Austrija, kokią tikėjausi pamatyti (kelionė į Austriją, Austrijos Alpės)

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Seniai norėjau išvysti tą saldų vaizdelį, kokį kaskart įsivaizduoji pagalvojęs apie Austriją ar Šveicariją. Galvoje iškyla kažkada matyti atvirukai, kadrai iš televizinių kelionių, almanachų... Vienas verslininkas man pasakė: „artimąsias keliones paliksim pensijai". Tačiau dažnai atsitinka taip, kad nukeliavęs toli, ne ką gero pamatai, viskas priklauso nuo noro ir galimybių.

Šįkart susigundžiau kelionės pavadinimu, kuriame skambėjo frazė „Romantiškasis kelias". Iki tol niekaip neradau tokio maršruto, kuris teiktų didesnių vilčių. Esu ne kartą buvęs Vienoje, į ją užsukant pakeliui. Galima būtų buvę drąsiai dėti paukščiuką „BUVAU", bet kur gi toji gražioji Austrija, su Alpėmis ir ežerais?.. Senieji miestai visi gražūs, o Europietiški dažnai ir panašūs, nebent reikėtų ilgėliau pabūt, kad pajustum jų dvasią ir skirtumus.

Rinkausi autobusinę kelionę, mėgstu visiškai atsipalaiduoti, t.y. dėl nieko nesukti galvos, vyliausi, kad kelionė pasirinkta teisingai. Gal tai atsitiktinumų virtinė, tačiau viskas vyko taip, kaip aš norėjau. Svarbiausia - PAVASARIS. Žinau, kad tokioms kelionėms tai pats geriausias laikas.

Lenkiją kirtome beveik nepastebimai, svarbu tam nusiteikti. Nakvynė Čekijoje, ir mes jau kertame Austrijos sieną. Akis „bado" sutvarkyti laukai, nepaliestų plotų beveik nėra. Sukame pro vieną - kitą mažą miestelį, jų tokios miniatiūrinės gatvelės, jog mūsų autobusas vos telpa. Tų gatvelių susikirtimo vietose būtinai stovi paminklas žinomam žmogui, gėlių darželis. Senoviniai miestiečių namai nukelia mintimis į viduramžius, ir tu iškart pasijunti atvykęs iš kitokio pasaulio. Į akis krenta kiekvienoje pravažiuotoje gyvenvietėje iškeltas medinis, glotniai nuskustas stulpas, kurio viršūnėje pritvirtinta eglaitė. Paaiškino, kad tai sena tradicija, kiekvieną gegužės 1-ąją švenčiama Medžio šventė, o aukštas stulpas reikalingas tam, kad gretimo miestelio kaimynai negalėtų nugvelbti tos eglutės, o jeigu taip atsitiktų, tai miesteliui gėda tęstųsi ištisus metus - todėl pirmąsias šventės dienas stulpas akylai saugomas dieną ir naktį.

Esu statistinis turistas-mėgėjas, todėl neįsidėmiu lankytinų objektų pavadinimų, ištisai neklausau gidės pasakojimų, nugirstu tik vieną-kitą nuotrupą iš kokios garsesnės legendos. Man patinka tiesiog grožėtis vaizdais, kvėpti kitokį orą, jausti atmosferą.

Pamenu, kad pradžioje keliavom Romantiškuoju keliu palei Dunojų, kitaip vadinamu Vahcau slėniu. Tai vyndarystės regionas, iš dviejų pusių apsuptas kalnais, todėl klimatas ten itin švelnus. Diena buvo kiek miglota, todėl Dunojus atrodė dar romantiškesnis. Aplankėme kažkokį krantinėje įsikūrusį miestelį: grožis neišpasakytas, ramybė, galėčiau ten ir likti.

Sustojome prie vieno vynuogyno. Toks metas, kai vynuogių lapai dar tik skleidžiasi. Plantacija perregima kiaurai, vaizdas savotiškas, tarytum kokia koncentracijos stovykla.

Štai, kylame stačiu šlaitu link vyndario sodybos, pažadėta vynų degustacija. Pakilti buvo tikra mankšta užsėdėtoms kojoms, bet buvo verta, tokioje kalnų sodyboje lankytis dar neteko.  Šeimininkas savo užeigoje mūsų jau laukė. Vaišino tradicine vyno užkanda jauze, penkių rūšių jaunu baltuoju vynu (kiekvieno po 100 g), gazuotu vandeniu, vynuogių sultimis bei bandele. Visa tai kainavo 15 EUR žmogui. Jauzė didelio įspūdžio nepadarė, keista, kad toks asorti siūlomas prie vyno, bet maisto gana daug, ne visi jį įveikė. Tai keturių rūšių skirtingai apdirbta ir plonai pjaustyta kiauliena, kraujinė dešra, sūris, daržovės, tarkuoti krienai (tikrai aštrūs), dviejų rūšių varškės užtepėlės, kiaušinis.

