Emalio spalvos žvilga antrą kartą

Galerija „Meno niša" pelnytai skelbiasi atstovaujanti auksakalių gildijai; ne vien todėl, kad  nuolat  eksponuoja  lietuvių juvelyrų darbus, bet labiausiai dėl to, kad nuosekliai demonstruoja savo atsidavimą emalio technikai. Sunkiai technine prasme, dekoratyviai ir, deja, jau nebepopuliariai. Kaip, beje, šiame greito darymo ir greito vartojimo pasaulyje nebepopuliaru daug kas, kas tik reikalauja kruopštumo, kantrybės ir amato žinių, kurios pasiekiamos ilgamečiu darbu. Prieš trisdešimt metų tos žinios buvo pasiekiamesnės, o technika mėgstamesnė: lietuvių menininkai pelnytai skindavo laurus garsiosiose Limožo emalio bienalėse. Tačiau dabar reikia daug pastangų, kad emalio spalvos vėl pradėtų švytėti juvelyrų kūriniuose; tą nelengvą misiją ir vykdo galerija, jau antrą kartą rengdama Tarptautinę emalio meno bienalę „Vilnius 2007".

Emalis išties karališka technika. Mūsų sąmonėje jis labiau susijęs su Rusijos carais ir garsiaisiais carus maloninusiais, jų kolekcionuotais Fabergé kiaušiniais – efektingais, prabangiais, žaižaruojančiais švytinčiomis emalio ir brangakmenių spalvomis. O iš tiesų emalis pradėtas naudoti jau I tūkstantmetyje prieš Kristų; įvairios jo atmainos – skaidraus emalio  technika, pertvarinis emalis, Limožo emalis ant vario et cetera rodo išskirtinį šios meno šakos sudėtingumą. Emalis gali atrodyti ir kaip tapybos darbas, ir kaip aplikacija ar grafika – kai pieštukas palieka pėdsaką ant balto emalio  paviršiaus. Šiems kūriniams įgyvendinti reikia ne tik nuolat tobulinamų amato žinių, bet ir specialių techninių galimybių: juvelyrinis emalis nesilydo žemesnėje nei 810 laipsnių Celsijaus temperatūroje... Taigi nors emalio darbelis iš pažiūros gali atrodyti ir labai kukliai, net ir mažiausiame emalio taškelyje slypi ugnies kaitrumas ir įgudusios juvelyro rankos tikslumas.

Galerijoje „Meno niša" jau antrą kartą žiūrovams pristatomas platus emalio  darbų spektras; be lietuvių autorių, dalyvavusių bienalėje praėjusį kartą, į kvietimą dalyvauti atsiliepė Venesuelos, Gruzijos, Latvijos, Lenkijos, Ispanijos, Danijos, Vokietijos menininkai. Todėl dabar galerijoje galima išvysti visokeriopą emalį; tapybišką ir grafišką, santūrų ir erotišką, konceptualų ir labai „technišką". Bendra tendencija, palyginti su praėjusia bienale, ko gero, būtų posūkis vaizduojamojo meno link. Dalyvaujantys autoriai eksponuoja kur kas mažiau papuošalų su emaliu – juos labiau domina emalio galimybės, priartinant spalvomis padengtą metalo plokštelę prie paveikslo. Tradicinio pertvarinio emalio virtuozai – Gruzijos menininkai eksponuoja dekoratyvius „paveiksliukus", iš vidaus tiesiog švytinčius – kaip Josebo Zangaladze‘s Kristus Pantokratorius, savo spalvingumu primenantis archajiškus vitražus, ar Ciala Tsalkalamanidze subtiliai suderintomis spalvomis ant metalo tapydama moterų figūras. Japonijos menininkai, ko gero, išlieka nepralenkti savo atlikimo technikos virtuoziškumu: net penketas autorių pristato poetiškus, detalius, spalvingus darbus. Junko Sasaki keletą planų turinti emalio plokštelė pretenduoja į erdvinį  vaizdą, kur viena plokštuma užeina ant kitos tarsi teatro kulisai – lokys žiūri į emalio žvaigždes. Daug emalinių drugelių išsirikiuoja ant vienos plokštelės kaip entomologo dėžutėje. Kyoko Iio, regis, tikrąja to žodžio prasme tapo ant metalo – subtiliausi atspalviai, melsvų žalsvų, balkšvų spalvų žaismas sukuria išties tapybišką rezultatą. Tačiau tapyti galima ne tik ant plokštumos: šiai autorei priklauso ir pats žaismingiausiais ekspozicijos kūrinys – sidabrinis emaliu dekoruotas batelis. Ištapytas, tikriausiai reikėtų sakyti. Šie darbai pribloškia tikrai japonišku atlikimo kruopštumu, nepaprastos kantrybės reikalaujančiais matiniais rankomis poliruotais paviršiais. Visai kitokia, japoniškai kruopšti, tačiau europietiškai konceptuali Danijoje studijavusi ir ten pat gyvenanti japonė Kaori Juzu: žiedai keistais paviršiais, primenantys organines formas, santūrūs ir be galo patrauklūs. Elegantiškas, klasikinis geriausioms modernizmo tradicijoms atstovaujantis ispanų emalio patriarcho Andreu Vilasio kūrinys – kubistiškai plokštumomis suskaidytas gitaros siluetas iš emalio derinamas su monumentaliu rėmo fragmentu. Beveik Picasso, bet savotiškai dar geriau, nes emalio paviršius suteikia papildomą meninę kokybę.

Lietuvių menininkai šį kartą taip pat linksta į paveiksliškumą. Praėjusios bienalės laureatas Tadas Deksnys dulsvų violetinių, rusvų, pilkšvų spalvų plokštelę paverčia paveikslu; A. Milukas naudoja didelio formato emalio fragmentus ant plokštumos. Ugnė Blažytė atsigręžia į Rytus, derindama orientalistinius motyvus su lietuvių liaudies ornamentų fragmentus. Žaisdama žodžiais, menininkė suteikia savo emaliniams medalionams paslaptingumo ir poetiškumo. At-leidžiu ir pa-leidžiu, užrašyta ant vieno medaliono – amžina išmintis, kurios reikia mokytis visą gyvenimą. Šarūnė Vaitkutė ir Dainius Narkus dėlioja bordines, rusvas, juodas ir violetines plokšteles, sukurdami ramų, elegantišką spalvų ir dėmių žaismą. Gvido Latako emaliai primena viduramžių vitražus, skirstymas tyčia grubus ir neišbaigtas – tačiau toks negrabumas kenkia pačiam kūriniui tiek formos, tiek ir turinio atžvilgiu.

Emalis – išties daug galimybių savyje slepianti technika. Paklūstanti kantriausiems ir ištvermingiausiems. Sugebanti papuošti, nuspalvinti ir priversti sublizgėti erdvines formas bei plokštumas – nuo segės, paveiksliuko iki.... batelio ar vėduoklės. Kilni ir aristokratiška technika, kuri pamažu, bet užtikrintai grįžta į Vilnių, į galeriją „Meno niša".

Jurgita Ludavičienė