Pažvelk į Lietuvą brito akimis

• 
• 
• 

Quo vadis? (Kur eini - lot.). Klausimas nei naujas, nei itin originalus. Sutinkamas visur ir visada. Nuo paprastai per petį mesto klustelėjimo sutiktam bičiuliui iki išrinktųjų retorikos vingrybių minioms. To paties klausia ir britų žurnalistas bei meno kuratorius Davidas Ellisas kelionėje per Lietuvą sutiktų žmonių: turgaus prekeivės, žinomo filosofo, žvejo, drabužių dizainerės, astronomo, politikos žurnalistės, šakočių kepėjos ir kitų.

Iš jų be galo skirtingų atsakymų ir kelionės įspūdžių jis lyg mozaiką dėlioja Lietuvą. Tokią, kokia ji buvo ir kokia yra dabar. „Kelionė per Lietuvą" - dokumentinis kelio filmas apie Lietuvos pokyčius. Kaip per dvidešimt nepriklausomybės metų pasikeitė gyvenimas Lietuvoje? Tai, ką esame pamiršę (o gal niekad nė nepastebėję?) apie savo šalį ir save pačius, mums su humoru ir rimtomis įžvalgomis primins tas, kuriam iš šono geriau matosi, - Davidas. „Diskusija apie žvejybą su žveju Algiu baigėsi tuo, kad pirmą kartą pabandžiau rūkyti pypkę, - juokiasi jis. - Riterių šarvai taip prislėgė savo 20 kilogramų svoriu, jog teko šauktis ginklanešio, kuris padėjo atsikelti nuo žemės. Na, o tikrą laisvės vėją ir galią pajutau „susitranzavęs" baikerių eskortą."

Kodėl parodyti Lietuvą pasirinktas britas? „Nes žmogui iš kitos kultūros legviau užduoti nepatogius klausimus, -  sako filmo prodiuserė Živilė Gallego. Davidas yra žmogus, trykštantis begaline energija, jis niekada nenustoja klausti. Jam įdomu viskas: istorinis kontekstas, priežastys, pasekmės, žmogaus jausmų kaita dėl tų pasekmių. Jis moka prakalbinti žmones ir nesvarbu, ar tai būtų žvejys, baikeris, ar aukšto rango NATO pareigūnas. Jis atvyko filmuotis atviras visiems susitikimams ir naujiems potyriams ir labai greitai įsijautė į savo vaidmenį, kuriame jam reikėjo tiesiog būti savimi."

"Su Deividu iškart pavyko rasti bendrą kalbą. Jo netradicinis požiūris į tradicinius mus supančius daiktus man patiko, ir aš supratau, kad su filmo herojumi man pasisekė", - neslėpė susižavėjimo filmo režisierius-operatorius Vaidotas Digimas.

Per dešimt filmavimo dienų kūrybinė grupė nuvažiavo apie tris tūkstančius kilometrų, aplankė Vilnių, Klaipėdą, Kauną, Jonavos rajoną, Kuršių Neriją, Šiaulius, Molėtus ir kelis mažesnius Lietuvos miestelius bei kaimus.

Filmo „Kelionė per Lietuvą" premjera  - 2010 metų kovo 4 d. 18 val. K/t „Skalvija", 19 val. K/t „Pasaka"

Filmą prodiusuoja kompanija „Fralita Films", filmą iš dalies parėmė AB „Teo LT" ir Kultūros rėmimo fondas.

LENGVI INTERVIU SU DAVIDU ELLISU IR VAIDOTU DIGIMU

Davidas Ellisas, pagrindinis filmo „Kelionė per Lietuvą" herojus

Kaip atsirado ir kuo patraukė filmo idėja?

Gal reikėtų pradėti nuo to, kaip aš apskritai atsiradau Lietuvoje ( juokiasi, - aut.past.). Pirmosios mano vizito priežastys gana  ironiškos, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbios. Suintriguotas Cole Porter 1937 metais parašytos dainos  „Padarykime tai, įsimylėkime", kurioje yra tokios eilutės „ netgi lietuviai ir latviai tai daro", kreipiausi dėl kelionės stipendijos į Anglijos menininkų tarybą pristatydamas tai kaip ieškojimą tos „netgi" Lietuvos.

1993 m  įsėdau į lėktuvą (jie į Vilnių skrisdavo kartą per savaitę).  Su manimi vyko devyni žmonės, šeši iš jų - buvę Londono ekonomikos mokyklos studentai, kurie lėktuvo gale persirengė paprastus drabužius į kostiumus. Jie buvo diplomatai ir politikai. Aš sėdėjau šalia anglų verslininko. Turistų nebuvo.

Vilnius, net pats centras,  mane pasitiko tamsa - neapšviestos gatvės, blausios parduotuvių vitrinos. Tačiau tai buvo nuostabių susitikimų ir nepamirštamų įspūdžių savaitė: susitikau su Sibiro tremtiniais, buvusiais partizanais, aplankiau Operos ir baleto teatrą, žvejojau Palangoje, žiūrėjau filmą tuometinėje Ozo kino salėje.

Ir dėl kurio iš šių dalykų vis grįžtate?

