Šuo: jo elgesys su žmonėmis

Visiems šunims, nepriklausomai nuo jų dydžio ir proporcijų, būdingi tokie patys elgesio modeliai, kaip ir tolimiems jų protėviams. Visi jie praeina tuos pačius vystymosi periodus. Laikui bėgant, žmonės sugebėjo pakeisti pirmapradį prototipą iki tokio laipsnio, kad kai kada jo jau negalima atpažinti. Būtent todėl, kad mes pasiekėme tokios plačios veislių įvairovės priklausomai nuo įvairiapusiškų žmonių poreikių ir norų, šunys tapo tokie populiarūs.

Šimtmečių tėkmėje šunų prijaukinimas ir virsmas naminiais gyvūnais atvedė prie to, kad jie daugiausia užima pavaldinio padėtį. Nepaisant to, jeigu šuo, kol jam sukaks 14 mėnesių, nebus socializuotas žmonių visuomenėje, šansai, kad su ja susiformuos stiprūs ryšiai, labai nedideli, o kai kuriais atvejais ir visai lygūs nuliui. Iš čia išplaukia, kad žmogaus ir šuns tarpusavio simpatija nėra paveldėta. Kontaktai ir ryšiai su žmogumi įsitvirtina šuns psichikoje labai ankstyvame amžiuje. Tokia ankstyva socializacija ir tai, kad mes esame stačiai vaikščiojančios būtybės, šuns požiūriu labiau tinkame vedlio vaidmeniui. Tai padeda mums kontroliuoti šuns elgesį. Kai kada mes prarandame tą kontrolę, ir tai baigiasi tuo, kad šuo kanda į ranką, kuri jį šeria.

Jeigu laikinai pamirštume skirtingų veislių šunų skirtumus ir pažiūrėtume į šunį kaip į gyvūną su paveldėtais instinktais, tai greitai pasidarytų aišku, kodėl atsitinka tokie įvykiai. Nesvarbu, ar tirsime vilkų gaujos struktūrą, ar laukinių šunų bandą, ar naminius šunis, mes susiduriame su bandos gyvūnais, Kad būtų išsaugota susiformavusi socialinė hierarchijos struktūra, kiekvienai bandai reikalingas lyderis - vedlys.

Vilkų arba laukinių šunų bandos nariams gana lengva įsisavinti egzistuojančias taisykles, nes bandoje yra nustatyta hierarchija, kurioje kiekvienas žino savo vietą. Kuo aukštesnę poziciją hierarchijoje užima gyvūnas, tuo daugiau jis turi pranašumų. Visi gyvūnai ženklus rodo vienodomis kūno pozomis ir signalais, ir visi sugeba juos suprasti. Jeigu žemesnę vietą užimantis gyvūnas pabandytų pasikėsinti į tai, kas paprastai yra vedlio privilegija - viskas, ko reikia įvesti tvarkai - tai naikinantis vedlio žvilgsnis.

Žiūrėdami į naminį šunį, matome, kad laikui bėgant, mišrioje „žmogus - šuo" bandoje taisyklių supratimas darosi sudėtingas. Mes, žmonės, bandome išmokyti šunį įsisavinti mūsų vertybes. Šuo sugeba mokytis tik savo lygmenyje ir gali suprasti tik šunų vertybes. Mes viską supainiojame, ir tai, kad šunys palaipsniui išmoksta gyventi su tokiais nenuosekliais padarais, kaip mes, daro jiems garbės.
Dabar išnagrinėsime kai kurias teises ir privilegijas, kuriomis naudojasi bandos vedlys. Palyginsime jas su tomis, kurias mes, šeimininkai, suteikiame arba, atvirkščiai, atimame iš savo šunų. To reikia, norint išsiaiškinti, kur vyksta komunikacijos pažeidimas tarp rūšių ir kaip prieiname iki to, kas vadinama „nepaklusnūs šunys". Daugelis klientų prisipažįsta, kad leidžia savo šunims užšokti ant krėslo, ir sėdėti šalia, kai jie žiūri televizorių. Daugeliui šių šunų leidžiama užšokti ant lovos, pavyzdžiui, ryte, kad juos paglostytų. Beveik visi šie šunys turi savo nuosavą krepšį arba įrengtą guolį, kur jie miega. Daugelis mėgsta užimti kitus namo kampelius, ten jų mėgiamos poilsio vietos, pavyzdžiui, po virtuvės stalu arba už svetainės krėslo ir taip toliau. Kai paklausiu šeimininkų, ar tos vietos patogios, jie atsako, kad patys niekada to netikrino, bet mano, jog ten patogu. Tokiuose namuose vieta, kur miega šuo, yra neliečiama, o jis pats gali miegoti ten, kur jam patinka. Kas gi ten bandos vedlys?!

