„Graf Zeppelin“ – vokiška užuovėja Vilniaus senamiestyje

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Šiuolaikinis maitinimo įstaigų lankytojas jau daug matęs ir ragavęs, tad nustebinti jį ne taip ir lengva. Šioje vietoje daugelis kavinių ir restoranų žaidžia aiškia pozicija - pasirenka kurią nors vieną pasaulio virtuvę. Atrodo, taip eidamas per Vilniaus senamiestį gali apkeliauti jei ne visą pasaulį, tai bent jau ženklią jo dalį. Juk čia ir itališkas maistas, ir gardžiai kvepianti prancūzų virtuvė, gerai pažįstami lietuviški patiekalai, tolimasis tailandas ir japonų bei kiniečių virtuvių pažibos, o už kampo slepiasi turkiškas kebabas... Bet kažko šioje kelionėje trūksta: daugiau ar mažiau europiečių virtuvės rasime užsukę bet kur, taip pat dažni ir itališko ar prancūziško skonio atspindžiai. O kurgi temperamentingoji vokiečių virtuvė? Pasirodo, ji „slepiasi" pačioje miesto širdyje, mažoje gatvelėje visai netoliese Rotušės, Savičiaus g. 9.

Restoranas pasitinka „Graf Zeppelin" pavadinimu, kuris nors ir skamba vokiškai, galbūt ne visiems kažką pasako. Tad apie viską nuo pradžių... Jau šešerius metus veikiantis „Graf Zeppelin" dar veiklos pradžioje išsikėlė ambicingą tikslą - tiek dydžiu, tiek skoniu nurungti kaunietiškus cepelinus. Būtent nuo šio recepto, kaip pasakoja vienas iš idėjos autorių, dar ir dabar „Graf Zeppelin" salėje besisukiojantis Laurynas, būtent šis patiekalas ir padiktavo pavadinimą, ilgainiui suteikusį ne tik vokišką prieskonį, bet atvedusį restoraną prie vokiškos virtuvės slenksčio.

Ferdinand von Zeppelin - tai dirižablio, dar vadinamo tiesiog cepelinu, išradėjas, kurio garbei 1928 metais pagamintas ir beveik dešimtmetį nuolat kursavęs pašto orlaivis buvo pavadintas „Graf Zeppelin". Būtent šiuo tarpukario laikotarpiu persismelkęs ir restorano interjeras: teminės iliustracijos ant sienos ir seni filmai televizoriaus ekrane, iki smulkiausių detalių apgalvota mažmožių spinta ir suvenyrai, atekeliavę iš Vokietijoje esančio dirižablių muziejaus. Per du aukštus išsidėstęs restoranas neįpareigojančiam ir jaukiam pasisėdėjimui siūlo pirmojo aukšto salę, o rūsyje laiptais atribota erdvė puikiai tinka įvairioms šventėms.

Rūsyje esanti salė - tarsi atskira erdvė kartu suteikianti ir privatumą, ir perteikianti vokišką restorano dvasią. Lengvai perstumdomi stalai puikiai tinka įvairioms šventėms, o restorano savininkai džiugiai dalijasi turima patirtimi: ne kartą „Graf Zeppelin" švęstos ir vestuvės, ir gimtadieniai, jaukią salę lankytojai renkasi ir kitoms šventėms ar didesniems draugų susibūrimams.

Nenuvilia ir meniu, kuriame jaučiama nepalenkiama vokiškos virtuvės dvasia. „Graf Zeppelin" pasididžiavimas - šniceliai, kurių receptai į Vilnių atkeliavo iš skirtingų Vokietijos regionų. Klysta dažnas, dėl nesuprantamų priežasčių manantis, kad šnicelis - tai gudriau pavadintas lietuviškas maltinukas. Iš tikrųjų šniceliai - panyruoti vokiški muštos mėsos kepsniai. „Graf Zeppelin" skirtingų šnicelių pavyko suskaičiuoti beveik dešimt ir ruošiami jie čia net iš keturių mėsos rūšių, patiekiami su skirtingais garnyrais ir padažais. Kiekvienas išsirenkame labiausiai patinkantį šnicelį, o tai padaryti ne taip ir sunku: nors pavadinimai meniu pateikiami vokiečių kalba, iškart po jų seka išsamus lietuviškas paaiškinimas.

Restorano komanda iškart informuoja, kad veršienos šnicelių šiuo metu nėra. „Stengiamės, kad produktai, iš kurių gaminame, visada būtų švieži, todėl užsakome tik nedideliais kiekiais, - paaiškina restorano šeimininkas. - Mes nebijome pasakyti, kad kažko iš meniu neturime, bet garantuojame, kad tai, ką patiekiame ant stalo atitiks aukščiausius kokybės standartus." Valgiaraštis pakankamai didelis ir įvairus, tad pasirinkimo tai visiškai neriboja.

