Vėlinių papročiai ir tradicijos

Rudenį, lapkričio pirmąją minimo Vėlinės - šventė, skirta mirusiesiems. Šią dieną ar kelios dienos prieš tai priimta aplankyti mirusių artimųjų kapus, nunešti gėlių ir uždegti žvakelę, o jei reikia ir sutvarkyti kapą. Šios progos pagerbti išėjusius į kitą pasaulį nepraleidžia netgi tie, kurie nėra itin tikintys ir pamaldūs (Vėlinės stipriai siejamos su tikėjimu) - tokia tradicija.

Iš tikrųjų Vėlinės - tai senovėje populiaraus mirusiųjų kulto dalis, išlikusi iki mūsų dienų. Šiandien dažnai lietuviškąsias Vėlines priešpriešiname Helovinui - iš vakarų atkeliavusiai tradicijai, kai mirusiųjų diena švenčiama linksmai, gatvėse zuja persirengėliai, o prie žvakių šviesos pasakojamos siaubo istorijos. Mums įprastos Vėlinės taip pat šventė, tačiau turi kiek kitokį atspalvį - tai metas, kai prisimename mirusiuosius, lankome jų kapavietes. Tai santūraus susikaupimo, ramybės metas. Būtent dėl šios priešpriešos kai kurie žmonės į Lietuvoje vis populiarėjantį Heloviną žiūri kreivai, o vyresni ir konservatyvesni netgi smerkia jaunimą, kuriam tereikia progos pasilinksminti.

Vėlinių tradicijos kilmė

Vėlinių kaip šventės susiformavimas siejamas su lietuvių tikėjimu, kuris būdingas ir kitoms tautoms. Tiek senovėje, tiek dabar daugiau ar mažiau tikima, kad žmogui mirus jo vėlė (dvasia, siela) atsiskiria nuo fizinio kūno. Seniau gi tikėta, kad ta vėlė vienaip ar kitaip bendrauja su gyvaisiais, visiškai neatsiriboja nuo gyvenimo žemėje ir turi tam įtakos. Šis įsitikinimas paskatino vėlių garbei rengiamų apeiginių švenčių tradicijos formavimąsi, kurio ištakos sieja pagonybės laikus.

Vėlinės ne veltui švenčiamos rudenį. Tai metas, kai derlius jau nuimtas ir galima ramiai ruoštis žiemai, tad nėra tokių intensyvių darbų. Vėlių garbinimas ir apeigos, kurios simbolizavo savotišką bendravimą su protėviais buvo būdingas žemdirbiams, tad ruduo tikrai pasirinktas ne atsitiktinai. Švenčiant Vėlines gamintas maistas ir daržo gėrybių, kuris būdavo aukojamas vėlėms taip siekiant palaikyti gerą santykį su jomis, gauti jų malonę, apsaugą, paramą. Taip kilo paprotys valgyti prie kapų, palikti vėlei duonos, medaus, vyno ar kitų gėrybių. Šis paprotys itin paplito tarp slavų, graikų bei rumunų tautų, tačiau populiarus buvo ir Lietuvoje. Šio papročio kai kurie vyresni žmonės laikosi iki šiol, tad daugiau pasižvalgę po kapines per Vėlines tikrai pamatysite palikto maisto vėlėms.

Vaišės ir vėlių maitinimas ilgainiui pasikeitė į kitą simboliką - ypatinga reikšmė bendraujant su mirusiųjų vėlėmis priskirta ugniai. Senovėje tikėta, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles, užmezga ryšį. Iš šio įsitikinimo kilo paprotys degti žvakeles ant kapo taip pagerbiant mirusįjį, parodant jam dėmesį.

Kaip Vėlinės švenčiamos šiandien?

Šiais laikais Vėlinės nors ir švenčiamos visoje Lietuvos teritorijoje yra kiek paprastesnės, mažiau mistifikuotos. Paprastai Vėlinės suprantamos kaip šeimos šventė, tad visi šeimos nariai susirenka draugėn ir kartu aplanko artimųjų kapus, neša gėlių, dega žvakeles. Šiandien Vėlinės neatsiejamos ir nuo kriškčionybės, tad bažnyčiose šia proga vyksta pamaldos, kurių metu meldžiamasi už mirusiuosius. Po kapų lankymo gajus paprotys šeimos nariams susieiti prie vaišių stalo, pavalgyti prisimenant mirusiuosius - tai senosios vaišių vėlėms tradicijos atspindys.

Nors šiandien Vėlinės nėra siejamos su protėvių kultu ar specifinėmis religinėmis apeigomis, ši šventė gana populiari. Daugeliui turinti tikėjimo, krikščionybės atspalvį ji visgi yra priimtina - daugelis aplanko kapus, juos sutvarko būtent šią dieną. Tai savotiškas ramybės ir susitelkimo, netgi vieningumo metas.

Kitas šiais laikais taip pat dar gajus paprotys, atkeliavęs ir senesnių laikų, yra pagalba vargstantiesiems. Per Vėlines dosniau aukojama, savotiškas užplūstantis bendrumo jausmas kviečia žmones dalintis tuo, ką turi. Nors seniau nuo vaišių likęs maistas kitą dieną būdavo išdalinamas elgetoms, šiais laikais žmonės kviečiami prisijungti prie įvairių pagalbos akcijų, aukoti.

Išlieka atspindžiai ir tikėjimo, kad Vėlinių naktį pavojinga leistis į kelionę, ginti gyvulius ar tiesiog tamsiu paros metu eiti į lauką. Seniau tikėta, kad Vėlinių naktį dvasios gali pakenkti, kad šiuo metu jos trumpam sugrįžta ir bendrauja su gyvųjų pasauliu. Dėl šių priežasčių Vėlinių vaišės tiek seniau, o dažnai ir dabar neatsiejamos nuo maldos, pokalbio su mirusiaisiais.

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.