Švedija, Švedija......

Džiugu, kad anonsas.lt skaitytojai vis aktyviau dalyvauja portalo turinio kūrime ir siunčia mums savo parengtus tekstus, kelionių reportažus ir kt. Šiandien pristatome skaitytojos Jolitos atsiųstą reportažą iš jos kelionės po Švediją.

Kelionės planas radosi seniai, prieš gerus pusę metų, o gal ir dar ankščiau...

Taigi birželio 12 d. apie vidurdienį jau sėdėjome „VW Multivan" ir pajudėjom iš Vilniaus Rygos link. Autobusiukas buvo prikrautas iki lubų. Per kelias valandėles pasiekėm sostinę ir uostą, iš kurio turėjom išplaukti į Stokholmą. Stovėdami eilėje į keltą dairėmės aplinkui. Ko gero pusę bendrakeleivių sudarė mūsų tautiečiai. Solidžių vyrukų kompanija vyko žvejoti, kelių mašinų ekipažai panėšėjo į turistus, bet daugiausia tikriausiai buvo tokių, kurie vyko dirbti.... Trumpas dokumentų patikrinimas, mes jau kelte. Susiradom savo kajutes ir įsikūrėm. Mūsų kajutė buvo tokia dvivietė „kamurkė" be lango. Įsikūrę išlindom apsižvalgyt. Keltas buvo didžiuuuulis, 9 aukštų. Pažiopsojom, kaip išplaukiam, apšliaužiojom keltą, pasifotografavom.

Rytą atsibudom prie Švedijos krantų. Keltas plaukė tarp šcherų Stokholmo link. Ten vėl dokumentų patikrinimas ir mes jau šiaušėm Norrkopingo link, kur mūsų laukė jachta. Pora valandėlių kelio, ir mus jau uostelyje pasitiko švedai. Pasisveikinus ir susipažinus visi trys švedai ir mūsų vyrai sulindo į laivą. Ilgai aiškinosi laivo mechanizmus ir jų valdymo ypatybes. Kur plaukti ir ką pamatyti. Galiausiai, kai švedai viską išpasakoję atsisveikino su mumis ir laivu, supuolėm ir mes visko apžiūrinėti. Graži, elegantiška, erdvi „Holberg Rasy" prekės ženklo 10,5metro ilgio septynvietė „Wagabond" jachta.

Po truputį joje įsikūrėm, o vyras išplaukė žvejoti. Netrukus atvilko kokių 2 kg lydeką. Mes ją ta proga ir suvalgėme... Įsikurti laiko turėjom iki pirmadienio ryto, nes uostas, kuriame buvom, buvo atkirstas tik darbo dienomis pakeliamu tiltu. Taigi turėjom laiko ir susitvarkyti, ir patinginiauti, ir iki parduotuvės bent porą kartų sulakstyti. Parduotuvėse kaip ir visose šalyse daug įdomybių. Pavyzdžiui, paprastame PC galima rasti laivo reikmenų, bet niekaip nepavyko rasti stikliukų. Ten net „Carlsberg" alus ir tas švedams pritaikytas - po 3,5proc. Stipresnio alkoholio reikia ieškoti spec. parduotuvėse, apie kurias.... visas pasakojimas. Dar ten jie serga didybės manija. Pavyzdžiui, forminė duona susverta ir supakuota po.... 1kg. Sūrių pavyko rasti nuo pusės kilogramo ir daugiau. Pjaustytos mėsytės irgi koks „puskilis" į paklodę sufasuotas. Sviestas sūdytas, o varškės ir jos produktų - nė su žiburiu nerasta.

Sekmadienį visi nuvažiavom į netoliese esantį Krokeką apsidairyti, kur paliksime mašiną, nes plaukiant namo ekipažas turėjo keistis savaitgalį, o mašinos uoste, kuris savaitgaliais nepasiekiamas dėl tilto, palikti negalėjom.

Miestukas buvo nedidukas, bet labai gražus, prie jūros - tipiniai raudoni namukai besiropščiantys į kalvų viršų. Prieplauka su daug žuvėdrų ir kirų, ir kempingas su troliais.

Taigi pirmadienį ryte, 9.30 vietos laiku tiltas pakilo ir išleido mus į plačiuosius vandenis.  Vyras nuvarė mašiną į vakarykštį miestuką ir ten laukė mūsų atplaukiant. Pasiėmę vyrą pasukom žemyn į Arkosundą.

Pakeliui grožėjomės krantais: pušimis apaugusios salos salelės, uolos su švyturiais, aplink zujantys laivai, pakrantėse švedų raudoni namukai, gražu...

