Prieskoninės žolelės virtuvėje

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Valgyti - didžiulis malonumas, o valgyti natūraliomis prieskoninėmis žolelėmis nuo savo palangės gardintą maistą jau pavasarį  - ypatingai malonu.

Prieskoniai augalai ne tik paskanina maistą, bet ir suteikia jam savitą skonį ir aromatą. Be to, prieskoninės žolelės turi ir gydomųjų savybių, švieži lapeliai yra puikūs antioksidantų šaltiniai, prieskoniniuose augaluose esančios antimikrobinės medžiagos palaiko tinkamą žarnyno mikroflorą.

Kadangi prieskoniniai augalai gerai veši induose, juos galima auginti virtuvėje ant palangės visus metus. Jeigu iki šiol Jūsų virtuvės nepuošė visžaliai augalai, pavasaris - tinkamiausias metas pasirūpinti nuosavu "darželiu".

Prieskoninių žolelių auginimas ant palangės

Prieskoninėms žolelėms tinkami įvairūs indai. Induose įprasta auginti: petražoles, raudonėlius, įvairių rūšių čiobrelius, narcizalapius česnakus, laiškinius česnakus, bazilikus, kvapnųjį mairūną.

Prieskonines žoles geriausia sodinti atskiruose indeliuose, nes kai kurios žolės gali nederėti tarpusavyje. Puikiai namų sąlygomis užauginami bazilikai, čiobreliai, dašiai, petražolės, mėtos, melisos, raudonėliai. Iš visų šių augalų raudonėliui reikės daugiausiai šviesos. Tamsesniais periodai vertėtų papildomai pašviesti dienos šviesos lempomis. Didesniuose induose galima auginti peletrūną, gelsvę, melisą.

Loveliuose ar pavieniuose vazonuose dažniausiai auginami aukštaūgiai prieskoniai augalai - kilnusis lauramedis, rozmarinas, dašiai.

Vietą prieskoniams reikėtų parinkti ant labiausiai saulėto lango palangės. Dažniausiai tai būna pietinis arba vakarinis langas. Paprastai šiaurinio lango apšvietimo nepakanka, kad žolės augtų vešlios. Dieną prieskoniniams augalams tinkamiausia +15-20°C temperatūra, naktį ji gali nukristi iki +5°C.
Svarbu, jog prieskoniniai augalai gautų pakankamai šviesos ir gryno oro, todėl reikėtų dažniau atverti langą, tačiau saugoti nuo skersvėjų ar žvarbaus oro gūsių.

Indas turėtų būti apie 10-15 centimertų aukščio. Indo apačioje dedamas drenažinis sluoksnis iš stambiagrūdžio žvyro ar duženų (apie 2-3 centimetrai). Naudojamos kokybiškas sijotas ir dezinfekuotas gruntas ir kompostas. Dauguma prieskoninių žolių mėgsta purią žemę, todėl į gruntą pridedama sijoto smėlio. Geriausia proporcija -  lygiomis dalimis žemės, komposto, smėlio mišinys.

Prieskoninių augalų sėklos keletą minučių palaikomos kalio permanganato 1 procento tirpale, perplaunamos vandeniu. Sėjama vasario mėnesį, vėliau persėjama balandį, birželį, rugpjūtį. Vasarą aromatinguosius prieskonius galima išnešti į balkoną ar kiemą. Balkone galima sėti nuo balandžio iki rugpjūčio. Žiemą galima auginti vasarą lauke išaugintas petražoles ir salierus.

Prieskonių neverta dažnai laistyti, užteks tai padaryti kartą per savaitę (kai pradžiūva žemės paviršius), tačiau gausiai. Jokiu būdu neperlaistykite, augalėliams kenkia ir sausra ir stovintis vanduo. Laistoma išlaikytu kambario temperatūros vandeniu. Jei prieskoniai arti radiatoriaus ar patalposeyra sausa - reikėtų augalus apipurkšti švariu vėsiu vandeniu.

Tręšti prieskonines žoleles reikia retai ir atsargiai. Galima tręšti organinėmis trąšomis - palaistyti žolių nuoviru ar praskiestu pienu.

Daugumos prieskoninių žolių maistui gardinti naudojami žiedai, stiebai ir lapai. Ruošiant atsargas, prieskoniniai augalai surišami pundeliais, džiovinami gerai vėdinamoje ir mažai apšviestoje patalpoje. Sutrinami į miltelius ir laikomi šviesai nepralaidžiuose pakeliuose arba indeliuose.