Šunys - plėšrūnai, vadinasi, maistas jiems ypač svarbus ir ne tik tam, kad išgyventų. Maistas - tai viena iš socialinės hierarchijos palaikymo priemonių. Mano klientė papasakojo, kad jos vyras dirba ne visada tuo pačiu metu. Todėl kai kada jie vakarieniauja anksti - penktą valandą, o kai kada septintą valandą. Šunį visada šeria šeštą valandą Šeimininkė negalėjo suprasti, kodėl šuo niekada neprašė maisto prie stalo, kai jie valgydavo anksti, tačiau kai jie valgydavo vėliau, jis visada prašydavo, nors jam niekada neduodavo maisto nuo stalo. Bandoje vedliui suteikta teisė išsirinkti geriausius gabalus ir, suprantama, ėsti pirmam. Kiti bandos nariai gali ėsti tai, kas liko, jeigu vedlys nesugalvos paėsti dar kartą. Kai šeima vakarieniaudavo ankstesniu laiku, šuo, nepaisant to, kad buvo alkanas, instinktyviai žinojo, kad reikia palaukti maisto, kurio liks pavalgius žmonėms. O kai šuniui leisdavo ėsti pirmajam, instinktai sakydavo, kad jam priklauso ir tas maistas, kuris liko, ir tas , kurį valgė kiti šeimos nariai.

Tai šuo, ne Jūs nutariate, kada ir kiek laiko jį glostysite

Vienas populiariausių žaidimų su bet kuriuo jaunu šunimi - tai tempimas. Parduotuvėse, prekiaujančiose gyvūnų prekėmis, yra specialių žaislų, padarytų taip, kad žmogus ir šuo galėtų laikytis už jų galų, Paprastai mes leidžiame šuniui nugalėti šiame žaidime, nes mus žavi šuns atkaklumas ir entuziazmas, su kuriuo jis žaidžia žaidimus, nepaisant to, kad mes žinome, jog esame stipresni. Žinoma, tąsytis ir grumtis su šunimi labai linksma tol, kol jaunas šuo staiga pasidaro agresyvus. Kaip tik tada mes nusileidžiame, nelaukdami, kol jis pasidarys nepaklusnus. Kadangi šuo yra plėšrūnas ir medžiotojas, visų pirma jis instinktyviai siekia išvengti kūno sužalojimo. Dėl šios priežasties viskas, kas susiję su dominavimo ir paklusnumo lygiu, formuojasi žaidimo metu. Mes neturime leisti savo jauniems šunims suprasti, kad norint nugalėti reikia urgzti, tempti ir spyriotis. Be to, negalima, kad šuo žinotų, kad mes tik juokais kovojame su juo, o paskui pasiduodame.

Daugelis klientų pripažįsta, kad kai jie lipa laiptais aukštyn, šuo veržiasi pirmyn, o po to ant viršutinio laiptelio atsisuka ir laukia, kol prieis šeimininkas. Mes apie tai nesusimąstome ir paprastai žiūrime ne į šunį, o sau po kojomis. O kaip šią situaciją suvokia mūsų šuo? Šunys ir vilkai išreiškia pagarbą, jeigu jų galva žemai nuleista ir ištiesta pirmyn, be to, gyvūnas vengia bet kokio vizualinio kontakto.