Arkozunde susiradom svečių uostą ir apsistojom. Vaikinukas atėjo susirinkti savo pinigėlių. Susimokėjom, apsiklausinėjom, kur ir kas yra. Paklausėme, gal jachtklube veikia internetas. „Taip, - sako - būna internetas vasarą". Įdomu, kada anot švedų vasara?

Nukabinom švedišką ir užsikabinom lietuvišką trispalvę, o švedišką pakėlėm po zalingu.

Vyras vėl pagavo lydekaitę, bet mažesnę, paleidom.

Apžiūrėję miestelį ir susiplanavę, kur plauksim rytoj, sumigom.

Antradienį patraukėm iki Harsteno. Kaimelis įsikūręs nedidukėje saloje. Nei kelių ten, nei mašinų, populiariausia transporto priemonė - keturratis.

Daug gražių prižiūrėtų raudonų namukų. Vaikščiojom ir juokėmės, kad pataikėm į kažkokias gyvenamas Rumšiškes. Virš galvų vos ne privertę tūptelti „prasinešė" pora naikintuvų, ir vėl ramybė. Uostuke stovėjo tik mūsų jachta. Matyt tikrai ten dar ne vasara...

Nakvoti nuplaukėm į netoliese esančią laukinę įlanką. Stovėjo gal pora laivų, o iki nakties prisirinko visas tuntas, net 9 laivai, dauguma vokiečių.

Trečiadienį nusprendėme plaukti Valdemarsviko miestelį.

Čia už palyginus nedidelę kainą (pigiausias uostas per visą kelionę) gavom ir internetą. Dušai su 5 kronų moneta: įmeti 5 kronas ir įsijungia vanduo, teka apie 5minutes, taigi per jas turi spėti nusiprausti. Spėjom. Ir net du kartus. Išsiruošėm apžiūrėti miestuko.

Tiesą pasakius, nelabai kas buvo apžiūrėti: pora gatvelių ir rožynas, toliau - miegamieji rajonai ir gamyklos.

Smalsumo vedama užėjau į „System Bulaget" - alkoholio parduotuvę. Švedijoj visos jos tik valstybinės. Savaitgaliais nedirba. Tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius. Alkoholio buteliai kaip muziejuje po vieną sustatyti vitrinose už stiklo, o norint nusipirkt, turi kaip banke iš aparato išsiimt numeriuką ir laukti savo eilės. Tai pamačiusi nėriau lauk kuo greičiau, nes bijojau, kad tuoj pradėsiu balsu juoktis. Kainos, ypač stipraus alkoholio, buvo tikrai nejuokingos. Absoliutas, kurį gamina patys švedai, ir tas buvo dvigubai brangesnis negu Lietuvoj.

Kitą dieną patraukėm aukštyn atgal. Nakvynės atplaukėm į tą patį Arkosundą. Pasirinkom kitą uostelį su beprotiškai ilga, palei krantą vingiuojančia, krantine. Pūtė stiprokas vėjas, taigi ir švartuotis buvo nelengva. Kaip visi žiūrėjo į mūsų trispalvę. Uoste dažnas paklausdavo, iš kur mes. Tiesa, dažnas bandydavo spėti, ar tik ne iš Lietuvos būsim. Na ir kaip apsidžiaugdavo, kai patvirtindavom jų spėjimą.

Arkosunde antrą kartą apsidairėm po miestelį. Buvo ketvirtadienio vakaras ir, kadangi penktadienis buvo laisvas (matyt dėl vasarvidžio), tuntai švedų su dėžėmis, krepšiais, vaikais ir šunimis lipo į savo laivelius ir plaukė, matyt į sodybas, švęsti.

Penktadienį pargrįžom į tą patį uostuką, kuriame stovėjo mūsų automobilis. Prasidėjo dalies įgulos daiktų pakavimas... Šeštadienį iš Stokholmo atsivežėm du naujus ekipažo narius, o kitus du su vaikais išsiuntėm namolio su keltu. Taigi ekipažas buvo sukomplektuotas grįžimui namo per Baltiją.

Dar tą patį vakarą trečią kartą vėl buvome Arkozunde. Šįkart išsiruošėm pavakaroti į paukščių salą.

Sekmadienį iš pat ryto teko šį tą veikti prieš išplaukiant į atvirą jūra. Ant jachtos stiebo reikėjo užkabinti radaro reflektorių. Tas daikčiukas skirtas tam, kad didieji laivai savo prietaisuose matytų mus. Žinoma, lengviausia vyriškoje kompanijoje buvau aš...

Tad teko lipti į stiebą. Bet užtai koooks grožis atsiveria iš tokio aukščio žiūrint žemyn... Gaila, nepasiėmiau fotoaparato... Taigi susitvarkę, apsipirkę ir įsipylę kuro iškėlėm bures ir patraukėm į atvirą jūrą.