Kvapusis bazilikas (Sweet Basil,  Базилик , Ocimum basilicum)

Žolinis augalas iki 30 - 40 centimetrų aukščio. Kilęs iš tropinių Azijos ir Europos vietovių, naudojamas kaip prieskoninis ir vaistinis augalas. Vienas iš mėgstamiausių Pietų Europos prieskoninių augalų.

Kvapas aštriai aromatingas, skonis kartokas, silpnai salsvas praėjus kuriam laikui. Kvapas, priklausomai nuo veislės, gali varijuoti - galima jausti kartujį pipirą, arbatą, gvazdikėlius, mėtas, gvazdikėlius ir lauro lapus, citrinas, anyžių. Šviežiuose lapuose yra vitaminų C, B1, B2, PP, eterinių aliejų. Augaluose kaupiasi fitoncidai, kurie turi insekticidinių savybių atbaidydami amarus, voratinklines erkutes. Naudojamas šviežias, karštuose patiekaluose įdedamas paskutinę minutę. Plėšydami lapus, išgausite daugiau aromato, nei pjaustydami.

Bazilikas dedamas į visus daržovių patiekalus, pupeles, žirnius, sriubas, padažus, salotas, pomidorų patiekalus, špinatus. Tinka agurkų, grybų, pomidorų ir aguročių marinavimui. Puikiai tinka mėsiniuose patiekaluose iš kepenų, faršo, dešrose. Italų virtuvėje dažnai naudojamas makaronų patiekalams. Pietų Europos virtuvė neįsivaizduojama be Pesto padažo.

Baziliką galima auginti namų sąlygomis arba lauke išsodinami namuose išauginti sodinukai atšilus orams. Bazilikas mėgsta humusingą, drėgną, tačiau gerai vandeniui ir orui pralaidžią  žemę. Augalams reikia saulėtos, nuo vėjų apsaugotos vietos. Saulėtoje vietoje užaugę bazilikai turės stipresnį kvapą.

Ruošiant sodinukus, sėjama kovo pabaigoje - balandžio pradžioje. Sėklas sėja į indą su gerai palaistytu žemės mišiniu 0,5 - 1 centimetro gylyje, darant tarp eilių 5 centimetrų tarpus. Optimali praaugimo temperatūra 20 - 28 laipsniai. Augliukai pasirodo po 5 - 8 dienų. Vėliau sėjinukai pikuojami į indelius. Žemės mišinys daromas iš 1 dalies komposto ir 2 dalių durpių. Žemė visą laiką laikoma drėgna, tačiau negalima perdrėkinti, nes atsiras juodasis šaknies puvinys. Galima palaistyti maitinančiu mišiniu (10 l vandens, 10 g amoniako, 10 g superfosfato, kalio sulfato).

Laistykite rytais šiltu, pastovėjusiu vandeniu.

Renkant plotą, reikia neužmiršti, kad bazilikui būtina sėjomaina. Toje pačioje vietoje nerekomenduojama sodinti 10 metų, augalai gali masiškai susirgti fuzarioze (rudos dėmės ant lapų). Grunte sodinami bazilikai kas 25- 30 centimetrų, su 40 centimetrų tarpais tarp eilių. Išsodinama, kai prasideda nuolatiniai šilti orai (gegužės pabaiga - birželio pradžia). Sodinama debesuotą dieną arba vakare, pasibaigus karščiams; būtina palaistyti.

Pirmą mėnesį augalai auga sunkiai, jiems reikia skirti daug dėmesio. Jei temperatūra krenta žemiau 20 laipsnių, augalus reikėtų apdengti plėvele. Bazilikui reikėtų nuolatinio laistymo, purenimo, piktžolių naikinimo.

Vegetacijos laikotarpiu papildomai tręšiama, pirmą kartą 10-12 dienų po pasodinimo į gruntą, antrą kartą dar bo 2 - 3 savaičių. Tręšimui naudojamas mišinys: 10 l vandens 20 g nitrofoskos, naudojant 5 l mišinio 1 kvadratiniams metrui.

Norint gauti daug žaliosios masės, reikia skatinti šakojimąsi, nulaužiant viršutines šakutes. Nupjovimą nuo jaunų augalų pradeda prieš žydėjimą, nupjaunat 10- 12 centimetrų šakutes.

Džiovina žalumynus mažai apšviestoje, ventiliuojamoje vietoje. Išdžiūvus lapeliams, jie sutrinami ir saugomi gerai uždarytuose indeliuose tamsioje vietoje.

