Eglė Jackaitė norėtų suvaidinti Aną Kareniną

• 
• 
• 

Ji sau patinka tokia, kokia yra. Na gal tik norėtų išmokti nevėluoti. „Kad ir kaip anksčiau atsikelčiau, vis tiek kelioliką minučių pavėluoju. Ir taip jau nuo vaikystės“, - sakė ji. Dar ji norėtų daugiau laiko pabūti tyloje, su savimi. Nori užauginti sūnų, pamatyti anūkus. Suvaidinti Aną Kareniną. Nepraeiti abejingai pro kenčiantį verkiantį. Ir neprarasti aistros gyventi. Tokie yra žemiški aktorės, TV laidų vedėjos Eglės Jackaitės norai.

Tai vis dar gyvenate tarp Vilniaus ir Klaipėdos?
Vis dar. Būna taip, kad tris dienas praleidžiu Vilniuje, o keturias - Klaipėdoje.

O kada ateis laikas, kai galutinai įsikursite tik Klaipėdoje arba tik Vilniuje?
Tu papasakok Dievui savo planus, ir jis iš jų pasijuoks. Ką gali žinoti. Šiuo metu aš įsirenginėju labai gražų butą Klaipėdoje. Planavau į jį įsikelti dar Kalėdoms, bet nepavyko. Darbininkai nespėja. Bet rangovai kovo pabaigoje žada užbaigti visus statybos darbus, tad gal gimtadienį, kuris balandžio pabaigoje, jau švęsiu naujame bute... Ir nieko tokio, jei ir trūks kokių baldelių.

Sakėte, kad jūsų namai turi būti jaukūs. Kas kuria tą jaukumą?
Man labai svarbus apšvietimas. Mėgstu jaukią švieselę. Jos turi būti daug, įvairios ir reguliuojamas. Turi būti daug erdvės, neperkrauta daiktais, nemėgstu kaupti suvenyrų. Mes vis kaupiame ir kaupiame, nešame kaip tos skruzdėlėlės tuos šapelius į savo namelius... O naująjį butą pasirinkome pirmiausiai dėl vietos ir vaizdo. Pro langą matosi jūra, laivai. Langai iki žemės. Ir susisiekimas geras, ir iki jūros tik keli šimtai metrų.

Ar važinėjant tarp Vilniaus ir Klaipėdos tenka viršyti greitį?
Tenka. Bet nėra čia kuo girtis. Dar policininkai perskaitys. Šiaip aš nelakstau kaip išprotėjusi. Paprastai iš Vilniaus į Klaipėdą ar atvirkščiai nei lėkdama, nei vilkdamasi nuvažiuoju per 2.5 valandų. Bet kartą teko lėkti maksimaliu, kokiu tik leidžia mašina, greičiu. Reikėjo po premjeros Klaipėdoje lėkti į renginį Vilniuje. Nesakysiu, kaip greitai važiavau, bet ir rankelės buvo šlapios, ir širdelė kalatojosi. Bet šiaip aš dažnai skubu. Dažnai vėluoju. Nesu punktuali. Kad ir kaip anksčiau atsikelčiau, vis tiek kelioliką minučių pavėluoju. Ir taip jau nuo vaikystės.

Kokios ydelės dar norėtumėte atsikratyti?
Daugiau lyg ir nieko. Save priimu tokią, kokia esu. Esu pakankamai laiminga moteris. Net ne pakankamai, o visiškai laiminga moteris.

O ką galvojate apie tas gyvenimo nuskriaustas moteris, kurios yra laidos „Sudaužytų širdžių klubas“ dalyvės, kurios nėra laimingos, kenčia nuo smurtaujančių vyrų?
Jei vyras pakelia ranką prieš moterį, jis yra nelaimingas. Su juo kažkas negerai. Jis kompleksuotas, silpnas ir išsilieja dažniausiai ant pačio artimiausio žmogaus. O moteris kenčia, kad ir kaip keistai skambėtų, bet gal jai patinka būti auka. Tai užburtas ratas, iš kurio reikia norėti ištrūkti. Ir nelaukti. Kiekviena minutė yra aukso vertės. Šiaip niekada nesakau niekada. Bet šiuo atveju galiu tvirtai pasakyti, kad niekada nesitaikstyčiau. Neleisčiau savęs žeminti.

