Medžiotojams apie afrikinį kiaulių marą

• 

Žmonių atmintyje dar išliko atsiminimas apie garsųjį šiaurinių upių apsukimo į pietus projektą, kurį atidžiau patyrinėjus buvo padaryta išvada: rezultatas - ekologinė katastrofa. Vis dėlto panašių veikėjų ir idėjų netrūksta ir šiais laikais. Ne taip jau seniai uždraudus ganymą atviro tipo draustiniuose, jie užžėlė ir dabar yra gelbėjami eikvojant milijonus ir bandant dirbtinai atkurti ganyklas. Lazda lenkta ir labiau - draustiniuose leista statyti vasarnamių kvartalus. Nėra aišku ir kokia praktika remiantis kilo pasiūlymas sunaikinti Lietuvos šernų populiaciją, gelbėjant tiksliai net neaišku ką nuo afrikinio maro. Šiandien jau galima drąsiai daryti prielaidą, kad jei planai iššaudyti beveik visus šernus bus įgyvendinti,  jų populiacijai atkurti reikės ne tik labai ilgo laiko, bet gali tapti veiksniu tik paspartinsiančiu afrikinio maro užkrato zonų plitimą.

Šernai gamtoje

Šernai - natūrali laukinės gamtos dalis, kurioje ši rūšis, kaip ir kiekviena kita, turi savo funkcijas. Šernų buvimas ar nebuvimas gamtoje svarbus ne tik šios rūšies populiacijai, bet ir kitiems gyvūnams bei laukinės gamtos formavimuisi. Knisdami šernai sujudina laukų pamiškėse ir miško paklotę taip darydami įtaką daugeliui augalų augimo procesų. Šernų eliminavimas iš natūralios terpės gali turėti ženklų neigiamą poveikį kitų rūšių mitybinės bazės pokyčiams. Didelio šernų paplitimo zonose šernai sudaro iki 30 proc. vilkų raciono, todėl nelikus šio maitinimosi šaltinio vilkai atsigręš į elninių šeimą (daugiausia stirnas) arba trūkumas bus kompensuotas mažėjančios plėšrūnų populiacijos sąskaita.

Kodėl šernų naikinimas neturės teigiamo poveikio

Kasnakt šernai nukeliauja apie penkis kilometrus. Vienoje teritorijoje gali būti keletas šernų būrių, nors tam tikra dalis teritorijos ir yra saugoma. Rujos metu prie bandos prisijungia kuiliai, kurie visus metus ganosi atskirai, o jaunikliai patinai iš bandos išvejami. Taip susiklosto bandos struktūra ir išvaryti šernai gali pasklisti gana dideliu atstumu. Kovo - gegužės mėnesiais apvaisintos šerno patelės pasitraukia iš bandos ir atsivedusios jauniklių sudaro naujus bandų darinius. Rujos ir bandos formavimo periodais pastebimas kiaulių maro suaktyvėjimas.

Efektyvių priemonių kiaulių marui naikinti nėra, tačiau totalus šernų naikinimas ( depopuliacija)  taip pat nėra pripažįstamas viena iš jų. Rusijos veterinarijos tarnybos duomenimis netgi yra pastebimas atvirkštinis efektas - šernų naikinimas lėmė greitesnį ligos paplitimą didesnėje teritorijoje. To priežastis - šernų migracija, kuri esant normalioms sąlygoms nesiekia didelių atstumų, o pradėjus aktyvą medžioklę gyvūnai yra priversti palikti nuolatines gyvenimo vietas ir taip perneša maro užkratą į kitas zonas. Dar pavojingesnė yra depopuliacija šalia užkrėstų zonų, kuri verčia užkrėstus gyvūnus migruoti į atsilaisvinusias teritorijas. Efektyviausia priemone kovojant su afrikiniu maru laikoma šernų bandos izoliacija sumažinant gyvūnų sklaidą tokiomis priemonėmis kaip papildomu šėrimu. Tam taip pat reikalinga nuotalinė bandos būklės stebėsena, greitas ligos padarinių likvidavimas, dvėselėnos utilizavimas. Depopuliacija vykdoma 5-10 kilometrų spinduliu aplink užkrėstą zoną.

Taip pat pastebima, kad didžioji dalis kiaulių užsikrėtimo atvejų Rusijoje susiję ne su šernais, o prastomis sanitarinėmis kiaulių fermų sąlygomis. Procesas netgi atvirkštinis - šernai užkratą gauna ėsdami naminių kiaulių auginimo ūkių atliekas. Šernai virusą perduoda klinikiniu laikotarpiu, praėjus maždaug savaitei po užsikrėtimo. Vidutiniškai iki žuvimo (praėjus dar savaitei) šernas užkrečia dar tris šernus, todėl net ir ženkliai sumažinus šernų kiekį garantijų, kad ligos užkratas neplis nėra. Antra vertus, užsikrėtimas afrikiniu maru esant mažai šernų populiacijai grėstų visišku šernų populiacijos išnykimu.

Afrikinis maras

Afrikinis maras - virusinė liga, kuria suserga šernai ir kiaulės. Pagal ligos trukmę šis maras gali būti skirstomas į labai ūmų, ūmų, poūmį ir lėtinį. Labai ūmiame ligos vystymosi procese šernams pakyla temperatūra (40-42 laipsniai), šernas sunkiai kvėpuoja, kosėja, praranda apetitą, padidėja vandens poreikis. Po kelių dienų karščiavimas sumažėja, šernas dalinai arba pilnai paralyžuojamas. Gyvūnas žūsta per kelias dienas nuo temperatūros pakilimo.

Ūmiu ligos atveju aukšta (42 laipsnių) temperatūra laikosi visu ligos periodu, sumažėja iki 35-37 prieš žūstant. Matomos serozinės gleivinės išskyros iš nosies ir akių, raumenų tremoras (drebulys), kraujuojantis viduriavimas, vėmimas su kraujo priemaišomis, išsiskiria kraujas iš nosies, pažeidžiami plaučiai. Oda įgauna cianotinį (melsvą) atspalvį, ypač prie ausų, šnipo, papilvėje. Baigiantis ligai šiose vietose atsiranda kraujuojančios žaizdos. Kelios dienos iki žūties kai kuriems gyvūnams atsiranda meningitinio encefalito požymiai. Apvaisintos paršingos kiaulės persileidžia, žūsta per keturias - dešimt parų.

Poūmėje ligos stadijoje gyvūnas serga 15-25 dienas, dažniausiai gyvūnas nudvesia, ypač jei pasireiškia kraujingas viduriavimas. Išlikusiems gyvūnams gali išsivystyti lėtinė forma, kuri trunka 2-15 mėnesių. Sirgdamas šia forma šernas yra aktyvus viruso platintojas. Kaimyninėse šalyse lėtinės formos afrikinio maro neaptikta.

sxc.hu nuotr.

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.