Varnikų miškas - lietuviška „Plitvica“

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Visą gyvenimą esu Vilnietis, o vis dar atrandu siurprizų pasižvalgęs po apylinkes. Reiktų padėkoti ir Snaigės žygiams, kurių dėka atradau čia pat panosėje paslėptas grožybes.

Juokinga, tačiau vieno skardžio Lazdynuose, palei kurį leidomės slidėmis, vasarą ieškojau dvejus metus (pats esu lazdynietis). Rodos, vaikystėje viską iššniukštinėjom, neliko vietos, kur koja nestovėjus, o še tau: toks skardis su vaizdu į Gariūnų kaminus!

Neseniai panašiai susipažinau ir su Varnikų mišku. Slidžių trasa Trakuose kirto visiškai nematytą mišką, kurio landšaftas ir augmenija mane pakerėjo. Pasižadėjau sau, kad būtinai susipažinsiu nuodugniau.

Sulaukus pavasario visa šeima išsiruošėme. Žinantys pasakojo, kad neprivažiavus Trakų (važiuojant nuo Vilniaus) reikia pasukti į dešinę, tada už 100-to metrų į kairę. Iš pirmo karto nepavyko. Pasisukiojau, bet kelią suradau. Reikia klausti Varnikų gyvenvietės arba draustinio, arba tiesiog miško.

Žmonės kalbėjo, kad tokį mišką žiūrėti geriau, kai aušta arba kai saulė vakarop, tuomet medžiai meta gražesnį šešėlį. Sumaniau pafotografuoti, todėl ir man reikalinga buvo šoninė šviesa. Vietoje buvom 17-tą valandą. Diena saulėta.
Laikytis reikėjo medinių nuorodų (nors iš pat pradžių galva sukosi ir vis ieškojom kas parodytų kelią). Iš medžio suręstose pavėsinėse buvo ir žemėlapiai, ir paaiškinimai, o viso maršruto metu galėjai pasiskaityti apie tą vietovę daug įdomaus tam specialiai padarytose „stotelėse".

Praėjus pro tam tikrus medinius vartus kelionė prasideda. Buvo pats žibuoklių žydėjimo metas, todėl mėlynas paklotas atrodė nerealiai. Netrukus išvydome nesibaigiantį medinį lieptą, kuris mus turėjo vesti per milžinišką pelkę. Pirma mintis - Plitvicos nacionalinis parkas Kroatijoje. Masteliai gal ne tie, bet panašu. Užvaldė pasididžiavimas Lietuva. Gerai gamtosaugininkų padirbėta.
Kelionė truko bemaž dvi valandas. Galėjai matyti, kaip keičiasi pelkės augmenija, kaip aplink kinta landšaftas, kaip miniatiūriniai medeliai virsta tūkstantmetiniais ąžuolais.

Gal todėl, kad žmonių buvo tik vienas kitas, o gal todėl, kad teritorija gerai prižiūrėta, akį rėžė ypatinga švara, nors žmogaus įsikišimas ne itin jaučiamas, aplink pilna griūvančių sausuolių, apsamanijusių kelmų, iš žemės kyšančių šaknų.
Pamaniau sau, kiek dar Lietuvoje neatrastų kampelių...

Kaip kelionės pradžioje, taip ir pabaigoje sugrįžti apsukęs milžinišką ratą prie didžiulės ledynmečio suformuotos daubos, kuri, anot mokslininkų, yra bemaž gilesnė už absoliutų vandens lygį Lietuvoje (jei teisingai perskaičiau).
Štai taip puikiai praleidau sekmadienio vakarą visai šalia Vilniaus.
Beje, nenustebčiau, jei pasirodytų, jog didžioji dauguma Vilniečių nežino, kas yra Pučkorių draustinis prie Belmonto. Apie tai irgi vertėtų parašyti.

Hermis Preikštas