4 veiksmų opera
Libretas Henri Meilhac, Ludovic Halevy pagal Prosper Merimee novelę
Į lietuvių kalbą vertė Vlada Mikštaitė

Muzikos vadovas Juozas Domarkas
Dirigentas Vytautas Lukočius
Režisierius Eligijus Domarkas
Dailininkas Henrikas Ciparis
Baletmeisteris Jurijus Smoriginas
Chormeisteris Vladimiras Konstantinovas

Solistai
Dalia Kužmarskytė, Vaidas Vyšniauskas (kviestinis), Artūras Kozlovskis,
Viačeslavas Tarasovas, Virginijus Pupšys, Kęstutis Nevulis, Rita Petrauskaitė,
Valerija Balsytė, Stasys Rezgevičius, Jadvyga Grikšienė

Baleto solistai
Aurimas Andrijauskas, Eglė Brundzaitė, Jūratė Gedminienė, Aleksej Grechov,
Ričardas Jankevičius, Gintaras Kistienas, Aleksandra Kovaliova-Karečkienė,
Valdemaras Marcinkus, Jolanta Mineikytė, Aurelijus Liškauskas, Raimondas Rozluckis, Artūras Ženčius

Choro dainininkai

Tai muzikinė istorija apie laisvą, aistringai ir nevaržomai mylinčią čigonę Karmen. Prancūzų kompozitorius Žoržas Bizė (Georges Bizet, 1838 - 1875) sukūrė realistinę operą „Karmen“ pagal to paties pavadinimo Prospero Merimė (Prosper Merimee, 1803 – 1870) novelę. XIX amžiuje tokios istorijos ir tokio personažo pavaizdavimas operoje buvo vertinamas kaip įžūlus išsišokimas ir didžiulis nesusipratimas. Dabar kiti laikai ir kiti papročiai. Žmonių nebestebina daugelis dalykų, kurie kadaise buvo tabu. Tačiau muzika, alsuojanti pietietišku temperamentu, tebeskamba jaudinančiai ir įtaigiai.

Atėję į Muzikinį teatrą pasiklausyti operos „Karmen“ turėsite progos persikelti į XIX a. Ispaniją, kur teatro scenoje, virtusioje Sevilijos aikšte kunkuliuos karštos pietietiškos aistros, kur klasikine tapusi, aistringos meilės herojė Karmen, laisvą meilę šlovinančia habanera mes iššūkį Donui Chozė. Ir nors pasaulyje sukurta daug kūrinių šlovinančių aistringą ir nevaržomą meilę, vargu ar egzistuoja gražesnis ir įspūdingesnis veikalas, kur meilė ne tik užburia, bet ir gąsdina… (tam nereikia net “kruvinojo” finalo – tereikia prisiminti, rodos, gan nekaltus habaneros žodžius: “Nemyli tu, bet aš mylėsiu/ Tai saugokis bus tau blogai!”).

“Vakar vakare, ilsėdamasis nuo nuosavos muzikos, pergrojau nuo pradžios iki galo Bizet “Karmen”. Manau, tai tikrų tikriausias šedevras, t.y. vienas iš tų nedaugelio kūrinių, kuriems lemta ryškiausiai atskleisti muzikinius ištisos epochos siekius. (…) Tai žavinga nuo pradžios iki galo. Daugybė pikantiškų harmonijų, visiškai naujų sąskambių ir kombinacijų, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Bizet – menininkas, atiduodantis duoklę epochai ir nūdienai, tačiau sušildytas tikrojo įkvėpimo. Ir koks nuostabus operos siužetas! Negaliu be ašarų skambinti paskutinės scenos. Viena vertus, liaudies šventė ir grubus minios, stebinčios bulių kautynes, džiūgavimas, antra - baisi tragedija ir mirtis dviejų pagrindinių veikėjų, kuriuos suartino likimas ir per daugybę kančių atvedė prie neišvengiamos pabaigos. Esu įsitikinęs, kad po dešimties metų “Karmen” bus populiariausia pasaulyje opera”.

Iš 1880 m. Piotro Čaikovskio laiško Nadeždai fon Mek

„Karmen“ sukūrė prancūzai, du XIX a. paryžiečiai – Prosperas Mérimée ir Georges’as Bizet. Ji – Karmen – erotiška, laukinė, nenuspėjama, stipri, pavergianti vienu juodų akių žvilgsniu, paslaptinga, nepriklausoma, fatališka. Du romantikai realistai sukūrė didžiausią ir iki šiol nepralenkiamą mitą - Karmen. Kaip taikliai rašė Jamesas Conlonas, Karmen – unikali: “Tai vienintelis personažas, pakeitęs savo operinę egzistenciją ir pakilęs iki archetipo, tapęs populiariu ir šiuolaikišku mitu” (Opera News, 1997, 61(13)–8). Don Žuanas, Figaro, Faustas, Salomė ir kiti garsūs archetipai pradėjo gyventi savo gyvenimą gerokai anksčiau, nei atsirado jų muzikinė išraiška. Karmen neturi priešistorės. “Ironiška, - rašo toliau J.Conlonas, - tačiau kuo universalesnis tampa ilgainiui Karmen archetipas, tuo sunkesnis darbas – pastatyti šią operą”. Pagrindinė problema ta, kad kiekvienas iš mūsų žino, kas yra Karmen. Tačiau “paklauskite dvidešimt penkių žmonių, kas yra Karmen, – siūlo J.Conlonas, – ir jūs išgirsite tiek pat skirtingų atsakymų”. Nuodėminga gundytoja, fatališka moteris, erotinis demonas ar emancipacijos simbolis? Ji – ir visų pažemintųjų mažumų herojė. Juk ji – čigonė, be to, moteris XIX a. patriarchalinėje, socialiniu ir rasiniu požiūriu neramioje visuomenėje. Ko vertas vien Palladas postulatas, kurį P. Mérimée pasirinko novelės epigrafu: “Kiekviena moteris – blogybė; bet dviem atvejais ji esti gera: meilės lovoje arba mirties patale”. Karmen – puikus erotinės sublimacijos modelis froidistams, civilizacijos istorijai – laisvos sielos triumfas. Ir tikriausiai tai dar ne viskas. Anot J. Conlono, Karmen personažas pernelyg talpus ir atskleisti visus jos bruožus viename pastatyme tiesiog neįmanoma. Ir vis dėlto, remiantis statistika, „Karmen“ – dažniausiai statoma opera pasaulyje. Čaikovskis neklydo.

Junija Galejeva