Vaistinė melisa (Melissa officinalis, Мелисса, Lemon balm)

Vaistinė melisa daugiametis medingas (graikiškai melisa - bičių žolė) augalas,  30 - 80 centimetrų aukščio. Dar vadinama citrinžole.  Manoma, kad kilusi iš Rytų, Europoje naudojo jau graikai ir romėnai. Kvapas gaivančio mėtinio - citrininio aromato, skonis priemena citriną. Turtinga vitaminu C, karotinu.

Švieži lapeliai praturtina salotas, padažus, daržoves, visų rušių sriubas, naudojama gaminant paukštienos ir žuvų patiekalus. Puikiai tiks ruošiant veršieną, kiaulieną, avieną ir laukinių žvėrių mėsą, pieniškus ir kiaušinių patiekalus, žirnių ir bulvių sriubas. Šį prieskonį rekomenduojama ne kaitinti, o pridėti į paruoštus patiekalus. Puikiai tinka arbatoms.

Melisai parenkama saulėta, šilta ir nuo vėjo apsaugota vieta. Vienoje vietoje gali augti iki 10 metų. Mėgsta būti auginama priemolingose arba priesmėlinguose derligose ribotai drėgnose dirvose. Šeimai užtenka 8 - 10 augalų, šiam kiekiui reikėtų kibiro komposto, 2 stiklines medžio pelenų, 10 g dvigubo superfosfato ir 10 g kalio sulfato.

Galima sodinti tiek tiesiai į gruntą, tiek norint gauti ankstyvesnį derlių, auginti sodinukus namuose. Namuose sėjama kovo viduryje, gegužės pabaigoje išsodinama. Sodinamos melisos, paliekant iš šonų po 30 centimetrų. Priežiūra nesudėtinga: šalinti piktžoles, purenti 3 - 4 kartus per vasarą, laistoma kartą per savaitę. Kelis kartus tręšiama karvės mėšlo tirpalu (1:10). Žiemai galima uždengti arba perkelti į indą (20x20) ir džiaugtis melisa ištisą žiemą.

Žaluma nuimama prieš žydėjima arba žiedelių atsiskleidimo periodu. Maistui naudojami lapeliai ir švieži ūgliai. Pjaunami gerokai prieš žydėjimą, kada melisa turi įpatingai stiprų aromatą.

Čiobrelis (Thymus, Thyme,  Тимьян,  чабрец)

Čiobrelių yra apie 350 veislių, naudojamas ir kaip prieskonis, ir kaip vaistinis ar dekoratyvinis augalas. Lapeliai gali būti sidabriniai, tamsiai žali, geltoni su nedideliais violetiniais, šviesiai rožiniais ar rausvais žiedeliais. Prieskoniams ir kaip vaistinė žolė dažniausiai auginami mums įprasti, malonaus ir aštraus skonio  vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris) ir paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), kiek lepesnis yra  citrininis čiobrelis (Thymus citriodorus), puikiai tinkantis žuvies patiekalams.  Pagrindinis gydomasis čiobrelių komponetas timolis pasižymi antiseptinėmis, dezinfekuojančiomis, bakteridinėmis savybėmis prieš patogeninius kokus, grybelius.

Čiobrelių šakelės dedamos į sriubas ir padažus, puikiai tinka mėsos ir paukštienos patiekaluose. Dera su aviena ir laukinių žvėrių mėsa. Puikia tiks marinuojant pomidorus, agurkus, aguročius, obuolius. Suteiks pikantiškus skonio atspalvius subproduktų patiekalams, paštetams. Dedama į tešlos kepinius. Švieži ir džiovinti lapeliai naudojami rūkytiems gaminiams ir dešroms, sūriams. Šakelė čiobrelio maloniai pakeis acto, aliejaus skonį. Čiobrelių arbata nuo seno vertinama kaip gydomoji priemonė. Tai vienas iš svarbių Provanso žolelių rinkinio komponentų.

Čiobreliai sodinami saulėtoje vietoje, numatant, kad keletą metų bus nejudinami ir netrukdys kitų augalų sodinimui. Jie yra nereiklūs dirvai, užauginti galima ir indelyje, ir lauke. Auginimui reikalinga lengva ir sausa dirva, prieš tai patręšta gerai perpuvusiu kompostu. Sunkiose dirvose reikėtų užpilti apačioje drenuojantį žvyro sluoksni ir užpilti dirva, sumaišyta didelėmis proporcijomis su smėliu. Molio dirvose maišoma 1 dalis dirvos:2 dalys smėlio.