O išmaldos prašantiems benamiams aukojate?
Išmaldos duodu tada, kai nereikalauja. O kai reikalauja – tada ne. Žmogus ne iš gero gyvenimo išmaldos prašo. Žinoma, yra lėbautojų, kurie visus surinktus pinigėlius prageria. Bet nieko tokio, jei ir butelį nusipirks. Aš nenuskursiu be tų kelių litų. Jei ne aš, tai kitas paaukos. Na aš nesu pasaulio gelbėtoja, bet negaliu abejingai praeiti pro kenčiantį, verkiantį.

Tai gal galvojate ir apie įsivaikinimą?
Dar studentė būdama apie tai galvojau. Dar neturėjau savo vaiko. Aš negaliu eiti į tokias vietas, kaip vaikų namai, nes man norisi pasiimti visus vaikus. Bet vaikui reikia ir mamos, ir tėčio. O dabar aš norėčiau turėti ir savo vaikų. Trijų, o gal daugiau. Bet gal ateityje ir įsivaikinsiu. Norėčiau kažkam sušildyti širdelę.

Klausantis jūsų, kirba mintis, kad jūs bent jau kažkada galvojote būti vienuole. Ar aš klystu?

Aš labai jaučiu aną pasaulį. Esu tikinti, porą kartų nuvažiavusi į vienuolyną. Ten važiavau ne išsiverkti. Gera tris keturias dienas užsidaryti ir pabūti tyloje, kuri šiais laikais yra prabanga. Vienuolyne aš pasimeldžiau, pasikalbėjau su Dievu, padėkojau angelui sargui, kad mane saugo. Turiu angelą sargą, kuris, žinau, apgins mane nuo vargų ir danguje, ir žemėje. Ten nereikia skaičiuoti laiko. Kaip vaikystėje.
Nereikia manyti, kad paprastai vienuolėmis tampa nusivylusios gyvenimu, patyrusios nelaimingą meilę moterys. Nieko panašaus. Turiu draugių vienuolių, kurios paklaustos, kodėl tapo vienuolėmis, atsako, kad jas pašaukė. Man gera būti vienuolyne, bet būti vienuole negalėčiau, nes patinka gyventi čia, šiame pasaulyje.

Jūs esate tas žmogus, kurį sugraudina ne savi, o svetimi vargai?
Su skausmais, negandomis, nelaimėmis moku kovoti. Esu užgrūdinta. Vargai, sunkumai manęs nesugraudins. Mane gali sušildyti ir pravirkdyti tik švelnumas, jautrumas, meilė.

O kas turėtų atsitikti, kad artimas žmogus jau neberastų raktelio į jūsų širdį?
Nieko nėra, ko negalėčiau atleisti mylimam žmogui. Tiesiog neleisčiau jam su manimi elgtis taip, kaip nedera elgtis. Galų gale artimas žmogus turi mane jausti, o jei nejaučia, jis ne mano žmogus. Vadinasi, sutikai ne tą tikrąjį. Bet aš nesu už ieškojimus. Norisi iki galo atsiduoti ir tik vienam.

O jūs jau suradote tą tikrąjį?
Žmogus niekada nėra tikras iki galo. Net nežinai, kas geriau – mylėti ar būti mylimam. Bet man su tuo žmogumi, su kuriuo dabar esu, yra gera. Kitaip su juo nebūčiau, manau Ir jis jaučia tą patį. O ar tai tas tikrasis žmogus, pasakysiu sulaukusi senatvės.

O ką daryti, kai dingsta aistra? Toliau gyventi kartu ar skirtis?
Jei nori, kad aistra nesibaigtų, viską darysi, kad ji nesibaigtų. Artimas žmogus nenorės, kad tavo akys priblėstų, nes pajus pavojų prarasti. Tada jis vėl stengsis, kad mylimo žmogaus akys suspindėtų. uri būti paslaptis. Turi likti iki galo nepažinta. Taip turi būti, o ne maždaug - apsivedėme, tai dabar man visiškai priklausai, man nieko nereikia daryti, ir tu niekur nepabėgsi. Toks požiūris užmuša geismą.

