Madeira. Keliautojo - romantiko įspūdžiai

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kodėl romantiko ? Tikriausiai todėl, kad kiekvienoje tolimesnėje kelionėje ieškau ne kiekybės, o kokybės, t.y. nesiveržiu pamatyti kuo daugiau, labiau noriu įsijausti į vietą, kur patekau, neskubant pėsčiomis apžvalgyti apylinkes, įsigyventį į vietinį ritmą.

Kodėl Madeira? Pirmiausias pasirinkimo kriterijus buvo klimatas. Nesu iš tų, kurie mėgsta svilti kaitrioje saulėje, todėl žinia, kad tose platumose oro temperatūra ištisus metus laikosi apie +23 C, buvo labai viliojanti. Antra - nauja turistinė kryptis (bent jau skrydis tiesiai iš Vilniaus). Tikriausiai būtų banalu leistis pvz. į Kanarų salas. Vien tai, kad daugelis lietuvių nelabai nutuokia, kur tokia sala yra, maloniai kaitino kraują.

Aišku, gausaus interneto laikais, nesunku susirasti informaciją, pasidomėjau ir aš. Tai, kad Madeiroje dykumų nepamatysi, mane džiugino, supratau, kad bus peno ir gražioms nuotraukoms, ir romantiškiems žygiams. Prieš kelionę vienas pažįstamas, jau pabuvojęs saloje, taikliai apibūdino : „ bet juk ten nėra nė vienos lygios vietos..., norėčiau dar kartą nuskrist".

Pats pavadinimas Madeira asocijavosi su dar sovietmečiu pardavinėjamu vietinės gamybos (gal klystu) spirituotu vynu „Madera", vadinamu tiesiog „rašalu". Tai tiesa, Madeira, sala, priklausanti Portugalijai ir nutolusi nuo žemyno per 1000 km Atlanto vandenyne, garsėja savo vynu „Madeira", kurio stiprumas 18% - 19%, ir konkuruoja su Portugalijoje gaminamu „Porto". Anot vietinės gidės, „Madeira" yra kur kas aukštesnės klasės, beje, ir kainuoja ten nepigiai .

Tai gi, kelionę įsigijome per agentūrą, 11-kai dienų, kas jau savaime puiku, nereikės skubėti. Trijų asmenų šeimai kainavo per 2000 € , viešbutyje su pusryčiais ir vakariene. Skrydis ilgas, 6 valandų, bet kai nusiteiki, tai ir neprailgsta. Nusileidome naktį, ir pirmas įspūdis, kol autobusas vežė per visą salą, žiburiai žiburiai žiburiai, per visą „dangų". Kaip vėliau išaiškėjo, aukštų ir stačių kalnų šlaitai išraižyti keliais keleliais su daugybe gyvenamųjų namelių, kurie vienaip ar kitaip naktį buvo apšviesti.

Mūsų pasirinktas viešbutis buvo šiaurinėje salos pakrantėje, visai prie pat pagrindinės kelio „arterijos", einančios aukštų kalnų tarpekliu, ir jungiančios pietus bei šiaurę. Jau buvau pasiskaitęs, kad pietuose vyksta pagrindinis gyvenimas, kad ten ir saulės daugiau, ir sostinė čia pat, na, ir brangiau.

Kiaurą naktį pro atviras balkono duris vandenynas ošė kaip pašėlęs. Ryte nubudus, pamatėm, kur atsidūrėm. Iš numerio vaizdas į vandenyną, apačioje du baseinai.., viskas, kaip turi būti, išskyrus vieną keistumą. Bangos plakasi ir plakasi į akmenuotą krantą, o vėjo jokio nėra. Vėliau pamatėm, kad čia tikras banglentininkų „rojus", kad  gretimais įrengtas jų klubas. Dar viena savybė krito iškart į akis : nuo dūžtančių bangų aplink viešbutį nuolat tvyrojo savotiška dulksna. Mums paaiškino, kad šičia rojus ir visiems kvėpavimo takų ligoniams. Covid'o kontekste tai irgi nuteikė optimistiškai. Viešbutis gana kuklus, dviaukštis ilgas pastatas, bet su nemokamomis pramogomis, tokiomis, kaip biliardo stalai, tenisas, stalo tenisas, sauna, didelis šildomas baseinas. Tas pramogas paskui mes su keliomis lietuvių šeimomis vakarais intensyviai „kultivavom".

Priešingoje viešbučio pusėje stūgsojo tokia didelė ir stati uola, kad, į ją žvelgiant, net kvapą užgniauždavo. Ta uolų siena tęsėsi palei visą Sao Vicente miestelį, išskyrus tarpeklį, apie kurį anksčiau rašiau. Paskui, kiekvienąkart sugrįžus, nenustodavai stebėtis, kokioje įspūdingoje vietoje mes apsigyvenom.