Sėjama sodinukams kovo viduryje, sumaišant smulkias čiobrelio sėklas su smėliu ir išsėjant ant paruoštos lengvos dirvos, sėklos turėtų būti apie 1 cm gylyje. Jei sėjama be smėlio, sėklos užpilamos 1 cm smėlio sluoksniu. Temperatūra palaikoma 20-25 laipsniai, turėtų pasirodyti po 15 -20 dienų. Daigeliai labai smulkūs, piktžoles naikinti reikėtų labai atsargiai. Čiobreliai sodinami kas 25 - 30 centimetrai, darant eiles kas 35 - 50 centimetrų. Atvirame grunte čiobrelis išsėjams antroje balandžio pusėje, sodinukai gegužės mėnesį. Citrininiam čiobreliui reikėtų parinkti vietą, nuo kurios žiemą vėjas nenupustys sniego.

Geriausią aromatą čiobrelis turi prieš žydėjimą. Ruošiamas būtent šiuo periodu, skinant žydinčias viršūnėles, rečiau tik lapelius. Džiovinama esant nuolatiniam oro srautui prie 30- 35 laipsnių, periodiškai vartant. Namų sąlygomis džiovinama mažais pundeliais, pakabinus vėdinamoje ir tamsioje patalpoje. Teisingai išdžiovinti, neturėtų prarasti spalvos ir kvapo. Išdžiovinus saugoma stikliniuos induose tamsioje vietoje.

Skirtingai nuo daugelio prieskoninių augalų, čiobreliui atsiskleisti gaminant valgį reikia laiko. Jis dedamas maisto gaminimo pradžioje, skystuose patiekaluose dedamas 15 - 20 minučių iki patiekalo paruošimo pabaigos.

Raudonėlis (Origanum vulgare, Oregano, Душиц)

Italijoje tikras pomidorų padažas ar Nepolitano pica būtų nevertinama be raudonėlio.  Auginami kelių veislių raudonėliai, tačiau parastasis raudonėlis (Origanum vulgare) vienas iš geriausių kulinarijoje. Puikiai tinka kaip prieskonis salotose, bulviniuose, pupelių, mėsos patiekaluose, marinuojant ir rauginant agurkus. Suteikia kvapą rūkytiems gaminiams, dešroms, girai. Nesigailėsite įdėję raudonėlį į jūros gėrybių patiekalus, guliašą, kiaušinių patiekalus. Puikiai dera su kitais prieskoniais, ypač su juodaisiais pipirais, baziliku ir mairūnu.

Raudonėlis plačiai naudojams medicinoje gerinti virškinimą, šlapinimąsi ir prakaitavimą, skatina atsikosėjimą. Veikia kaip skausmą malšinanti priemonė, nervų sistemos raminančioji priemonė, kraujavimą stabdanti, dezodoruojanti priemonė.  Padeda nuo bronchito, inkstų ligų, kepenų uždegimų, reumato, paralyžiaus, dusulio problemų. Augale daug askorbino rūgšties, eterinių aliejų.

Išoriškai raudonėlio nuoviru mažina galvos skausmus ir nemigą (plauti galvą). Kramto raudonėlį skaudant dantims, esant parandotozei ir valant dantis nuo apnašų, esant burnos ir gerklės uždegimams. Kompresai su nuoviru padės išgydyti furunkulus, pūlinius.

Sausas raudonėlis atbaido kandis. Skruzdėlės vengia sukti lizdus šalia raudonėlio.

Dauginti raudonėlį galima sėjant sėklas į gruntą lauke, sodinant namų sąlygomis užaugintus sodinukus ir dalinant krūmą. Vietą raudonėliui parenka saulėtą, tačiau dalis dienos gali būti ir šešėlyje. Dirvą sodinimui ruošiama iš rudens, perkasama, išvaloma nuo piktžolių šaknų, įnešama trečdalį kibiro komposto ir 15 - 20 g superfosfato 1 kavdratinams metrui. Lysvėse žemė maksimaliai supurenama, kadangi sėklos labai mažos, dirva palaistoma ir pasėjama 0,5 - 1 centimetro gylyje. Tarpai tap eilių 25 centimetrai. Pasirodo raudonėlis po 2-3 savaičių, augliukai labai gležnučiai, piktžolės turėtų būti šalinamos labai atsargiai. Paaugus raudonėliai paliekami kas 15 -20 centimetrų, išrautus raudonėlius galima panaudoti persodinant kitur.