Durys - tai pagrindinė zona namuose, kai kalba eina apie šunis. Durys - tai įėjimas į gyvenamąjį būstą (irštvą), be to, tai siauras praėjimas. Daug kartų yra tekę girdėti, kad šuo veržiasi įeiti pro duris pirma šeimininko. Paprastai tai vertinama kaip šuns entuziazmas. Taip pat šeimininkai dažnai pasakoja, kad šuo tingus: jis atsigula ant įėjimo į virtuvę (arba į kitą kambarį, kur beje, visada kas nors yra ir verda darbas). Jeigu jam liepiama pasitraukti, jis tik pasirąžo ir urzgia. Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad šeimininkai nekliudo miegančio šuns, o apeina aplink jį. Taip yra todėl, kad kai vedlys ilsisi, kiti bandos nariai stengiasi jam netrukdyti. Prisiartinę prie siauro praėjimo, visi kiti pasitraukia, kad vedlį praleistų pirmąjį. Visai tai - šuns ir vilko instinktai. Jeigu gerai pagalvosime, jie būdingi ir žmogui.

Kai kurie instinktai būdingi ir augintiniui, ir žmogui

Aukštą padėtį atitinka tam tikros privilegijos. Kiek kartų yra buvę: jūs sėdite sutelkę dėmesį į kokią nors televizijos laidą arba žinių suvestinę, staiga šuo nosimi pastumia jūsų ranką. Jis nori, kad jį paglostytumėte. Dažniausiai mes reaguojame nedelsiant, nes žinome: šuo neatstos ir teks liautis žiūrėti jus dominančią laidą, be to, nenorime, kad šuo galvotų, jog jo nemylime. Atvirai sakant, mus pamalonina šuns prieraišumo apraiškos. O iš tikrųjų vyksta štai kas: tai šuo nutarė, kas, kada ir kiek laiko turi jį glostyti. Jeigu vėliau vakare pabandysite pašaukti savo šunį, galbūt nesulauksite jokios reakcijos, išskyrus tai, kad jis pažiūrės į jūsų pusę, pasirąžys ir suurgs. Žinoma, tada jūs nusišypsosite ir prisiminsite patarlę: „Nežadinkite miegančio šuns".

Patys to nesuvokdami, mes patenkame į situaciją, kurioje šuo:

1) jis miega, kur nori, bet jo vietoje niekas nemiega,
2) jis visada gauna esančio maisto dalį, o mes valgome tai, kas liks,
3) jis gali nugalėti visuose žaidimuose, kuriuose yra jėgos kova,
4) kasdien mes demonstruojame pagarbą jo aukštesniam rangui,
5) mes leidžiame jam eiti priekyje siauruose praėjimuose ir netrukdome jam, kai vaikštome patalpose,
6) mes reaguojame, kai jis reikalauja švelnumo, bet taikstomės su jo nenoru paklusti mūsų reikalavimams.
Visai tai - bandos vedlio teisės. Mūsų šunys jų neprašo. Mes patys to nesuprasdami, suteikiame jiems šias teises. Jeigu to nežinodami suteikėme savo šuniui tokį aukštą rangą, turime susitaikyti su tuo, kad šuo prisiima atsakomybę už darbą, kurį jam patikėjome.

Į vedlio pareigas įeina:
1) vesti bandą paskui save - štai kodėl šuo tempia pavadėlį,
2) sekti, kad bandos nariai laikytųsi kartu, - štai kodėl šuo bėgioja pirmyn ir atgal, kai jį paleidžiame nuo pavadėlio. Jeigu jį stebėsite, pamatysite, kad jis visada bėgioja ratu aplink jus - šuo jus „gano",
3) ginti bandą - štai kodėl jis agresyvus su kitais šunimis, įsiveržusiais į mūsų teritoriją, arba šalia ristele prabėgantiems žmonėms leidžia suprasti, kad jie verčiau laikytųsi atokiau,
4) pradėti medžioklę - būtent tai paprastai daro šuo, kai skundžiamės, kad jis nuo mūsų pabėga,
5) apginti būstą - štai kodėl jis agresyvus ir audringai reaguoja į lankytojus.
Šis sąrašas begalinis. Daug panašių elgesio modelių bus nagrinėjama kituose skyriuose. Šunys, kurie taip elgiasi, nebūtinai yra blogi, nepaklusnūs arba agresyvūs, paprastai tai šunys, prisiėmę atsakomybę, kurią mes patys to neįtardami, ant jų užkrovėme.

Parengta pagal © Džonas Fišeris. „Apie ką galvoja jūsų šuo"