Vynas. Savo vyną austrai labai vertina, jo beveik neeksportuoja - išgeria patys. Nesu vyno gerbėjas, bet mano receptoriams labiau tiko jų raudonasis. Pas vynininką galima buvo įsigyti patikusio, kaina nuo 6 iki 12 EUR už 0,75 l butelį.

Atkreipiau dėmesį, jog į užeigą užsuka keliaujantys vietiniai ir nevietiniai turistai, kai kurie labai garbaus amžiaus, apsiavę tradiciniais kalnų batais, besišypsantys, gerai nusiteikę. Išgeria vyno, užkanda, ir toliau - į kalnus. Užsimaniau šitaip ir aš.

Toliau mus vežė į kažkokį Melko vienuolyną. Atmintyje įstrigo tik tai, jog beprotiškai dideliuose rūmuose vienuoliai gyvena tik aštuoniese, o rūmų prabanga prilygsta pačiam Versaliui. Lauke dangus prakiuro, todėl ekskursija patalpose buvo labai paranki.

Pagaliau viešbutis. Negaliu pasakyti, kokiame mieste nakvojome porą naktų, bet viešbutis aiškiai išsiskyrė iš visų, iki tol mano aplankytų. Architektūra, tiksliau išplanavimas, visiškai nestandartinis. Regis, patalpos prilipdytos viena prie kitos su laiku plečiantis, ar panašiai. Nežinančiam sunku susigaudyti. Liftas - vienintelė „kelrodė žvaigždė", durys atsidaro ir tu jau beveik savo numerio balkone, ir vėl durys atsidaro, tu jau tiesiai restorane.

Nors viešbutis viso labo tik turistinės klasės, bet patogumo ir prabangos užteko su kaupu. Čia tikrasis kapitalizmas, juk jie socializmo visai neragavę.

Restoranas. Turėjome galimybę iš anksto užsisakyti vakarienę, kaina be gėrimų 10 EUR. Mums pasiūlė labiau nacionalinį meniu. Pirmasis patiekalas - sriuba. Vieną vakarą ragavome jautienos sultinį su kepenų kukuliu, kitą - pjaustyti lietiniai blyneliai panašiame sultinyje. Antrasis patiekalas, pats tradiciškiausias - kalakutienos šnicelis, su virtomis bulvėmis, ryžiais, bruknių uogiene, citrina, atskirai patiekiamos daržovės su bulvių koše marinate. Kitą vakarą teko valgyti  troškintą mėsą su jų tradiciniu kniedliku (gniaužyto batono gaminys) rudajame padaže. Trečiasis patiekalas buvo štrudelis (ypatingas obuolių pyragas) su plakta grietinėle, bei ledai su įvairiausių vaisių gabaliukais.

Jei paklausite mano nuomonės, galiu drąsiai pasakyti, kad buvo labai skanu. Maistas neatrodė riebus, nors burnoje tikrai tirpo, virškino lengvai. Tiesa, buvo ir kitaip manančių.

Alaus 0,5 l bokalas, kurį užsisakė beveik visi, kainavo 3,5 EUR, susimokėti už jį reikėjo atskirai, po vakarienės pats viešbučio savininkas su didele pinigine elegantiškai „apvaikščiojo" kiekvieną svečią. Tai irgi senasis kapitalizmas - mūsuose sunku įsivaizduoti tokį vaizdelį, savininkui greičiausiai gėda būtų dirbti.

Galų gale išaušo rytas ir mes nėrėme į Alpes. Džiaugiuosi, kad užsukome ir į nuostabų Gmunden miestelį, išsidėsčiusį ant didžiulio Trauno ežero kranto. Kiek apsiniaukusį rytą ežeras atrodė savotiškai baugus, sunkūs debesys, rodos, kabinėjosi už kalnų viršūnių, niekaip nenorėdami grimzti vandenin. Tuo tarpu sutikti žmonės atrodė ypač mieli. Anot liudininkų, austrai yra žymiai malonesni už vokiečius.

Kalnai. Kiekvienąkart jų didybė priverčia žmogų iš naujo aiktelti ir pasijusti tokiu mažučiu. Lygiai taip pat, kaip po nesimatymo metų išvysti savo mielą Baltijos jūrą. Taip, Austriją norėjau būtent tokią pamatyti.

Pradžioje lėtas kilimas į debesis, į Lozerio kalno viršūnę, sniegynai, atsiveriančios ir vėl užsiveriančios panoramos, aukščio baimė, blogavimas... paskui malonus leidimasis į šiltesnį ir ramesnį klimatą, kur jau žydi pievos, čiulba paukščiai, srovena upeliai.