Kadangi raudonėlių sėklos smulkios ir ilgai auga, juos verta pradėti auginti namuose. Raudonėlis sėjamas indeliuose su gerai prasijotu puriu ir derlingu gruntu 0,5 - 1 centimetro gylyje. Palaikoma 18 - 20 laipsnių temperatūra. Išsodinama lauke po poros mėnesių, praėjus šalčiams.

Kulinarijoje naudojama žaluma, džiovinimui ir vaistinėms reikmėms naudojami žiedai kurie žydi liepos mėnesį. Pjaunama apie 20 centimetrų raudonėlio stiebai su žiedais  saulėtą ir sausą dieną, džiovinama vėdinamoje stoginėje ant popieriaus ar drobės, periodiškai perverčiant. Temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei 40 laipsnių, kad neišgaruotų eteriniai aliejai. Jei lenkiant stiebas lūžta, reiškia augalas išdžiuvo, džiovinta raudonėlis saugomas uždaruose stikliniuose induose tamsioje vietoje.

Rozmarinas (Rosmarinus officinalis, Rosemary, Розмарин)

Rozmarinas daugiametis pusiau krūminis augalas, natūraliai augantis Viduržemio jūros pakrantėje ir Pietų Europoje.

Švieži ir sausi rozmarino lapai naudojami kaip prieskoniai kulinarijoje ir kaip vaistažolė. Rozmarinas puikiai tiks paskaninti mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, aromatizuos arbatą. Naudojamas padažuose, sriubose, marinatuose. Kaip vaistažolė padeda nuo nervozių, galvos svaigimo, prostatito, astmos, bronchito, viršutinių kvėpavimo takų uždegimo. Rozmarino nuoviras teigiamai veikia plaukų augimą.

Rozmarinas labai didelis šilumos mėgėjas, tačiu jį galima auginti tiek lauke, tiek namų sąlygomis. Žiemai ar tikintis atšalimų, šį augalą reikėtų įsinešti į vidų. Tinkamiausias auginimui kvapusis rozmarinas (Rosmarinus officinalis).  Dauginamas rozmarinas dažniausiai ataugomis, atlankomis, rečiau sėklomis.

Sėjant sėklas, reikėtų jas negiliai įterpti į dirvą, nuolat palaikyti ją drėgną. Gruntas turėtų būti neutralus arba silpnai šarmingas. Geriausiais santykis dirva, kompostas, smėlis (2:1:1). Reikėtų įdėti 15-20 g grūstos kreidos kiekvienam mišinio litrui. Augliai pasirodo po 2- 3 savaičių, paaugus reikėtų išpikuoti.

Dažniausiai rozmarinanas dauginamas auginiais. Auginius galima nusiskinti visais metų laikais, galima įkišti į gryną smėlį arba vandens indą. Šaknys turėtų pasirodyti po 3 - 4 savaičių.

Išsodinami rozmarinai saulėtoje vietoje, lengvuose gruntuose. Puikiai tiks prie takelio.

Paruošimui imami lapeliai iki žydėjimo ir tik nuo jaunų šakelių. Nors augalas labai atsparus karpymui, tačiau rudenį karpyti nereikėtų, nereikėtų liesti senųjų stiebų.  Džiovinama tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje prie 30 - 35 laipsnių. Teisingai išdžiovinti lapeliai turėtų būti žaliai pilkos spalvos, turėti kaparinį aromatą ir kiek kartoką skonį. Laikoma stiklo induose tamsioje vietoje.

Levanda (Lavandula, Лаванда, Lavanda)

Levanda laukinėmis sąlygomsi auga beveik visuose šiltuose viduržemio, Juodosios jūros regionuose, Azijoje. Tai apie 80 centimetrų aukščio augalas, pasiekiantis apie 1 metro diametrą. Žydi violetiniais žiedeliais, hibridinės veislės turi įvairių atspalvių žiedelius: žydrus, žaliai pilkus, baltus, rožinius. Naudojama buvo jau senovės Egipte, įpatingo populiarumo pasiekė Romos imperijos laikais, kai buvo aromatizuojamas vonių vanduo. Eteriniai aliejai populiarūs kosmetikoje. Teigiama, kad levandų aromatas padeda nuimti galvos skausmus, skausmą sanariuose, aliejus gydo nudegimus.