O vaikas yra jus matęs verkiančią?
Verkiančią matęs, bet palūžusios, nežinančios, ką daryti – niekada. Jam esu stipri mama, kuri padarys viską, kad viskas gerai baigtųsi.

Sakėte, kad pagrindinis jūsų darbas, kuriuo labai džiaugiatės ir didžiuojatės yra teatras. Kokius vaidmenis kuriate?
Jau vienuolika metų, kaip dirbu aktore Klaipėdos dramos teatre. Bet dabar šis teatras uždarytas. Tad mes kaip ir be namų, ir manau, kad tokia situacija išliks dar kokius penketą metų. Liūdna, bet vis tiek vaidiname. Važinėjame su spektakliais po kitus miestus, kitas šalis. Va šią savaitę važiuosime į Olštiną Lenkijoje Rodysime O.Koršunovo režisuotą „Šaltą vaiką“. Juo atidarysime festivalį. O kovo viduryje prasidės repeticijos. Rolandas Atkočiūnas stato komediją „Kvailių vakarienė“. Vaidinsiu vieną iš pagrindinių vaidmenų. Niekas neprilygs teatrui, scenai. Teatre kurdamas vaidmenį tu esi visoks. Scenoje aš galiu būti ir šventoji, ir koketė, ir vaikas. Ta paletė tokia plati. Ėjimas į premjerą – pats didžiausias malonumas.

Ką norėtumėte suvaidinti?
Aną Kareniną. Norisi gilesnių vaidmenų. Skaičiau Paulo Coelho knygą „Vienuolika minučių“. Tai labai norėčiau suvaidinti jos heroję Mariją.

O koks jūsų sukurtas vaidmuo jums yra įsimintiniausias ir kodėl?
Vaidmuo Povilo Gaidžio režisuotame spektaklyje „Lilijomas“, kurį, gaila, labai trumpai vaidinome. Jame suvaidinau Juliją. Tai pagrindinis vaidmuo. Bet manau, kad dar nesuvaidinau labiau įsimintinesnio. Spektaklio pradžioje vaidinau jauną mergaitę, kuri be galo įsimylėjusi pagrindinį herojų Lilijomą. Jis miršta tuo metu, kai ji laukiasi jo vaikelio. Ir ji jam lieka ištikima. Paskui vaidinau Juliją motiną, užauginusią dukrą. Man labai patiko tas ėjimas, augimas nuo jaunystės iki senatvės.

Scenoje, galima sakyti, veikia ne realūs žmonės, o kaukės. O jums reikia kaukių paprastoje erdvėje?
Aš galiu drąsiai sakyti, kad gyvenime esu nuoširdi. Man nereikia jokių kaukių. Esu pakankamai atvira, nors dabar atsargesnė.

O ką manote apie piktus liežuvius, kurie nuolat apie jus plaka? Kokį įžūliausią gandą apie save girdėjote?
Mane juokina absurdiški gandai. Ir ko tik apie save negirdėjau. Vaidmenį gavau dėl vienos priežasties, pradėjau vesti TV laidą – dėl kitos... Bet aš nepuolu konfliktuoti. Tegul. O va savo vaikui sakau, jei tau duos per vieną žandą, kito žando neatsuk. Jei tave užpuola, būtinai ginkis. Pats nepradėk, bet jei ant galvos lipa – ginkis. Tokie laikai.

Ką palinkėtumėte tiems, kuriems ir pinigėlių trūksta, ir nesijaučia laimingi?

Svarbiausia tikėti Dievu, žmonėmis, gėriu. Būk toks, kad išeidamas nesigailėtum, kad to ar ano nepadarei. Netaupyti gerų žodžių, pasidžiaugti kito sėkme ir tai daryti nuoširdžiai. Nepraeiti pro kenčiantį, tikėti, kad viskas bus gerai.

O jūs ramiai išeitumėte?
Dar nenorėčiau išeiti. Reikia užauginti sūnų, noriu pamatyti anūkus, dar norisi daugiau savų vaikelių. Bet išeiti nebijau. Čia nėra rojus. Tik akimirkomis susikuriame rojų. O ten bus labai gerai, nes danguje, kitaip nei čia, visi yra geri.

L. J.
anonsas.lt