Turėjom daug laiko, tad skubėti nebuvo kur. Iš pirminės informacijos žinojom tik tiek, kad būtinai reikia aplankyti levadas, kad tai unikalus pasaulyje statinys-įrenginys, t.y. tokie vandens kanalai, išvedžioti stačiais kalnų šlaitais ir maitinantys ūkininkų daržus ir sodus, esančius žemumose. Atidėjom šitą reikalą į „vėliau". Pirmiausia rūpėjo išsiaiškinti apylinkes. Tai gi, pirmiausias žygis pėsčiomis laukė į gretimai esantį pakrantės miestelį Seixal, iki kurio, nuo kranto žiūrint, atrodė - ranka paduot.

Ėjom pakrante ir veikiančiais, ir nebenaudojamais keliais bei tuneliais, kiekvienąkart vis labiau stebėdamiesi beatsiveriančiais vaizdais, o pabaigos vis nesimatė. Gera ir nuostabu buvo iš arti matyti ūkininkų daržus ir sodus tiesiog „išskaptuotus" kelių kvadratinių metrų stačių olų atbrailose. Bananai, vynuogės, cukranendrės, dar kažkokie nematyti augalai. Galų gale pasiekus miestelį teko leistis stačiomis ir siauromis gatvelėmis link juodojo smėlio paplūdimio, kur, iš aukštai žvelgiant, buvo matyti verdant kažkokį gyvenimą.

Paplūdimys suformuotas lavos, nuo bangų atskirtais natūraliais baseinais. Galima tiesiog grožėtis. Atsipūtėm lauko kavinėje. Reiktų pasakyti atskirą žodį apie aptarnavimą. Jeigu esate buvę pvz. Turkijoje, tai žinokite, čia tau į akis niekas nelįs, netgi turėsi paprašyti, kad atkreiptų į tave dėmesį. Iš pradžių tai glumina, bet paskui pasidžiaugi, nes aptarnauja lėtai, bet normaliai (arbatpinigiais nesidžiaugia ir jų neprašo).

Pasiilsėję traukėm atgal. Iš kitos pusės viskas atrodė dar kitaip. Žygis gavosi apie 20 suvirš kilometrų, ir lygių vietų buvo labai mažai.

Kitą dieną apleistu (o tai vadinasi pavojingu) keliu leidomės į kitą pakrantės pusę, panašiu atstumu pasiekėm kitą miestelį, bet ten neradom nė vienos veikiančios kavinės, kaip tik buvo heloween'as ar vėlinės, žodžiu, patrypčiojom ir patraukėm atgal. Grįžtant atradom vietinės reikšmės barą. Savininkė, miela moteris, bet sunkiai kalbanti angliškai (Madeiroje susikalbama angliškai) , niekaip nesuprato, kad prašome naminio vyno, bet po išraiškingų gestikuliacijų susikalbėjome. Sužavėjo tai, kad stiklinė balto (neblogo) vyno kainavo lygiai 1 eurą, ir dar su nelukštentų, bet pakepintų arachisų riešutų lėkštele. Kartojom ir kartojom..

Šiuo rašiniu bandysiu perteikti tik dalelę tų įspūdžių, kuriuos teko patirti egzotiškoje saloje, su visai neegzotiškais vietos gyventojais (madeiriečiai, kaip ir portugalai, yra krikščionys katalikai, jų elgsena ir išvaizda labai artima europiečiams).

Kitomis dienomis ėmėm vieną ekskursiją po vakarinę ir šiaurinę salos dalį. Įspūdinga. Paskui savarankiškai aplankėm sostinę Funšalį (du kartus), funikulierius, botanikos sodas, senamiestis ir t.t. Visa tai verta, jei pinigų negaila, bet ne taip įspūdinga, kaip pati Madeiros gamta.

Dar vėliau supratom, kad be automobilio nuomos neišsiversime. Brangu, bet reikalinga. Vien dėl vairavimo serpantinais patirties. Prisipažinsiu, teko pirmąkart vairuot ne tik užsieny, bet ir kalnuose. Mano, kaip romantiko, ligtoliniai įspūdžiai nublanko po kai kurių pasivažinėjimų link lankytinų objektų. Automobiliu pasiekėm ir vieną iš levadų, tikrai, žalias ir gaivinantis įspūdis. Paskui aplankėm Santana miestelį, iki kurio gali nusigauti tik serpantinais, ir garsėjantį unikaliais senovės vietinių nameliais.

Kelionėje susidėliojo tokia mintis, kad dabar į Maču Pikču (Peru) nebėra prasmės norėti. Iš TV matytų vaizdų galiu palyginti, kad Madeira tikrai neprastesnė. Primena ir Juodkalniją, teko ten pabūti.