Dėl stipraus aromato levanda kulinarijoje naudojama nedaug. Levandą, kadagio uogas sumaišo su pjuvenomis ir rūko mėsos gaminius. Naudojama žaliesiems padažams ir žuvies sriuboms. Kaip prieskonis populiari Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos virtuvėse. Čia levandomis skaninamos salotos, padažai, grybų, daržovių, žuvies sriubos, antri patiekalai iš daržovių, keptos ir troškintos avienos patiekalai. Patiekalus pabarsto levandos milteliais kaip ir pipirais. Ji naudojama kaip natūralus kenkėjų atbaidytojas, dedama tarp drabužių atbaidyti kandis.

Žinomos maždaug 25 veislės, kurių labiausiai paplitusios L. officinalis, L. spica, L. angustifolia. Levandos auginamos atvirose, saulėtose vietose, mėgsta lengvas neutralias ir silpnai šarmines dirvas su geru drenažu. Levanda tręšiama kalio trąšoms, tačiau reikėtų vengti azotinių trąšų (pvz., mėšlo). Levandą reikėtų apkaupti pavasarį ir rudenį, paskatintų naujų žalių auglių formavimąsi. Galima apdėti dirva iš šonų ir centre iki pat kaklelio.

Levanda mėgsta apipjaustymus, tai daroma kelis kartus per sezoną. Pirmasis apipjaustymas daromas iškart po žydėjimo, sezono pabaigoje dar kartą paliekant 4-5 žalius stiebus. Negalima nupjauti iki sumedėjusios dalies, nes augalas gali žūti.

Dauginti levandą paprasčiausia atlankomis. Rudenį arba ankstyvą pavasarį šoninės šakelės nulenkiamos, užpilamos žemėmis ir laikomos nuolat drėkinant. Įsišaknyja per kelis mėnesius. Galima dauginti auginiais, dažniausiai naudojamos sumedėjusios levandų šakelės.

Iš sėklų išauginti levandą sunkiau, rekomenduojama sėklas stratifikuoti (laikyti šaltyje). Tačiau į gerą dirvą pasėjus, galima tikėtis ir be stratifikacijos sulaukti derliaus. Sėklos praauga lėtai, auga iš lėto, reikia atsargiai ravėti.

Levanda renkama masinio žydėjimo periodu, kai atsiskleidžia apie pusė žiedelių. Tai būna birželio pabaiga, liepos pradžia. Pjaunami 10 - 12 centimetrų ilgio žiedynai. Žiedai ir lapai nuskinami, džiovinami tamsioje gerai vėdinamoje vietoje, laikomi induose tamsioje vietoje.

Mairūnas (Majorana hortensis, Origanum majorana, Majoran, Marjoram)

Laukinėmis sąlygomis viduržemio jūros pakrantėje augantis mairūnas užauga 20-40 centimetrų aukščio, yra daugiametis. Lietuvoje šalčiams jautrus augalas auga vienerius metus, esant didesniam kaip 12 laipsnių šalčiui - žūsta.

Turi stiprų, savotišką kvapą. Skonis silpnai deginantis, panašus į čiobrelį tik kiek saldesnis. Kulinarijoje labai paplitęs, ypatingai slovakų virtuvėje. Naudojami bulvių sriubai, salotoms, grybų patiekalams, mėsiškoms sriuboms, kepant paukštieną, pridedama prie keptos kiaulienos, avienos ir veršienos, žuvies salotose, kai kuriuose sūriuose. Labai mėgstama mairūnu pagardinti dešras ir gėrimus, tinka prie beveik visų kapotos mėsos patiekalų (balandėliai, zrazai, koldūnai). Konservuojant agurkus ir pomidorus jis suteiks pikantišką skonį. Naudojamas grietinės, pomidorų padažuose.

Mairūnas naudojamas ir gydomosioms reikmėms. Mairūno žalioji dalis turi rutino 127 mg%, vitamino C - 44 mg%, karotino 5,5 mg%. Naudojamas gydant kvėpavimo ir virškinimo organų susirgimus, skaudant galvą, stomatologijoje. Liaudies medicinoje naudojamas gydyti nemigą. Rekomenduoja mairūną vartoti sergant diabetu, inkstų, kepenų, tulžies pūslės ligomis, po miokardo infarkto.