Grįžtu dėl labai ypatingos atmosferos, kurią sukūrė jūsų šalies praeitis. Tiesą sakant, tapau lengvai priklausomas nuo Lietuvos ir šiuo filmu bandau nuo to išsivaduoti ( šypsosi, - aut.past.). Neapsigaukite, filme daugiau kalbu ne apie jūsų, o apie savo Nepriklausomybę.

Kalbant apie filmą, 2004 metais, prieš įstojant Lietuvai į Europos Sąjungą, nusprendžiau vainikuoti 10-ies metų kultūrinę veiklą savo asmenine kelione per Lietuvą, kurią įkvėpė filmas „Karaliai kelyje", rež. Wim Wenders. Jame du vyrai keliauja per Rytų-Vakarų takoskyrą. Tuomet kažkur ir ėmė kirbėti „Kelionės per Lietuvą" idėja.

Ar jums iš šono geriau matyti Lietuvos pokyčiai?

Jaučiu šio klausimo ( kaip ir komentarų internete) potekstę: „ei, kaip tas britas, kurio tėvynainiai čia audringai švęsdavo bernvakarius ir laužydavo  baro baldus, gali komentuoti MŪSŲ istoriją?". Bet juk tai bendražmogiški, nuo šalies nepriklausantys dalykai: bendroji tautos atmintis, emigracija grįžimas namo, darbas. Mano nuomonę reikėtų priimti kaip žiupsnelį druskos ir aš sutinku, kad ji tokia yra ir tai mano teisė, net jei ji ir neįprasta ar keista ar, gali būti, klaidinga.

Bet jei jau jūs esate laisvi, tai, vadinasi, esate laisvi priimti skirtingas nuomones ir Lietuva yra laisva nuspręsti, kaip ji nori būti apibūdinama. Aš tiesiog viena iš kinematografinių priemonių, prizmė, kitaip tariant, žiūrovai į viską gali pažiūrėti mano akimis, o išvadas daryti patys. Aš tik sufleruoju, kad žymiai įdomiau dairytis pokyčių detalėse, pavyzdžiui, nagrinėjant ne politikų kalbas, tradicinius atiekalus, o... šaldytuvo turinį.

Vaidotas Digimas,filmo „Kelionė per Lietuvą"  režisierius-operatorius

Ar savame kaime galima būti pranašu, t.y. ar lietuviams įdomus filmas apie Lietuvą?

Lietuva, jos gamta, istorija, žmonės -  tai temos, kurios visada man  patinka. Tuo labiau Lietuvos gyventojai labai mažai žino apie savo kraštą. Kaip pasakė viena iš filmo herojų: ...važinėjam po turkijas ir egiptus, o kas nuostabaus pas mus net nepastebim. Tuo šis scenarijus ir patraukė, galimybe nors truputėlį parodyti Lietuvos  savotišką grožį, „užmesti kabliuką" pačiam žmogui domėtis vieta kurioje gyvena, istorija, pamatyti grožybes, kurios jį supa.

Tas „kabliukas" - tai Deividas , nes jis kitaip negu ligi tol mano sutikti žmonės  mato daiktus ir įvykius, todėl net ir man buvo įdomu jo pasiklausyti. Gal tai, kad jis mus jau stebi du dešimtmečius ir negyvena Lietuvoje,  prideda savotiško pikantiškumo jo pastaboms apie mūsų gyvenimą.

Kokius Lietuvos pokyčius pastebėjote pats?

Dvidešimt metų ilgas laiko tarpas, tad ir pokyčių daug. Jų yra ir gerų ir blogų, visus vardinti užimtų labai daug laiko. Malonu matyti plevėsuojančią trispalvę, bet dar reikia išmokti ją didžiuotis. Atsivėrus pasauliui, reikia išmokt pasiimti kas geriausia, o ne viską iš eilės. Dvidešimt metų - tai riba tarp paauglystės ir jaunystės, ir dabar svarbiausia sudėlioti teisingus vystymosi taškus, kad nepridarytumėme klaidų, kurias turės taisyti mūsų vaikai.

Šiek tiek neįprasta matyti, kad režisierius ir operatorius - tas pats asmuo.

Čai kaip lietuvių liaudies patarlėje:  obuolys nuo obels netoli ritasi. Taip jau atsitiko, kad kartoju savo tėvo kelią. Tėvas, baigęs operatorystės studijas Maskvoje, po kurio laiko pasuko į režisūrą. Su šiuo filmu man atsitiko tas pats. Pačiam filmuojant pasiekiam visiška vienybė tarp režisieriaus ir operatoriaus. Juk be galo sunkus viešas konfliktas, ir atvira diskusija su pačiu savimi filmavimo aikštelėje.

Iš kitos pusės lietuvių kinomatografijos istorijoje tai neišskirtinis reiškinys, kada operatoriai tampa režisieriais. Tai Robertas Verba, Zacharijus Putilovas, Petras Abukevičius, Aloizas Jančoras, Kornelijus Matuzevičius, Rimvydas Leipus, Ramūnas Greičius ir, manyčiau, dar ne visus, turinčius operatoriaus diplomą, paminėjau, kurie išbandė savo jėgas režisūroje. Tiesog vieną kartą reikia susikaupti ir pabandyti.

Operatorius angliškai, plačiąja prasme, cinematographer. Tai labai tiktų visus filmuojančius operatorius vadinti kinomatografininkais, gal taip būtų tiksliau.