Turkijos kurortas Marmaris

Kur Viduržemio jūra susilieja su Egėjo jūra, stovi senas, bet kartu ir labai šiuolaikiškas Marmaris - pats gražiausias pietvakarinės Turkijos miestas.

Marmaris - žydra jūra ir medžiais apaugę kalnai

Dar visai neseniai Marmaris buvo tik mažai žinoma žvejų gyvenvietė, kur retkarčiais užsukdavo po Viduržemio jūrą plaukiojantys kruiziniai laivai. Pastebėtas Marmario grožis nebuvo pamirštas - greit jis tapo klestinčiu kurortu. Šiandien poilsis Marmaryje - nesibaigiantis mėgavimasis gyvenimu. Kadangi Marmaryje įsikūrusi viena iš svarbiausių Viduržemio jūroje jachtų prieplaukų, iš čia organizauojama daugybė ekskursijų po pakrančių įžymybes. Galima paplaukioti katamaranais, pasivažinėti vandens slidėmis.

Kurortas įsikūręs pietvakarinėje Turkijos dalyje - ten, kur Egėjo jūra siejasi su Viduržemio jūra. Ypatingo žavesio kurortui teikia kalnai ir nuostabios įlankėlės. Didžiausia kurorto vertybė - miškai. Iš 86 ha, kuriuos užima kurortas, 65 ha sudaro miškai.

Miesto centre, ant kalvos, stūkso pilis. Prie jos šliejasi siauros senovinės gatvelės. Senieji Marmario kvartalai traukia triukšmingais čia veikiančio turgaus garsais, kur galima įsigyti puikių odos gaminių, kilimų, liaudiškais ornamentais siuvinėtų suvenyrų.

Norintiems ramesnio poilsio - jį galima rasti už 8 km nuo visada judraus Marmario - romantikos mėgėjų laukia nedidelis ir jaukus Ičmelero kurortas.

Marmaris - su dviem garsiaisiais pasaulio stebuklais

Marmario kraštas dar išlaikęs daugybę didingus antikos laikus menančių paminklų . Čia aptiksite senųjų civilizacijų liekanų. Keliaudami per tokius miestus, kaip Efesas, Miletas, Prienas, Didima, Afrodisias, Halikarnasas, Telmesas, Kaunus ir kiti, susidarysite vaizdą, kokie tai antikos laikais buvo gražūs ir didingi miestai. Savo mįslingumu stulbina Artemidės šventyklos Efese ir Halikarnaso mauzoliejaus Bodrume liekanos. Šie du iš septynių garsiųjų pasaulio stebuklų stovėjo Marmario krašte.

Marmario kurortinė zona tęsiasi nuo Bodrumo iki Antalijos. Šis kraštas turistų dar vadinamas žydrųjų kelionių kraštu - kadangi čia labai populiariu jachtomis plaukioti po žydrą jūrą, kai aplink - žydras dangus. Tokių kelionių metu aplankoma daugybė krašto įžymybių.

Efesas ir jo antikinė didybė

Efesas - vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių senovės miestų. 

XI a. pr. Kr. į Efesą atvyko jonėnai (išeiviai iš Graikijos, anksčiau kilę iš jonėnų genčių), nors ne šie metai laikomi Efeso gimimu, miestas jau buvo anksčiau, bet jo įsikūrimas apgaubtas paslaptimi. Vienas iš šaltinių teigia, kad Efesą įkūrė amazonės. Kaip ir daugelis kitų antikos laikų Viduržemio jūros regiono miestų, Efesas buvo geidžiamas karingai nusiteikusių kaimynų grobis. Per amžius ne kartšą keitėsi užkariautojų vardai. IV a. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis , pergalingais nžygiais stiprindamas savo valdas, išlaisvino miestą iš persų jungo ir prikėlė naujam gyvenimui. 
Antikos laikais klestėjo Artemidės kultas, todėl čia VI a. pr. Kr. buvo pastatyta Artemidės šventykla, vėliau pripažinta vienu iš septynių pasaulio stebuklų (apie ją - atskiras straipsnis).

Daugelis prarastų civilizacijų mūsų laikus pasiekia tik sudužusių vazų šukėmis, prirašytomis plokštėmis ar auksinėmis pomirtinėmis kaukėmis. Efese antikos pasaulis atsiveria miesto gatvėse, aikštėse, šventyklose, pirtyse, turtingų miestelėnų namuose, fontanuose, amfiteatruose. Celsijaus biblioteka savo pergamentinių ritinių kiekiu beveik prilygsta didžiosioms Aleksandrijos ir Pergamono bibliotekoms. Dar ir dabar išlikęs šio pastato klasikinis dviaukštis fasadas.

