kuriems reikia daugiau pastangų ir aš norėčiau juos įgyvendinti. O negalvoju, kad man liko tiek daug laiko, kad aš viską spėsiu. Bet dėkoju likimui, kad viskas sekasi. Na va. Vėl visis sakys, kad giriasi. Nesigiriu aš.

Tai pasakykite ką nors blogo...
Galiu pasakyti, kad iš prigimties esu tingus. Savo didžiuosius projektus nustumiu irgi iš tingumo. Didiesiems darbams reikia nepaprastai daug jėgų ir susikaupimo. O šiais laikais savyje atrasti harmoniją ir susikaupti sunku. Ir laiko nėra, ir nebenorime. Galvojame, kam to reikia?

O jei grįžtant prie jūsų skaitytų knygų. Kokio garsaus žmogaus likimas panašus į jūsų?
Biografijos panašumų yra pas kiekvieną žmogų. Ir pas didelį, ir pas mažą. Yra ir baisūs pergyvenimai, ir dideli džiaugsmai. Oooo kokių džiaugsmų aš turėjau ir, galvoju, kad turėsiu! Ir patyriau didelių pergyvenimų, kurie mane pastatė į vietą. Niekada gyvenime neturėjau didelių pretenzijų. Aš net mašinos neturiu. Galėjau jų turėti nežinau kiek. Dabar ta mašina niekur nepravažiuosi. Kamščiai. Užtat labiau pajudu. Sportuoti reikėtų, o tingisi. Reikėtų dėl sveikatos. Kartais keikiu, kad galėčiau geriau pasėdėti su savo pažįstamais, išgerti vyno. Bet per tuos darbus nėra laiko. Bet aš labai patenkintas. Nes jei tos veiklos nebūtų, aš vis tiek ką nors sugalvočiau. Turiu planelių. Tai susiję ne su televizija. Visai kitas žanras.

Gal norėtumėte sukurti dokumentinį filmą apie kokį menininką?
Nesuprantu kodėl, bet tokie filmai visiškai nereikalingi mūsų žiūrovams. Gal tik labai mažam procentui. O šiaip filmai apie menininkus - šventas dalykas. Tai mūsų istorija. Apie aktorius, šokėjus. Ypač šokėjus. Juk jie labai trumpai šoka. Neseniai buvo mano filmo apie baleto šokėją Nerijų Jušką premjera. Na mes jį įamžinome. Ir ką? Filmą pažiūrėjo baleto mėgėjai, ir viskas. Jei turėčiau kokį mylimą atlikėją, kuris labai patiktų, gal ir norėčiau sukurti apie jį filmą. Bet šiuo momentu tokio kūrėjo neturiu. Apie N.Jušką filmą kūrėme todėl, kad jis yra vienas ryškesnių mūsų šokėjų ir vertas dabar būti nufilmuotas.

O jei norėtų sukurti filmą apie jus?
Apie mane kurti fimo nereikia, nes ir taip dažnai ekrane mato. O ką jie dar pamatys? Kaip aš gatve einu arba kaip aš valgau? Nesąmonė. Nemanau, kad aš esu tas brangakmenis, kuris turi būti vitrinoje.

Bet kiti paprieštarautų. Sakytų, kad laidas žiūri vien dėl jūsų komentarų...
Aš žinau tai. Komplimentai visada malonesni nei barimas. Yra protingų žmonių, kurie žiūri taip vadinamuosius Gariūnų plepalus. Tai labai džiaugiuosi, jei kas tame mano juokavime, plepėjime įmato gilesnių dalykų. O tokių žiūrovų tikrai yra, kas man labai malonu. Laidą žiūri įvairiausi žmonės. Po vienos laidos turėjau baisią sėkmę būti pakalbintas tokių išgeriančių vyriškų kompanijos. Kaip tik po „Reikia pakalbti“ laidos apie kaimynus. Jie prie pašto mane sustabdė ir sako. „Ei. Tu! Iš teliko! Tu apie tuos kaimynus gerai pavarei“ ir dar keletą puikesnių žodelių pasakė. Man keista, kad jie žiūri laidą, bet, tiesą pasakius, man jų nuomonė nėra svarbi.

Kaip vertinate jums skirtą kritiką, pašaipas ir pan.?
Aš žiūriu filosofiškai. Kiekviename pasakyme gali būti dalis tiesos. Aš iš karto matau, kada žmogus kritikuoja geranoriškai, o kada plūsta. Aš kategoriškai noriu pareikšti, kad yra žmonių laukai, kurie gali sutapti arba ne. Yra žmonių, kurie man nieko blogo nepadarė, bet man jie nepriimtini, neįdomūs. Vadinas, neatitinka mūsų laukai. Tai ir aš pats daugeliui galiu būti nepriimtinas ir neįdomus. Aš nieko nesmerkiu. Aš atsižvelgiu tik į pozityvią kritiką. Tik aš neskaitau komentarų internete, nes nemėgstu anonimų. Bet aš neužsigaunu. Suprantu, kad tas žmogus manęs negali „virškinti“. Jis manęs nemėgsta.