Belaukiant šnicelių šnekučiuojame su restorano savininku Sauliumi ir užsiminus apie pavadinimo kilmę nesusilaikome neparagavę ir to legendinio cepelino, turėjusio užkariauti pasaulį. Reikia pripažinti, kad cepelinų dydis šiame restorane - stulbinamai didelis, kas paprastai žada nekokį skonį. Šiuo atveju stereotipas buvo galutinai sulaužytas: milžiniškas didžkukulis nenuvylė nei bulvių, nei mėsos įdaro skoniu. Tarsi namuose ruoštas, tik dar šiek tiek geresnis, aplietas gardžiu padažu ir nepadoriai sotus.

Jei pagalvotume apie vokiško maisto restoraną, galvoje tikriausiai viena pirmųjų apsilankytų užvožiamus alaus bokaliukus kilnojančių vokiečių vizija. Iš tikrųjų alaus kultūra Vokietijoje itin klesti, o šis gėrimas pripažįstamas vienu mėgstamiausių. Platų vokiško alaus pasirinkimą, nekeista, siūlo ir „Graf Zeppelin". Čia rasite ne tik daugelio jau pažįstamus ir pamėgti spėtus alaus skonius, bet ypatingą „rūkytą" alų, pasižyminti ryškiu aromatu bei rūkytų grūdų prieskonį.

Restorano šeimininkai noriai dalijasi įspūdžiais, kurių per šešerius veiklos metus prisikaupė iš tikrųjų nemažai. Tai liudija ir svečių knyga, kurioje daugybė atsiliepimų, iliustruotų linksmais paveiksliukais ir geriausiais linkėjimas. Nemažai jų - iš užsienio turistų, kuriems svetingasis „Graf Zeppelin" paliko puikų įspūdį. Įdomiausia tai, kad restoranas sulaukia daug dėmesio iš į Vilnių atvykstančių vokiečių, kurie nesidrovėdami dalijasi ne tik savo nuomone, bet ir receptais, o kažkas netgi atsiuntė atvirukus iš dirižablių muziejaus!

Ir štai ant stalo atkeliauja šniceliai, kurie pirmiausia pribloškia savo dydžiu - porcija vokiškai soti. Garnyras patiektas paprastai ir nepretenzingai - žiupsnelis vokiškos tvarkos ir paprastumas. Kiekvienas šnicelis derinamas su skirtingais priedais: bulvės, bulvytės, raudonieji kopūstai, tradiciniai spatzle makaronai, šviežios ar apkeptos daržovės...

Jägerschnitzel - įgudusių Vokietijos medžiotojų pamiltas jautienos šnicelis su grybų padažu, virtomis bulvėmis bei keptomis daržovėmis.

Schnitzel aus dem Backofen - kiaulienos šnicelis pagardintas šonine, pievagrybiais bei svogūnais. Mes jį patiekiame su naminiais "Spätzle" bei troškintais raudonaisiais kopūstais "Rotkraut".

Fränkische Hühnerschnitzel  - Frankonijos gyventojų pamėgtas vištienos kepsnys su išskirtiniu pomidorų ir citrinų padažu, vokiškais Spätzle ir pievagrybiais.

Schnitzel Paniert - tradicinis šnicelis su šviežiomis daržovėmis bei gruzdintomis bulvytėmis.

Schnitzel Holstein - kiaulienos šnicelis su keptu kiaušiniu ant viršaus, kurį mes patiekiame su "Bratkartoffeln", bei agurkų salotomis"

Zigeunerschnitzel - intensyvaus skonio jautienos šnicelis, patiekiamas su keptų svogūnų, paprikų ir pomidorų padažu, bulvių koše ir šviežiomis daržovėmis

Nors ir kokie dideli buvo šniceliai, lėkštės galiausiai liko tuščios. Vis dėlto restorano šeimininkų tai nenustebino - retas kuris neįveikia kepsnio, net jei tai ir gresia nedideliu persivalgymu. O pasiteisinimas tam paprastas: skanu.

Kai iš pilvo jau gaunami signalai, kad valgyti tikrai pakaks, akys neatsilaiko prieš desertus, kurių paragauti tiesiog būtina. Ir kaip gi kitaip, juk neparagauti štrudelio vokiško maisto restorane būtų tikras nusikaltimas. Traški šokolado padažu pasaldinta plutelė ir burnoje tirpstantys obuoliai, kurių skonis persipina su gaiviais vaniliniais ledais - atrodo, toks ir turėtų būti desertas. Bet nuomonę tenka tuoj pat pakeisti, nes vietoje gaminami naminiai ledai su rome mirkytomis razinomis ir karamelizuotais riešutais bei šokoladu šio titulo daug vertesni. Šiuo puikiu skoniu ir užbaigiame viešnagę po vokišką virtuvę, į kurią dar būtinai prižadame sugrįžti...

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.