Savaitgalis Palangoje ne sezono metu. Velykos Palangoje.

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Manau, daugelis esat patyrę tą jausmą, kai artėja didelės šventės, o tu jų nelauki. Išties, eilinį kartą sėdėti prie stalo, prisikimšti pilvus iki neįmanomybės, - nebesinori. Taip ir nutarėm su šeima: pasidarom atrakciją - kažką kitoniško, ko per Velykas dar nedarėm. Už lango sniego pūga, į kaimą - sodybon nesinori, niūru, o štai - prie jūros, gal ir visai įdomu.

Ilgai nesvarstėm, jei - prie jūros, tai - į Palangą, vis kažkiek gyvybės bus. Internete „pasigūglinus", nesunkiai radom apartamentus, tiksliau - namelį, už visai padorią kainą - 65 € už dvi paras, bet už tai  - su visais patogumais, šildymu, prabangia aplinka ir nuostabiu keliuku link jūros. Tiesa, iki Palangos tilto 3 kilometrai, tačiau mes įvertinome tai, kaip privalumą.

Jei kelionės pradžioje, nuo Vilniaus iki Kauno, snigo, tai jau pusiaukelėje protarpiais švysčiojo saulė. Neįtikėtina, bet, rodos, tokioje mažoje Lietuvėlėje - tokia orų kaita! Suprantama - pavasaris.

Jaukiai įsikūrę ir pasidžiaugę nauju laikinuoju būstu, išsiruošėme prie jūros. Gerai, kad teisingai pasirinkome aprangas: labiau sportiškas, nei šventiškas, stilius, neprapučiamos striukės - kelnės, patogūs „kedai".  Na, o JŪRA pasveikino mus visa savo didybe: stiprus priešpriešinis vėjas, nemenkos bangos, triukšmas, kad net sunku susikalbėti. Šitaip, pusiau susilenkę, visai pajūriu, giliai kvėpdami sūrų purslotą orą, patraukėm link tolumoje vos įžiūrimo Palangos tilto.

Po kiek laiko, nugairintais veidais, tačiau laimingi, stovėjome ant Lietuvos kurortų kurorto centrinio simbolio. Net ir tokiu permainingu oru ant tilto sutikome žvejų. Pasidomėjau, kaip ir ką pagauna: vien plekšnes, o masalui - šviežios žuvies gabaliukai.  Džiaugiausi, kad ir nuo molo vaizdas visai kitoks, vasarą tokio nepamatysi.

Pereiti J.Basanavičiaus gatve bent kartą per dieną - kiekvieno poilsiautojo garbės reikalas. Žmonių nedaug, bet yra. Štai ir garsieji Velykiniai kiaušiniai, kuriuos anksčiau galėdavai pamatyti tik per Panoramą (o gal anksčiau ir nerodė, gal man tik prisisapnavo, nežinau). Vaikščiojome lyg apduję, kažkokie apsvaiginti - apraminti, toli nuo namų rūpesčių. Čia pat užsukome ir į kavinę, tiesiog atiduoti duoklę Palangai. Maistas, tenka pripažinti, buvo nekoks, tačiau pykčio nejautėme, viskas suprantama - NE SEZONAS. Vėliau daugiau niekur nevalgėme, turėjome visas galimybes patys ruoštis maistą, kaip namie, net ir lauko kepsninėje. Jau visai vakarop, maloniai pavargę grįžome Vytauto gatve namo.

Pirmoji Velykų diena išaušo kur kas ramesnė, tačiau apniukusi, bet dėl to nuotaika nė kiek buvo ne prastesnė. Nutarėme, kad pusryčiausime ant jūros kranto. Tai gi, pirmą kartą gyvenime kiaušinius „daužavome" pasidruskindami jūros oru. Tokių ankstyvų romantikų aplink daugiau nesimatė, tačiau, kaip vėliau įsitikinom, žmonių sparčiai daugėjo visur. Pasidžiaugėm, kad esam nuošaly.

Po šventinių pusryčių nutarėm automobiliu aplankyti Šventąją. Vaizdas liūdnas. Išties, neprašovėm, pasirinkdami Palangą, nors pasiūlymų Šventojoj mirgėte mirgėjo pilnas internetas. Vasarą it skruzdėlynas knibždėte knibždantis kurortinis miestelis dabar nė iš tolo nepanašus į tokį. Veikiau, į akis krenta jo nusidėvėjimas, nei atsinaujinimas.

Na, o po sočių pietų - vėl žygis pajūriu, Basanavičiaus gatvė, apsilankymas bažnyčioje (pataikėme išgirsti, kaip gieda vietinis vyrų „choras", kitoniška), vėliau - parduotuvėje..., ir toks pat grįžimas pajūriu. Nuostabu tai, kad kiekvienąkart jūra kitokia, o ir saulės palydėjimas visiškai unikalus, ne kaip vasarą. Prisipildę įspūdžių, grįžome per pušyną namo, VAKAROTI.

Antrąją Velykų dieną turėjome grįžti namo, todėl programa galėjo būti tik viena - vėl eiti pirmyn-atgal pajūriu. Bet tai nenuvylė, jūra vėl visiškai kitokia, kitas, dangus, kitos spalvos, vėjo beveik nėra, smilgos kitaip šiugžda, pėda į smėlį kitaip atsispiria... Švelniai tądien JŪRA atsisveikino  su mumis, tarytum kviestų pakartoti viešnagę.

Grįžome namo kitokie, lyg ir sveikatos pasisėmę, lyg apraminti kažkokie. Kelias dienas vaizdiniai neapleidžia. Rodos, tiek keliavę, tiek visko matę, o, štai, čia - panosėje, tokį malonumą gali patirti! Taigi, atradau dar vieną poilsio būdą, vietą ir datą, ką norėčiau su malonumu PAKARTOTI.

Teksto ir nuotraukų autorius Hermis Preikštas