Efeso istorija - neatskiriama nuo krikščionybės istorijos. Už 5 km nuo Efeso paskutinius savo gyvenimo metus praleido Mergelė Marija. Manoma, kad į Efesą Marija ir šv. Jonas, kuriam Kristus prieš nukryžiavimą buvo pavedęs savo motions globą, atvyko ir gyveno 42-48 metais. 1896 m. šis faktas buvo oficialiai pripažintas Katalikų bažnyčios. Dabar toje vietoje pastayta koplyčia, nuolat lankoma piligrimų. Netoliese palaidotas ir šv. Jonas. Kapo vietoje VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano įsakymu buvo pastatyta bazilika. Stiprėjantis Dievo Motinos kultas galutinai išstūmė Artemidės ir kitų dievų garbinimą, fanatiškai nusiteikusi minia sugriovė Artemidės šventyklą. 1967 m. čia lankėsi ir popiežius Jonas PauliusVI.

Miletas - filosofų miestas

Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir visos Graikijos miestas. Pirmoji filosofijos mokykla buvo įkurta Milete, tai apskritai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. miestų kur, įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Jonijos mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją.

Artemidės šventykla Efese

Vienu iš septynių garsiausių pasaulio stebuklų tapusi Artemidės šventykla buvo ne pirmoji Efese pastatyta šventykla. Kadangi Efesas kadaise buvo vienas turtingiausių miestų Mažojoje Azijoje ir stambus religijos centras, iš pradžių šiame religijos centre 850 m. pr. Kr. iškilo šventykla, skirta Artemidės pirmtakei - Kibelei (vaisingumo deivei). Statybą finansavo labai turtingas Lidijos karalius Kroisas. Deja, 356 m. pr. Kr. pamišėlis Herostratas šventyklą sudegino iki pamatų. Tačiau toje vietoje IV a. pr. Kr. vėl iškilo šventykla, įtraukta į garsiausių pasaulio stebuklų sąrašą.

Žmones priblokšdavo vien jau šventyklos matmenys - 114x55 m. Tai buvo didžiausias pastatas senovės Graikijoje ir gražiausias Efese. Tais laikais, kai statybai buvo naudojami tik primityvūs įrankiai, šventykla atrodė neįtikėtinas stebuklas.

Išvydę baigtą šventyklą, senovės rašytojai aikčiojo iš susižavėjimo. Filonas Bizantietis, priblokštas šio grožio, pasakė: "Mačiau senojo Babilono sienas ir kabančius sodus, Dzeuso statulą Olimpijoje, Rodo kolosą, didingas ir aukštas piramides, bet išvydus debesų link besistiebiančią Efeso šventyklą nublanko visi kiti stebuklai".

Šventyklą apsupę stovėjo 127 keturiomis eilėmis išdėstytos 18 metrų aukščio kolonos. Jos stovėjo taip tankiai, kad priminė mišką. Kiekvienos kolonos apačią puošė išraižytos ir spalvingai nudažytos figūros. Kolonų viršų vainikavo jonėninio stiliaus kapiteliai, juos puošė grakštūs ritinėliai. Ant šių kolonų miško stovėjo šventyklos viršus. Šventyklos centre, pastato viduje - svarbiausia Artemidės kulto vieta. Ten stovėjo 15 m aukščio Artemidės statula, ji buvo pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo. Ją apšviesdavo liepsnojantys deglai - tai maldininkams darydavo įspūdį. Nuo šventyklos fasado žvelgė legendų pabaisos medūzos atvaizdas. Šventyklos stogą dengė molinės čerpės. 

Kadangi niekas nedrįso vogti iš šventos vietos, todėl šventykla veikė ir kaip bankas, kuriam vadovavo vyriausias šventikas. Šventyklos vietoje rasta pačių seniausių aukso monetų. Jas puošia Artemidės ir Kibelės simboliai. 

262 m. po Kristaus į Efesą įsiveržę gotai sugriovė šventyklą. Iki pamatų ją V a. sugriovė fanatiškai nusiteikę krikščionys. Šiandien išlikę tik kolonų dalys ir viena kolona, kuri 1972 m. buvo surinkta iš skirtingų kolonų likučių. Dvylika išlikusių kolonų saugoma šv. Sofijos sobore Stambule, o altorius ir dalis vertingų skulptūrų - Britų muziejuje Londone. Spėjama, kad originali pagrindinė Artemidės statula neišliko, tačiau yra daug kopijų - jos garbinimo laikais prie šventyklos stovėjo daugybė prekyviečių, kuriose buvo parduodamos mažytės sidabrinės Artemidės skulptūrėlės, šventyklos kopijos.

