Režisierius AREIMA Artūras
Vaidina:
PATKAUSKAITĖ Indrė, ONAITYTĖ Jūratė, STUBRAITĖ Daiva, RUKŠNAITYTĖ Liucija, PAŠKONYTĖ Audronė, MIKUTAVIČIŪTĖ Inga, RINKŪNAS Tomas, ČIUČELIS Saulius, SUŽIEDĖLIS Artūras

Mes nenorime matyti pasaulio paprastumo, ir visai natūraliai siekiame jį pagrąžinti, sukilninti, pridengti kaukėmis, blizgučiais, dora ar nedora. Savo pasaulį mes susikuriame patys: tikrovę uždengiame savo sukurtomis iliuzijomis, vaizdais, pasakomis, paverčiame ją maskaradu, o patys tampame personažais. Taip prarandame prigimtinį natūralumą, tolstame nuo savo pačių patirties, nuo savojo „aš".

Pjesės autorius - vienas žinomiausių japonų rašytojų Yukio Mishima - tokia pat neeilinė asmenybė, kaip ir prancūzų galantiškumo epochos korifėjas Markizas de Sadas. Japonijos imperializmo patriotas, Vakarų kultūros adeptas, bushido meistras ir savo kūno kulto kūrėjas, talentingas novelistas ir dramaturgas, subūręs privačią kariuomenę ir bandęs įvykdyti politinį perversmą, kurį baigė ritualine savižudybe - hara-kiri (arba seppuku).

Markizės de Sad figūra jo kūryboje iškilo kaip bandymas visų pirma sau pačiam paaiškinti, kur gali nuvesti de Sado filosofija. Pasirinkęs ne patį de Sadą, o artimiausią ir ištikimiausią jam žmogų - beatodairiškai mylinčią žmoną Renė de Sad (akt. Indrė Patkauskaitė), Y. Mishima priešpastato jai moralės normas atstovaujančią jos motiną - Ponią de Montrėj (akt. Jūratė Onaitytė).

Markizo de Sado pavardė pirmiausia asocijuojasi su „sadizmu", kurį mes suprantame kaip žiaurumą ir smurtą. Tačiau pats de Sadas teigė štai ką:, „Aš tik dėstau manyje subrendusias idėjas (...). Tie, kurie mano filosofiniuose apmąstymuose įžvelgs tik blogį, gali ištvirkti nuo bet ko". Režisieriui A. Areimai, kaip ir pjesės autoriui, rūpi išsiaiškinti, kaip veikia vaizduotės chimeros. Kada jos iššaukia tokius kraštutinumus kaip antikūniai de Sado idėjoms, o kada - visišką atsidavimą ištvirkimui? Kiekvieną akimirką žmogus renkasi, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką buvimą. Kada pasijunti apgautas, pradedi aiškintis, kokios kaukės slepia tavo prigimtinį „aš" nuo tavęs paties.