Dar šiek tiek putęs vėjas po kurio laiko ėmė silpti, taigi mūsų kapitonas netekęs kantrybės užvedė variklį.

Mūsų kelias buvo maždaug 12 val. iš Arkosundo iki Gotlando sostinės Visbio. Deja dėl to, kad vėjo nebuvo, užtrukom porą valandų ilgiau. Naktį apie 2 val. vietos laiku pasiekėme Visbį. Miestas - fantastiško grožio su nemažu senamiesčiu, apjuostu sena stora gynybine siena. Mūsų kapitonas nuėjo miegoti, o mes trise pasičiupom fotoaparatus ir išėjom paklaidžiot po naktinį Visbį. Grįžom po geros valandos.

Parpėm iki pietų. Išlindę radom raudoną lapuką ant laivo, mat stovėjom nesusimokėję, taigi nuskuodėm susimokėt ir susitvarkę išsiruošėm į miestą. Ir muitininkai prisistatyt suspėjo. Diena buvo karšta ir graži, bet vėliau užėjo tiršta migla. Kaip įspūdingai toje migloje atrodė atplaukęs didžiulis tristiebis laivas....

Su poilsio pertraukėlėmis grožėjomės miestu visą dieną.

Tikriausia stipriausią įspūdį paliko senos bažnyčios liekanos.

Įspūdingai atrodė aikštė su burmistro namu.

Žavėjo ir ramiai neleido praeiti žemi švedų namukai.

Pirkomės suvenyrų ir lauktuvių. Susiradom ir „System bulaget". Tiesa šįkart stiklinių vitrinų ir numeriukų nebuvo. Tiesiog paprasta savitarnos parduotuvė. Vakarop apvaikščiojom botanikos parką ir susiradę suoliuką krantinėj pasistatėm butelaitį ir lietuviškų lašinių.

Vakarodami palydėjom saulę, kuri ten leidžiasi apie 23 val., o po 4 valandų ir vėl kyla.

Taigi susiruošėm miegoti beveik vidurnaktį. Nusprendžiau pasidairyti po uostą. Žinojome, kad iš Lietuvos čia turi atplaukti viena lietuvių jachta, taigi nusprendžiau jos paieškoti. Apėjau uostuką, deja lietuvių nebuvo. Minutę stabtelėjau ant paskutinės krantinės ir žvelgdama į uosto vartus išvydau atplaukiančios jachtos žiburį. Nieko daugiau nemačiau, bet žinojau, kad tai mūsiškiai. Ir neapsirikau, priartėjus pasirodė nekartą matytas „Albatros" jachtos pavadinimas, trispalvė ir trys vyrai jachtoje. Jie man pamojavo, o aš pasisveikinau: „Sveiki vyrai!" Iš jachtos atsklido džiaugsmo šūksniai. Kol padėjau jiems prisišvartuoti, matyt išgirdę lietuvišką kalbą, sukilo ir visi mano vyrai. Pasisveikinę, pasidžiaugę ir padiskutavę išsiskirstėm miegot. Mes ryte anksti planavom išplaukti.

Ir išplaukėm žemyn palei Gotlando salą iki Burgsviko.

Čia buvo mūsų paskutinė stotelė pakeliui namo. Burgsvikas - visiškai nedidelis neišvaizdus miestelis. Mes jį pasiekėm po 5 ar 6 valandų kelio pučiant linksmam vėjeliui palankiu kursu. Vėjelis buvo toks linksmas, kad prisišvartuoti prie krantinės buvo tikrai nelinksma. Vienoje vietoje neišlaikėm laivo ir ant jo borto liko nedidukas įbrėžimas. Mes iš jachtos iššokom su keliais megztukais, bet pamatę ten krykštaujančius ir vandenyje besiturškiančius vaikus, nuskuodėm persirengti ir negąsdinti vaikų.

Buvo likę keletas kronų, todėl išsiruošėm ieškoti parduotuvės. Ją šiaip ne taip radom už kokio kilometro ar dar šiek tiek daugiau.

Kai grįžom, buvo pats laikas vakarienei. Kol gaminau, vyrukams šovė mintis pasiklausti apie dušus. Pasirodo, jie veikia rytais, mums buvo likę 40 min. Taigi nieko nelaukę čiupom rankšluosčius ir pirmyn. Va ir patekom į pasalą. Nusinešiau aš vieną 5 kronų monetą ir kaip įpratus neskubėdama prausiausi. Išsiplovus galvą ir išsimuilinus, ėmė ir baigėsi vanduo. Bėgo jis tikrai ne 5 minutes, kaip įprasta, o kone dvigubai trumpiau. Iš gretimos kabinos girdžiu Tomą šaukiant: „Vanduo tai baigėsi". O abu muilini, o monetą turim tik vieną per abu. Nagi ką daryti, teko pakaitom baigti praustis po vienu dušu.