Kulminacija turėjo virsti Halštatas. Tai to paties pavadinimo ežeras ir miestelis. Nereikia daug apdainuoti to grožio, jis jau apdainuotas, geriau vienąkart jame pabūti. Tai išties reprezentacinis Austrijos Alpių kraštovaizdis. Kaip tik to ir atvažiavau!  Oras tiesiog akyse pasitaisė, saulutė išlindo, atsirado daugiau spalvų. Pasiplaukiojimas laivu atvėrė dar kitokias panoramas. Norėjosi, kad šis lėtas slydimas vandeniu niekada nesibaigtų.

Keletą valandų slankiojome apduję po Halštato miestelį, jo pastatai, medžiai, regis, prispausti prie akmenų sienos, taip ten striuka su žeme. Netgi laidojimas buvo ten unikalus (tiesa, nebe dabar), tai liudija Kaulų kapinės, kurias aplankę pasijusite mažų mažiausiai keistai.

Paskutinė diena Austrijoje man asmeniškai nieko įdomaus nežadėjo, nes visą ją turėjome praleisti  Vienoje. Muziejų ar architektūrinių paminklų lankymas nėra mano mėgstamas užsiėmimas, tačiau viskas pakrypo kitaip.

Į planuotą ekskursiją ryte po Šionbruno rūmus mes pavėlavome, todėl laiką leidome Vienos senamiestyje, veikiau reiktų sakyti - centre, nes toli Vienos pakraščiuose gali būti dar vis senamiestis.

Paminėsiu austriškus tualetus. Nereikia būti labai išprususiu, kad suprastum, kad jie veikiausiai bus geresni, nei, tarkim, Lenkijoje, Čekijoje, ar kitoje post komunistinėje šalyje, tačiau kartais net per daug. Pvz. Vienos centre, pagrindiniame požeminiame WC dirbančios jaunos merginos pasitinka tave, iš anksto paprašo mokesčio (0,5 EUR), palydi tave į nurodytą kabiną, užrakina iš išorės, pastoviniuoja kiek ir, neskubėdama, tarsi laukdama, pasišalina į visai čia pat už stiklo esantį pusiau atvirą aptarnautojų kambariuką. Kaip po viso to galima atsipalaiduoti? Ir nesvarbu, kad unitazas toks pat jaukus kaip namie.

Pavakary metro nukeliaujame vėl į tuos Šionbruno rūmus. Kaip gerai, saulė pasisukus, vaizdas visiškai kitoks, fotografuoti kur kas palankiau. Tiesa, išorę mes jau buvome apžiūrėję, dabar turėjome mokamą ekskursiją viduje, o ten fotografuoti griežtai draudžiama (vieną kadrą padariau, buvau demaskuotas, bet paleido). Pirmąkart teko naudotis audiogido paslauga: patogu, bet kol išsiaiškini kaip elgtis, reikia pasinervinti.

Kadangi grupės vadovo tikslas buvo nuvaryti grupę nuo kojų (idant grįžtant autobuse visi giliai miegotų), pabaigai laukė apsilankymas Vienos priemiesčio vyninėje. Linksmiausia buvo pati kelionė. Nusipirkę dienos bilietą (6,7 EUR) mes dardėjome net trimis transporto priemonėmis: pradžioje metro, vėliau stotelėje palaukėme autobuso, paskui visi staiga turėjome peršokti į tramvajų. Linksma, kai visi keturiasdešimt žmonių turėjome daug kartų sugužėti ir išgužėti iš „ratų į ratus", niekas nepasimetė.

Tikras senovinis priemiestis, namai neaukšti, apraizgyti vijokliais, gatvelės siauros, įkalnė - nuolydis... Vyninė maloniai nustebino. Jaukus kiemelis su mėlynai žydinčia akacija ir baltu kaštonu, groja du gyvi muzikantai (akordeonas, gitara), žmonių pilna, bet mums vietos palikta. Įsikuriam lauke. Pribėga linksma padavėja su didžiuliu ir sunkiu padėklu, prikrautu raudono ir balto vyno bokaliukų. 0.25 l bokaliuko kaina 3 EUR, o kartu su karštu patiekalu kainuos 10 EUR. Maisto vienam žmogui tikrai pakanka: virtos apkeptos bulvės, troškinti rauginti kopūstai, dvejopai apdirbta kiauliena, gabalas keptos vištos, atkirai daržovių indelis. Raudonas vynas labai skanus, nuotaika puiki, dabar ir vėl pasijutau tikroj Austrijoj.

Šiuo pasakojimu norėjau pasidalinti įspūdžiais, kokių tikėjausi iš Austrijos, ir kurie nenuvylė. Patarčiau rinktis keliones ne tik pagal šalį, bet labiau pagal tai, ką konkrečiai toje šalyje nori pamatyti, pajusti. Yra maršrutų, kurie gali nuvilti, o yra tokių, kurie visiškai naujai atvers akis.

Palankaus oro ir gerų įspūdžių keliaujantiems !

Teksto ir nuotraukų autorius  Hermis Preikštas

Laisvalaikio gido Anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Astras
Straipsnio vertinimas: 10

2013-05-22 11:51

Mantoseda

2016-07-26 10:52