Automobiliu po Čekijos kalnus ir pilis

Atostogoms rinkomės šalį, kurioje buvome jau daugybę kartų, bet jos nepažinome - Čekiją, tiksliau, šiaurinę ir rytinę jos dalis. Patirti įspūdžiai pranoko visus lūkesčius, todėl norėčiau pasidalinti pačiomis įspūdingiausiomis akimirkomis ir trumpai papasakoti apie pačias gražiausias aplankytas vietas.

Viena iš privalomų aplankyti vietų Čekijoje - Pravčicka Brana. Tai didžiausias natūralus akmens tiltas Europoje. Arkos plotis apačioje yra 26,5m, ertmės aukštis - 16m. Kadangi mums atvykus arka tvyrojo rūke, galbūt nepatyrėme didžiulio efekto, žvalgydamiesi po apylinkes, bet pati arka paliko mistiško, fantastinio gamtos stebuklo įspūdį.

Pravčicka Brana

Kitą dieną neriam į tikrą pilių ir uolų labirintą netoli Libereco. Turint daugiau laiko, visą šį regioną norėtųsi išvaikščioti pėsčiomis - įspūdingos pilys išdėstytos maždaug kas 5km. Deja, pasivaikščiojimo malonumus atidėsime kitai kelionei, o dabar tiesiog važiuojam nuo pilies prie pilies.

Trosky tvirtovė

Viena pačių įspūdingiausių - Trosky tvirtovė. Piliai statyti puikiai išnaudotos dvi keistos vulkanines bazalto uolos, ant kurių XIV amžiuje pastatyta tvirtovė. Viršuje stovėjo gyvenomoji pilis, o apačioje ji buvo apjuosta 10-13 metrų aukščio sienomis, kurių storis buvo 1-1,8 metro. Deja, pilis stipriai apgriuvusi. Išlikę du bokštai, nuo kurių atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas ir dalis sienų. Galim tik įsivaizduoti šios tvirtovės didybę, kai per ilgus šimtmečius dauguma priešų ją laikė neįveikiama.

Važiuodami į netoliese esančią Kost pilį, domimės jos istorija, kuri gausiai apipinta legendomis.

Kost pilis

Pati smagiausia legenda susijusi su Kost vardo kilme. Kost reiškia kaulas. O legenda byloja taip:

Sakoma, kad husitų karų metu Janas Žižka užpuolė pilį. Ilgai jo kariai laikė apgulę pilį, o Kost pilies sargybiniai sėkmingai gynėsi. Galiausiai vienas iš Žižkos karo vadų, nusprendė pilį paimti ne jėga, o gudrumu. Sugalvota laikyti pilį apgultyje jos nepuolant, kol visi esantys pilyje pradės badauti. Tada užpulti pilį - dalis gynėjų žus mūšyje, o kiti bus tokie nusilpę nuo bado, kad patys pasiduos. Taigi, kol husitai nesitraukė nuo pilies sienų, gyventojai pradėjo skaičiuoti maisto atsargas ir riboti maisto suvartojimą.

Ėjo dienos ir savaitės, kol pilyje liko tik viena kiaulės galva ir ąsotis vyno. Tada vienam Kost pilies kariui kilo gudri mintis. Jis kažką pašnabždėjo pilies virėjui į ausį. Tas nusijuokė ir nubėgo pas valdovą. Tą dieną buvo suorganizuotas galingas priešo psichologinis puolimas. Kariai pilyje pradėjo triukšmauti barškindami indais (nors ir tuščiais) lyg per didžiulę puotą. Žižkos kariai, kurie jau buvo gerokai pavargę nuo apgulties, nesuprato, kas vyksta ir pradėjo nervintis. Nors tuo metu kai kurie Kosto gynėjai jau alpo iš bado, vienas kareivis paėmė paskutinę kiaulės galvą ir ąsotį su vynu, nuleido juos nuo sienos Žižkos kariams ir sušuko: "Gerkit ir valgykit su mumis! Mes dar turime daugybę maisto, kurio užteks keliems mėnesiams!". Pavargusi Žižkos armija sukilo prieš savo lyderį ir jo "klaidingą taktiką". Nieko nebeliko kaip atsitraukti nuo pilies. Saulei patekėjus alkani Kosto kariai pamatė, kad Žižkos armija jau pakuojasi palapines ir atsitraukia. Atsitraukdamas Žižka sušuko: "Ši pilis kieta kaip kaulas, o kaulai tinka tik šunims!" Nuo to laiko ir prigijo piliai kaulo pavadinimas, o jos herbe atsirado kiaulės galva.

Deja, tai tik legenda. Kostas savo pavadinimą turi jau nuo gerokai senesnių laikų. Bet lengenda mus vis tiek pralinksmina ir dar labiau sudomina.

Dar viena nuostabi ir legendomis apipinta pilis - Pernštejn. Turbūt vaiduokliška pilies išvaizda sąlygojo legendų, kurių dauguma pasakoja apie pilyje klaidžiojančius vaiduoklius, sukūrimą.

Pernštejn pilis

Viena iš jų pasakoja apie pilyje gyvenusią jauną ir gražią tarnaitę Eliską. Pasak legendos, visą laiką ji praleisdavo prieš veidrodį, visiškai nevykdydama savo pareigų. Vieną sekmadienio rytą ji nepasirodė mišiose. Senas vienuolis tai pastebėjo ir nuėjo jos aplankyti. Be abejo, jis ją rado priešais veidrodį savo kambaryje. Ji akiplėšiškai elgėsi su vienuoliu ir pastarasis supykęs prakeikė ją. Nuo to laiko Eliska klaidžioja po pilį kaip vaiduoklis. Ji vadinama Baltaja Dama. Veidrodis vis dar stovi kambaryje, kuriame gyveno Eliska. Legenda sako, kad kiekvienas, pažvelgęs į tą veidrodį, metų bėgyje praras savo grožį. Patikrinti šios legendos ir stebuklingo veidrodžio tikroviškumo mums nepasisekė - pilį apžiūrėjome tik iš išorės. Bet gal ir gerai - kam rizikuoti savo išvaizda...

Pasidomėje Čekijos pilimis, jų istorijomis ir legendomis, grįžome prie gamtos stebuklų. Kelionės pabaigai pasilikome įspūdingus uolų parkus. Tarp jų sunku būtų išskirti labiausiai patikusį, sunku nupasakoti jų skirtumus, bet kiekvienas jų savaip žavingas ir suteikiantis teigiamų emocijų pliūpsnį.

Visuose uolų parkuose kyla vienas klausimas: kodėl šitie milžiniški uolų pirštai nenugriūna??? Tai ypač akivaizdu Adršpach uolų parke, kur turistai mažiukais pagaliukais ramsto didžiulę uolą, kad ji negriūtų!

Adršpach uolų parkas

Ir visa tai tik keletas aplankytų vietų Čekijoje. Šioje šalyje tiek pilių ir gamtos grožybių, kad užtektų kelių mėnesių aktyvioms atostogoms. Deja, viskas, kas gerai, greitai baigiasi...

Tekstas ir nuotraukos Deimantė Didrikienė