Mairūnas mėgsta purias, gerai drenuojams, derlingas dirvas. Gerai reaguoja į tręšimą. Optimali sėklų dygimo temperatūra 20 - 25 laipsniai. Sėjama kovo mėnesį į dėžutes, 0,5 - 1 centimetro gylyje. Sėjant ankstesniu periodu, reikėtų papildomo apšvietimo. Yra pakankamai atsparus dirvos išdžiūvimui, tačiau augimo ir vystimosi pradžioje gali neigiamai sureaguoti į drėgmės trūkumą. Tamsesnėje vietoje auginamas turės mažiau eterinių aliejų. Ruošiant sodinimui į lauką, mairūnui užauginus 2 lapus, galima pikuoti į 5x5 ar kiek mažesnius indelius.

Laukan daigai išsodinami praėjus šalnų pavojui, gegužės pabaigoje birželio pradžioje. Dirvą reikėtų paruošti iš rudens, gerai perkasant ir įnešant kibirą komposto 1 m2, 30 g superfosfato, kalio druskų 15 - 20 g. Sodinama saulėtoje, apsaugotoje nuo vėjų vietoje. Prigijus daigams (po dviejų savaičių), mairūnus verta patręšti trąšų (10 l vandens: 20 g superfosfato, 10 g amonio salietros, 10 g kalio sulfato) mišiniu, šį kiekį išpilant į 1 kvadratinį metrą.  Tarpai tarp augalų 10 - 15 centimetrų, tarp eilių 20 centimetrų. Galima vienoje lysvėje auginti iki 5 tokių eilių. Vasarą priežiūrai neimlūs, reikia purenti dirvą, ravėti, išdžiūvus dirvai, palaistomi. Mairūnas nėra linkęs sirgti,  tačiau drėgnu oru, jei augalai susodinti per tankiai, gali užpulti grybelinės ligos.

Mairūnas nuimamas masinio žydėjimo pradžioje, sausu oru, nupjaunami paliekant 5-10 centimetrus nuo žemės. Iki rudens galima sulaukti antro žalumynų derliaus. Geresnis derlius, jei bus patręšta tokiu pat kiekiu trąšų kaip ir pavasarį. Džiovinami mairūnai tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje. Teisingai išdžiovinus, lapai ir stiebeliai turėtų būti pilkai žalios spalvos, žiedeliai rožiniai.

Kalendra (Coriandrum sativum, Coriander, кориандр, кинза)

Manoma, kad tai seniausias iš žinomų prieskonių žmonijos istorijoje, paminėtas Biblijoje. Naudojo jį ir senovės graikai ir romėnai, rastas kapavietėse Egipte, vėliau paplitęs visoje Europoje. Kalendra yra vienmetis skėtinių šeimos augalas, kilęs iš Rytinės viduržemio jūros dalies.

Kiek apibūdina kalendrą graikiškas pavadinimas - blakė, anyžius. Kvapas aromatingas, keičiasi džiovinamas iš silpno blakinio į anyžių. Skonis aštrus.

Daugiausia naudojama kalendų žaluma kaip prieskonis. Švelnūs ir kvapūs kalendrų lapeliai puikiai tiks su mėsos ir žuvies patiekalais. Naudojama salotose, sumuštiniuose, sėklas panaudoja aromatizuojant duoną, prieskonius, marinatus. Dažnai kalendra naudojama mėsos gaminių skaninimui: dešrai, vytintai mėsai. Papuoš paštetus iš laukinių žvėrių mėsos ir paukštienos, obuolių piure, kompotus, farširuotą paukštį. Kalendros pridedama į meduolius, marcipanus ir sausainius.

Liaudies medicinoje naudojamas kaip antiseptinė ir tulžį varanti priemonė, peršalus, gerina apetitą, miegą, mažina kraujo spaudimą.

Galima kalendrą sėkmingai auginti tiek namų sąlygomis, tiek lauke. Sąlygoms nėra reikli,  atspari šalčiui. Mėgsta derlingas, trupuį šarmines priesmėlio arba priemolio dirvas. Sėjama 1 - 2 centimetrų gylyje. Ant palangės galima auginti ir žiemą, tačiau reikėtų papildomo pašvietimo.