Tai žmogų, su tokiu filosifišku požiūriu į gyvenimą, sunku išmušti iš vėžių?
Kodėl? Aš gal to neparodau. Mes gyvi žmonės. Būna koks niekalas, kuris išmuša iš vėžių, bet nereikia tam pasiduoti. Aš labai džiaugiuosi, kad sulaukiau tokio amžiaus ir galiu nebijoti. Nieko nebijau. Bijau tik sveikatos problemų. Bet tai ateis. Mes neišskrisime su gulbėmis. Bijau būti pats su savimi nesusitvarkantis. Nenoriu būti kam nors našta. O visa kita yra juokai.

O kaip jums tas posakis, kad ką Dievulis myli, tam ir kryželį duoda?
Kadangi mus visus myli, kaip sako visi gerbiami kunigai, tai visiems tą kryželį ir davė. Ir mes tą kryželį nešame. Nusimesti jo vis tiek negalėsime. Tik mokėkime jį nešti išdidžiai. Nepraraskime žmogiškų savybių. Visi juk gyvename viename katile. Aš tik vienu dalyku galiu pasigirti. Man išoperuotas pavydo jausmas. Jei aš matau ką nors labai puikaus, tas mane paskatina dar geriau padaryti. Pagalvoti, kaip čia jis padarė, kaip sugalvojo. Va koks gabus žmogus! Jeigu aš, visą laiką dirbdamas režisūrinį darbą, dar turėčiau pavydo jausmą, seniai būčiau po velėna. Jis mane sugraužtų. Kiekvieną dieną matome naujų gražių pasireiškimų. Sprogčiau iš pavydo. Čia man šalia kryželio duota. Gal dėl to ir nešti man jį lengviau. Nors nepasakyčiau, kad lengviau. Ąžuoliniai tie kryžiai...

Kiekvienas šou turi įžangą, kulminaciją, atomazgą. Kuriame etape esate jūs?
Aš esu jaunas, besimokantis ir po truputį einantis į finalą. Metai yra metai. Norėčiau ten eiti išdidžiai, puikiai, kaip kad iki šiol ėjau. Aš niekada nepamiršiu garsios artistės Kazimieros Kymantaitės žodžių. Kartą mudu verandoje gerdami vyną kalbėjome. Ji jau buvo garbingo amžiaus, netgi garbingesnio nei dabar aš esu. Ir prašnekome apie mirtį. Ir ji sako: “Aš labai nervinčiausi, jeigu kas nors būtų likęs nenumiręs. Bet kadangi visų mūsų tokia pabaiga, aš labai ramiai laukiu“.

O jūs pats mirties bijote?
Pačio išėjimo, mirties, aš nebijau. Tikrai nebijau. Gal man būtų gaila, kad aš nežinosiu, kaip čia toliau viskas bus. Jei aš būčiau gyvenęs kaip kokioje dėžutėje, arba būčiau visą laiką uždaras ir nebūčiau tiek patyręs, tai gal ir būtų baisu mirti. O dabar aš labai daug žinau. Ir vėl pasigyriau. Patyriau ir netekčių, dėl kurių pergyvenau, ir didelių džiaugsmų, kaip pavyzdžiui, atsidaro uždanga ir tau ilgai ploja penki tūkstančiai žmonių. Aš, aišku, norėčiau ilgiau gyventi turėdamas sveiką protą. Kad atsiminčiau savo vardą, pavardę, adresą ir telefono numerį. Aš jau pradedu suprasti, kas yra senatvė. Pernai palaidojau savo motiną, nors ji puikiai laikėsi.

Tai gal net įsivaizduojate savo laidotuves?
Labai labai seniai, kai sužinojau, kas yra palaikų sudeginimas, visą laiką kalbėjau, kad nenorėčiau tų atvirų parodų. Aš už kremavimą. Aš asmeniškai noriu prisiminti žmogų tokį, koks jis buvo gyvas. O dar tie kapų tvarkymai... Kodėl reikia apsunkinti žmones? Kodėl turiu įpareigoti kelias kartas mane lankyti? Žmogų, paprastą kaip aš, prisimena tol, kol nenumiršta paskutinis jį pažinojęs žmogus. Toliau lieka tik didieji. Jų darbai ir visa kita. Aš toks nesu.
Skaitau naujausius straipsnius, kuriuose rašoma, kad japonai gali padėti išgyventi žmogui iki 200 metų. Bet jie negali stimuliuoti jo smegenų veiklos. Tai baisus dalykas. Taip žmogus gali išgyventi ir 500 metų, bet jis jau ne žmogus, o daržovė. Atsiprašau, bet taip nereikia.

O norėtumėte gyventi 200 metų. Aišku, su sveiku protu?
Nenorėčiau. Jei būtų galima, norėčiau prisikelti, žvilgtelėti ir vėl atsigulti. Įdomu, kur nueis tas mylimas ir toks beprotiškas pasaulis.

L. J.
Nuotraukos iš LRT archyvo
anonsas.lt