2009 rugsėjį Vilniuje nufilmuotas dokumentinis filmas „7 nuodėmės". Filmo kūrybinė grupė lankėsi Kaune, Šiauliuose, Šilutėje ir Plungėje, kur susitiko su dvikovių sporto šakų (fechtavimosi, imtynių, šachmatų, rankų lenkimo) atstovėmis. Vilniuje laukė kadrai su karatė, Klaipėdoje - bokso, o Panevėžyje - stalo teniso sportininkių kovomis.

Filmą režisuoja žinoma videomenininkė ir kine debiutuojanti režisierė Kristina Inčiūraitė. Jame nagrinėjamos septynios mirtinos nuodėmės: tinginystė, puikybė, kerštas, apsivalgymas, gašlumas, godumas ir pavydas.

Režisierė, pasitelkusi dokumentinio kino žanrą, atvirai klausia apie moters vaidmenį vertybes perkainojančioje visuomenėje. „Pasirinktos septynios sporto šakos, kuriose kovojama vienas prieš vieną - tai lyg dvi moters asmenybės pusės - šviesioji ir tamsioji", - teigia režisierė, įkvėpta Kurto Weillo ir Bertolto Brechto 1933 metais sukurto baleto su dainomis „Septynios mirtinos nuodėmės", kuriame perteikiamas susidvejinusios /dvilypės moters portretas.

Ir K. Weillo ir B. Brechto kūrinyje, ir dokumentiniame filme keliaujant į skirtingus miestus kalbama apie skirtingas nuodėmes. Kaip jas supranta ir vertina, pasakoja skirtingo amžiaus ir skirtingų laimėjimų pasiekusios sportininkės - vienos tik pradėjusios savo sportinę karjerą, kitos savo šlovės spindesyje, trečios - veteranės.
„Filmo prologui ir epilogui pasirinkau dainininkę Rositą Čivilytę, atlikusią pagrindinį, Annos vaidmenį, LNOBT baleto su dainomis „Septynios mirtinos nuodėmės" pastatyme. R. Čivilytė ne tik dainuoja fragmentus iš kūrinio, bet ir pasakoja apie savo kurtą personažą bei dalijasi mintimis ir apie šiuolaikinę Lietuvos moterį", - apie kūrybinius ieškojimus kalba K. Inčiūraitė.

Filmo pristatymas numatytas 2010 kovo mėnesį per kino festivalį „Kino pavasaris", kategorijose „Lietuviška premjera" ir „Režisūrinis debiutas".
Filmą prodiusuoja kompanija „Fralita Films", filmą iš dalies parėmė Kultūros rėmimo fondas.

Nuotraukos Šarūnės Zurbaitės-Kajietės.

Papildomai
Sportas - tai metafora vidiniam žmogaus dramatizmui pabrėžti. Jis daugiau kaip priemonė atskleisti žmogaus dvylipumą, vidinį prieštaravimą, vidinę kovą su pačiu savimi. Tokiu būdu stengiamės pabrėžti žmogaus asmenybės įvairiapusiškumą, išryškinti pačios asmenybės, šiuo atveju, moters paveikslą - tai moteris kovotoja. Tai žmogus, savo sunkiu, atkakliu darbu kuriantis savo svajonę, savo asmeninę legendą. Tai filmas apie bendražmoiškus dalykus: apie visų mūsų kovą su nuodėmėmis, tam, kad pasiektumėme aukštesnių tikslų, kad atsiskleistumėm kaip asmenybės.
Be abejo, svarbi yra pati moteris, jos paveikslas. Šiandieninio sunkmečio fone labai svarbi ir sąsaja su B. Brechto ir K. Weillo kūriniu, parašytu taip pat sunkmečio metais.