Rytą palikę krantą iškėlėme bures. Kitas uostas jau turėjo būti Klaipėda. Laukė para kelio jūroje. Vėjas pūtė...

Prietaisai rodė 12-15 m/s, mačiau, kad gūsiai šokteldavo iki 18 m/s. Ryte gavom žinutę iš Lietuvos, kad prognozės rodo 15 m/s, bet po pietų turi nukrist iki 12. Kol plaukėm palei salą, buvo ramiau, bet išlindus į atvirą jūrą prasidėjo smagumai. Vėjas jau pūtė 14-16 m/s, bangos kilo, aukštėjo. Laukėm žadėtojo ramesnio vėjo, bet kur tau. Vienas įgulos narys, pasižymintis neatsparumu jūrligei, po poros valandų nėrė žemyn ir atsigulė. Mano akys buvo didelės didelės stebint kylančias bangas ir jūros šėlsmą. Mūsų kapitonas gulinėjo, o aš prasėdėjau ant denio iki pavakarės. Bangus buvo šoktelėjusios iki maždaug poros metrų. Kadangi kursas mums buvo pavėjui, tai bangos ateidavo truputį įstrižai laivo, nuo kairio užpakalinio kampo pakeldavo jachtą ir sviesdavo į duobę tarp bangų, arba putodama banga išnerdavo iš po laivo, arba tėkšdavo kokį kibirą kitą vandenėlio ant denio per visą laivą. Baimės nebuvo, tik didžiulė įtampa ir mintyse savitaiga, kad nepasidarytų bloga. Bloga nebuvo, bet valgyt nevalgiau, bijojau, kad supykins, o ir nesinorėjo. Vakarop priguliau. Mano priekinė kajutė suposi labiausia, salone ant dešinio gulto gulėjo mūsų jūrligės kamuojamas komandos narys, o ant kairiojo buvo neįmanoma išsilaikyti, nes jachta ėjo gerokai pasvirus. Taigi priguliau ant grindų. Ir tik tada išgirdau, kas dedasi jachtos viduje. Kai užgriūdavo banga, atrodė, kad kas svaido į laivą kelis nemažus akmenis. Užmerkiau akis, bet tik tiek, nes apie miegą nebuvo nė kalbos. Mūsų kapitonas nuo nestiprios jūrligės irgi neatsilaikė... Likus porai valandų iki vidurnakčio, pašaukė mane į vadinamąją vachtą. Išlindau lauk. Vėjas pūtė tuos pačius 14-16 m/s, jūra buvo įsismarkavus, bangos siekė maždaug 3 metrus. Kai laivą numesdavo tarp bangų, horizonto matyti nebebuvo, tik bangų viršūnės iš šonų ir dangus... Iki vidurnakčio atbudėjau savo laiką, tada buvo pažadintas mūsų jūrligės kamuojamas narys, o aš vėl ilsėjausi. Užmigti nepavyko iki saulėtekio. Kai išsiropščiau lauk pirmą kartą gyvenime stebėti, kaip saulė kyla iš jūros, ir vėjas, ir jūra jau buvo aprimę. Bangos sumažėję, o vėjas tesiekė 9-12 m/s.

Tik patekėjus saulei pavyko šiek tiek su pertraukomis nusnūsti. Įdienojus dar miego norėjosi, bet viršuje jau nebetilo kalbos apie Lietuvos krantus. Tad išsiropščiau lauk ir laukiau pasirodant gimtųjų krantų. Jūra ir vėjas jau buvo nurimę...

Tekstas ir nuotraukos autorės.

grafaite

Hmmm, kiek vaikiškai aprašyta kelionė, ypač tai jaučiama, kai daugelyje vietų vartojami mažybiniai apibūdinimai. Jų gal kiek per daug. O šiaip, sakyčiau kelionė tikrai buvo įspūdinga

2009-07-14 15:48

nezinauskis

grafaite - na vkus i cvet - druzej net, taigi, kas kaip nori, tas taip rašo, ar ne? O parašyta gerai, su cinkeliu, užkabina ir patraukia skaityti toliau..

2009-07-16 19:09

grafaite

neziniauskai, aš juk ir nesakiau, kad blogai parašyta:)Nors į pabaigą tai pavargau skaityti, per daug teksto buvo.Bet tikrai gal išsamiai aprašyta išvyka:)

2009-07-17 14:01