Efese vykdavo didelės šventės. Deivės Artemidės statulą žmonės iškilmingai atnešdavo į teatrą, kad Artemidė galėtų matyti jai šlovinti skirtas žaidynes. Po teatro statula vėl parkeliaudavo į savo šventyklą.

Deivė Artemidė buvo Dzeuso ir Letos duktė bei dvynė Apolono sesuo. Šventykloje žmonės ją garbino šešis šimtmečius (nuo III a. pr. Kr. iki III a. po Kr.).

Halikarnaso mauzoliejus

Halikarnaso (dabar vadinasi Bodrumas) mauzoliejus - tobulos architektūros ir didingų skulptūrų visuma, kadaise žmonėms dariusi didelį įspūdį - jis buvo įtrauktas į septynių garsiausių pasaulio stebuklų sąrašą.

Mauzoliejus pastatytas IV a. pr. Kristų kaip kapavietė galingiausiam pietvakarių Turkijos žmogui - srities valdytojui Mausolui. Beje, iš Mausolo vardo kildinamas žodis "mauzoliejus" dabar reiškia didelę kapavietę.

Mausolas valdė Karijos karalystę (beveik nepriklausomą Persų imperijos dalį). Jam valdant IV a. pr. Kr. Halikarnasas išgarsėjo kaip vienas gražiausių miestų Egėjo jūros pakrantėje. 

Dar gyvas būdamas Mausolas į savo būsimos kapavietės statybą sukvietė daugybę gabiausių skulptorių. Po Mausolo mirties mauzoliejaus statybą prižiūrėjo jo žmona ir sosto įpėdinė Artemisija. Ji taip pat mirė dar nebaigus statyti memorialo, bet skulptoriai pasiryžo jį pabaigti iki galo - ir taip sukurti paminklą savo pačių meistriškumui.

Nors mauzoliejus vėliau buvo sugriautas, archeologams pavyko atskleisti daugybę jo paslapčių. Mokslininkai beveik tiksliai išsiaiškino, kaip atrodė mauzoliejus. Jo pagrindas buvo sumūrytas iš minkšto žalsvo akmens (sustingusios lavos) luitelių, kurių skersmuo buvo apie 90 cm, storis - 30 cm. Luiteliai būdavo labai kruopščiai apdorojami, kad gerai priglustų vienas prie kito. Statant mauzoliejų tokių luitelių buvo sunaudota apie 160 000. Išorės paviršius buvo nuklotas stambiomis marmuro plokštėmis. Iš jo iškaltos ir visą mauzoliejų puošę statulos.

Kiekvienoje iš keturių mauzoliejaus pusių stovėjusias skulptūras skaptavo vis kitas skulptorius. Spėjama, kad aplink mauzoliejaus kolonas rikiavosi daugiau kaip 100 aukštesnių už žmogų skulptūrų. Tuo metu tai buvo didelė naujovė. Statulų grožis lėmė mauzoliejaus šlovę, prabėgus mažiau nei šimtui metų po statybos statinys jau buvo minimas tarp septynių pasaulio stebuklų. 

Mausolas pagal to meto paprotį buvo kremuotas, o jo pelenai saugomi mauzoliejaus požemio patalpoje. Ten įnešus urną viskas buvo uždengta dideliu akmens luitu, užberta žemėmis. Deja, kapų plėšikai iškasė tunelį iki kriptos ir ją apiplėšė. Neseniai archeologai atkasė tik kelias likusias brangenybes (auksines drabužių sąsagas ir kt.).

Mauzoliejus stovėjo ilgiau nei kiti Antikos stebuklai (išskyrus Cheopso piramidę). Mauzoliejų apgriovė žemės drebėjimas, 1522 m. kryžiuočiai sunaikino visiškai. Jo statybines medžiagas riteriai naudojo tvirtovei, turėjusiai apsaugoti nuo turkų antpuolių, statybai. Yra išlikusios tik kelios šiaurinės skulptūros, nes, griūvant pastatui, buvo užbertos žemėmis. 

Mauzoliejaus lankytojus žavėdavo skulptorių darbo kokybė, ypač statulų ir frizų. Pagrindinę konstrukcijos dalį, į kurią rėmėsi kolonos, juosė 116 m ilgio vadinamasis amazonių frizas. Kryžiuočiai jo dalis įmūrijo į savo tvirtovės sienas. Vėliau šie luitai buvo išgabenti į Angliją. Dabar Britų muziejuje Londone yra saugoma 12 mauzoliejų puošusių plokščių, kuriose vaizduojamos graikų ir amazonių kautynės.