Turėčiau dar paminėti maistą, gėrimus.. Vietiniai giriasi, kad pas juos pigiausia ir skaniausia kava. Man, kaip ne itin vartojančiam šį gėrimą, tikrai padarė įspūdį. Bene dukart per dieną išgerdavau espesso puodelį įvairiose vietose, o skonio viršūnė buvo pasikėlus funikulierium virš sostinės Funšalio, pakėlimo kavinėje. Tuomet kavos puodeliukas kainavo 1 €, bet daugumoj vietų kaina svyruoja nuo 0,60 € iki 0,80 €.  Keliskart teko pasimėgauti valgiais. Visiškai nesvarbu, kokio lygio užeiga, restoranas, užkandinė..., maistą patiekia labai kokybišką, nereikia net ragauti, iš tolo matosi. Apie nacionalinę virtuvę pasakyti nieko negaliu, nes viešbučio maitinimas pusryčiai-vakarienė buvo daugiau, nei perteklinis (keliaujantys žino). Beje, teko ragauti ir vietinio romo bei „Madeiros". Romas - tinkamas gėrimas tam klimate, o štai „Madeira", nors ir skani gerti, „kerta" jau po antro šimto gramų.

Dar paminėsiu vieną keistenybių. Tiems, lietuviams, kurie ruoštųsi tokiai kelionei ir pasirinktų Madeiros šiaurinę dalį, konkrečiai mūsų viešbučio „Estalagem" (ir gretimų) teritorija saulės spinduliais būna nutvieksta lygiai pusvalandį, nuo 17:00 iki 17:30. Užfiksavau lapkričio pirmosiomis dienomis, nors, atrodo, koks skirtumas, sala beveik ties pusiauju, ištisus metus temperatūra ta pati. Todėl man keista, nes į vandenyno pusę įrengti keli baseinai, daugybė gultų, tarytum kažkas galėtų degintis. Taip yra dėl to, kad teritorija yra po didžiulės uolos šešėliu. Ir nežiūrint to, keletą kartų gulėjome ant šių gultų veidu į uolas. Pritrenkiantis vaizdas, rodos, jos virsta ant tavęs. Ir dar.. Nuostabu, kad bangos nuolat muša ir muša, purslai tiesiog fejerverkais sprogsta, o vėjelio jokio nėra. Išeini vakarinio pasivaikščiojimo, temperatūra +19 C, ryte atsikeli  +20 C.

Vairavimas. Neromantiška tema, bet reikalinga. Pagrindinės magistralės nusidriekusios kalnų tarpekliais ir begaliniais tuneliais. Protu nesuvokiama, kiek reikėjo išrausti. O ir tie patys tuneliai nėra horizontalūs, įkalnės arba nuokalnės. Iš Lietuvos atvažiavusiam nėra jauku, nuolat įtampa. Bet, kai pagalvoji, kad aplink nuolat zuja tokie patys atvažiavėliai su išsinuomotomis mašinomis, po truputį atsipalaiduoji. Kitas dalykas, kai iš sužymėto kelio turi sukti į šalutinį, o ten ir prasideda.. Navigacija veda, bet momentais negali patikėti, kad tokio statumo įkalnę galima įveikti, kai prie sėdynės atlošo tave beveik prispaudžia. Ne posūkiai serpantinuose baisiausia. Kai kelias susiaurėja iki vienos mašinos platumo, o statumas nepakenčiamas, ir navigacija pradeda blaškytis, ir nuorodų į objektus beveik nėra, momentais pasidaro taip baisu, kad sustojus jau kavos espresso nebereikia, spaudimas garantuotas.

Objektai. Vienos kelionės metu, aišku, nepavyko pamatyti visko, ko norėjom. Pvz. oras sutrukdė aplankyti laurų mišką. Tą dieną lijo šiaurinėj salos pusėj, bet mes rizikavom ir traukėm link stačiausio Europoj pakėlėjo, kažkokio Achadas da Cruz'o.  Pavyko „prisikasti" kaip tik „ant" pietų pertraukos, bet nuleidimo ir pakėlimo sulaukėm. Lietus vis smaginosi. Leistis serpantinais atrodė dar pavojingiau, nebesidorėjo daugiau klaidžioti, tad laurų giraitė „nuplaukė".  Įspūdingas žygis buvo į Sao Lourenco, kitaip vietinių vadimą Marsą, nes ypač po lietaus šie kalnagūbriai, kyšantys iš vandens, būna visiškai raudoni. Mums pavyko pereiti sausai, buvo įsimintina, tiek fiziškai, tiek emociškai. Pasitaikė ir nenumatytų žygių. Pvz. grįžtant iš kažkur, pabandom užsukt ten ir ten, nes kiti lietuviai pasakojo... Staiga pakimbame baisiniuose šlaituose, nepasiruošę, be vandens, be kepurių, ir jau iki to išvargę... Žodžiu, