Foksterjerai

Pirmieji terjerai rašytiniuose šaltiniuose minimi XI - XII amžiuje. Terjerai buvo skirti kovai su žiurkėmis, lapėmis, triušiais. Medžioklė su šunimis, traukiant iš urvų lapes ir kitus gyvūnus, paminėta XIV amžiuje. Pats žodis terjeras kildinams iš lotyniško terra - žemė. Laikui bėgant visus britiškus šunis, skirtus požeminei medžioklei, imta vadinti terjerais. Ir nors iki pat 19 amžiaus išvedamų požeminių šunų išorei mažai skirta dėmesio (daugiausia orientuotasi į darbines savybes, tokias kaip nedidelis ūgis, greitis ir piktumas), jau 17 amžiuje pradėjo dėliotis atskiros būsimų foksterjerų veislės bruožai. Foksterjerų išskyrimas į atskirą veislę įvyko maždaug 18 amžiaus pabaigoje. Tai nulėmė sparčiai auganti lapių medžioklės mada Britų saloje, kadangi šis medžioklės būdas buvo prieinamas daugumai visuomenės sluoksnių atstovų.

1801 metais jau minimos dvi foksterjerų rūšys: labai stiprūs šiurkščiaplaukiai terjerai ilgesne nugara, dažniausiai juodos arba geltonos spalvos sumaišytos su balta; kitas proporcingai sudėtas trumpaplaukis, bet su trumpesne galva, trumpu korpusu ir ypatingai judraus charakterio. Pastarojo galūnės turi rausvai rudą arba juodai rausvą atspalvį. Abu tarnauja lapių ir barsukų medžioklėje, šiuos gyvius šuniukai ištraukia iš urvų.

Manoma, kad išvedant foksterjero veislę, buvo naudojama daug kitų veislių: biglis, bulterjeras, davęs foksterjerams piktumą ir drasumą, baltas angliškas terjeras. Trispalviškumas buvo pasirinktas neatsitiktinai, tokios spalvos leido jį greitai atskirti nuo iš olos traukiamos lapės ir nuo kitų šunų.

1859 metais Didžiojoje Britanijoje surengta pirmoji šunų paroda, kurioje dalyvavo ir foksterjerai. Specializuota foksterjerų paroda surengta 1886 metais. Tai svarbiausi šiai veislei metai, kai forksterjerai ima smarkiai keistis - ilgėja ir siaurėja jo galva, trumpėja ausys ir elegantiškėja kaklas. Trumpaplaukis forksterjeras seniau buvo vertintas labiau nei šiurkščiaplaukis, juos laikydavo kaip pagalbininkus ar net kaip dekoratyvinius šunis. Tai keista, nes darbinės jų savybės nesiskyrė.

19 amžiaus aštuntame dešimtmetyje foksterjerai ima plisti į kitas šalis, pirmiausia Vokietiją ir Austriją, vėliau Rusiją. Vienu iš autoritetingiausių augintojų laikomas Frensis Redmondas. Jis tapo vienu iš Anglijos foksterjerų klubo steigėjų. 19 amžiaus pabaigoje stipriu veisimo centru tampa Vokietija. Foksterjerai greitai sulaukė pripažinimo šalyje. 1891 metais Leipcige surengta specializuota paroda sulaukė milžiniško populiarumo. Vokietijoje pirmieji bandymai su foksterjerų apmokymu dirbtiniuose urvuose. Iš daugybės variantų pasirinkta M. Fuldo olos konstrukcija. Tai 3 vietose laužtas vamzdis 20 centimetrų aukščio ir 18 pločio su trimis katilais, išdėstytais vienodu atstumu vienas nuo kito, trečiasis yra pačioje urvo pabaigoje. Šunis mokindavo tokiame urve nuo metų, treniruodavo su jaunomis lapėmis arba jenotais. Taip pirmą kartą šuo pajusdavo savo jėgą ir azartą. Įdomu tai, kad specialistai nerekomenduodavo mokyti su silpnais ir neagresyviais priešininkais, tokiais kaip triušis.

Foksterjerų charakteris

Foksterjero charakterį ugdė natūrali atranka. Foksterjeras negali trauktis, priešingu atveju jis žmogui nereikalingas. Tai ir nulėmė šio šuns bebaimiškumą. Šis šuo praktiškai visada nugalį žvėrį, kaudamasis su juo valandų valandas ir toks priešininkas kaip barsukas tikrai pavojingas, nes turi ir aštrius dantis ir aštrius nagus. Urvinė kova išugdė situacinį mąstymą, nedaug, bet foksterjerai turi pomėgį dominuoti šeimoje, jei šeimininkas rodo silpnumą. Paprastai darbinės savybės šeimyninėje aplinkoje nenaudojamos - jis kantrus ir draugiškas su vaikais, ištikimas šeiminkams, draugiškas aplinkiniams. Norint, kad šuo nesivaikytų kitų gyvūnų - kačių, paukščių, prie jų reikia pratinti nuo mažens. Foksterjerai mušeikos - užkabintas nebijos pulti net ir didesnio šuns.

Skirtingai nuo kitų kambarinių šunų, foksterjeras turi savigarbą ir jį sunku būti išmokyti vaikščioti ant užpakalinių kojų ar atnešti šlepetes. Treniruojant, reikia elgtis mandagiai, kantriai.

Foksterjerų priežiūra

Šuo labai judrus, todėl perkant, reikia numatyti laiką ilgalaikiams pasivaikščiojimams, galima pripratinti bėgti šalia dviračio. Mažai šeriasi, šiurkščiaplaukio forksterjero kailį kelis kartus per metus reikia išpešioti. Šukuojama kelis kartus per savaitę, trumpaplaukius užtenka iššukuoti kartą per savaitę.

Foksterjeras medžioklei

Renkantis foksterjerą medžioklei, reikėtų įsitikinti, kad jo tėvai ne parodiniai, bet turi medžiotojo įgūdžius. Jau senokai foksterjerai atlieka daugiau funkcijų medžioklėje, nei tik lapių traukimas iš urvų. Papildomai galima treniruoti atnešimo iš vandens savybes, kraujasekio, šerno stabdytojo savybes. Labiausiai vertinami tie foksterjerai, kurie žvėrį urve pribaigia ir jį ištraukia. Optimalus šuns ūgis tokiam darbui 38 centimetrai. Mažesniems pritrūksta jėgos, didesni greičiau pavargsta.

Ryškesnių spalvų šiuo geriau pastebimas prietemoje ir lendantis iš urvo.

Uodega neturėtų būti plona, nes šuo skausmingai reaguos, kai šeiminkas bandys jam padėti lįsti iš urvo, sugriebdamas už uodegos. Neigiama savybe laikoma prie nugaros palinkusi uodega, nes už tokios uodegos sunku sučiupti urve. Uodegą trumpinama tiek, kad būtu patogi sučiupimui.

Akys turi būti nedidelės ir giliai įsodintos, tai padeda išvengti sužeidimų ir akies užteršimo svetimkūniais.

Aušys turi būti ne aukščiau kaip 2 centimetrai nuo galvos, nukreipti kreivai į priekį, kad galiukai eitų link akių. Ausies vidus turi glotniai būti prigludęs prie kaukolės.

Galūnės taip pat svarbus medžiotojo požymis. Galinės kojos turi turėti aiškius kampus, pėdelės turi turėti stiprią struktūrą. Tai padeda sustiprinti šuolį link žvėries, kuris pabaigiamas įsikandimu. To neturintys šunys, traukdami žvėrelį, greičiau pavargsta.

Foksterjeras lengvai dresuojamas, nors yra užsispyręs.

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.