Atviroje dirvoje kalendra sėjama nuo ankstyvo pavasario, norint turėti nuolatinę žalumą, kas 2-3 savaites. Dirva paruošiama iš rudens, giliai perkasant ir įterpiant fosforinių ir kalio trąšų: 20 g superfosfato, 10 g kalio druskų, 20 g amoniako salietros į 1 kvadratinį metrą. Pirmoje vegetacijos dalyje silpnai auga, todėl gali be priežiūros būti nustelbtas piktžolių. Puikiai auga po agurkų, aguročių, kopūstų, žieminių javų ir kitų anksti nuimamų kultūrų. Pakartotinis auginimas toje pačioje vietoje po 3 - 4 metų. Galima dirvą tręšti pavasarį įterpiant pusę kibiro komposto /1 m2, porą stiklinių pelenų. Sėjama paliekant tarp augalų 3 - 4 centimetrus, tarp eilių 12-13 centimetrų. Dygsta ilgai 20 - 25 dienas, po dviejų lapelių išaugimo dirva išpurenama, pašalinami per tankiai suaugę daigai. Dirva neturi būti išdžiūvusi, išdžiūvus dirvai, kalendra stiebiasi, esant sausiems orams, gausiai palaistoma kas 7 - 10 dienų, esant drėgniems orams - nelaistoma. Žaluma naudojama iki augalas ima stiebtis, augalui pasiekus apie 12-17 centrimetrų aukštį. Vasarą stiebas ima augti po 35 dienų, rudeniniuose sėjimuose po 55 dienų.

Džiovinami lapai prieš stiebimąsi nupjaunant augalus. Nupjovus aukščiau, gali vėl sužaliuoti, tačiau žalumos būna kelis kartus mažiau. Džiovinama tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje, saugomi induose tamsioje vietoje.

Peletrūnas (Artemisia dracunculus, Tarragon, Estragon, Эстрагон, тархун)

Peletrūnas arba vaistinis kietis, astrinių šeimos daugiametis augalas, užaugantis kaip krūmas iki 1,5 m aukščio. Pasižymi labai maloniu kvapu ir kiek kartoku skoniu. Šviežią peletrūną deda į salotas, mėsos ir žuvies patiekalus, į sriubas, barščius. Naudoja konservuojant agurkus, pomidorus. Garsus gaivinantis gėrimas tarxunas, naudoja aromatizuoti vynus ir likerius. Prancūzai deda peletrūną į actą, kuris vėliau naudojamas paskaninti sūdytą žuvį. Skanu su vištiena ir grietinėle.

Peletrūnas skatina apetitą, normalizuoja vidinių sekrecijų, tame tarpe ir lytinių, veiklą.

Auga vienoje vietoje peletrūnas 5 - 6 metus, šalčiui atsparus.

Dirvą galima paruošti iš rudens, įterpiama 1 kvadratiniam metrui 0,5 kibiro komposto, 70 g nitrofoskos, 200 g pelenų, dirva giliai perkasama. Lauke sėjamas arba išsodinams balandžio gegužės mėnesį. Sėjama į drėgną dirvą, 0,8 - cm gylyje, tarpai tarp augalų 50 - 60 centimetrų. Teisingai laistant (1- 2 kartaiper savaitę) gausite minkštesnius ir kvapesnius peletrūno lapelius.

Kasmet gegužės mėnesį peletrūną reikėtų patręšti. 10 litrų vandens ištirpinama 20 g superfosfato, 20 g kalio sulfato ir 20 g karbamido. Augalui skiriama 3 litrai tirpalo.

Peletrūno žaluma pjaunama augalui pasiekus 15 -18 centimetrų. Naudojami švieži, termiškai apdoroti išskleidžia daugiau skonio.

Žiemai peletrūną nupjauna 6-8 centimetrų aukštyje ir uždengia šiaudais, pjuvenomis, durpėmis. Rudenį galima paimti įsišaknijusią atšaką, įdėti į 15x15 vazonėlį ir auginti ant palangės.

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Bella

Prieskoninių žolelių sėklų prisipirkau pernai, bet taip ir nepasėjau... Ar galiu jas sėti šiais metais? Ar gali būti nėdaigios? Atsakykite prašau.

2012-04-11 08:16

sergejus

Didžioji dalis prieskoninių žolių sėklų daigios kelerius metus. Daug priklauso ir nuo laikymo salygų. Reikėtų žinoti konkrečias prieskonines žoleles.

2012-04-11 11:00

Bella

Sergejau, turiu krapų, pipirnių, rukolos, mairūno, baziliko. Laikiau pakelius tiesiog maišelyje tamsioje spintelėje:) p.s. o įmanoma lovelyje pasisėti špinatų?

2012-04-12 08:20

sergejus

krapai - 1 metai bazilukas 3- 4 metai mairunas 2 - 3 metai pipirnė 3-4 metai rukola 3-4 metai Manau, kad augs špinatai ir lovelyje, taičiau ar tai ekonomiškai apsimokės? Lovelio kiekio užteks porai sriubų. Ačiū už įdomią temą - reikės padaryti sėklų galiojimo lentelę

2012-04-12 11:15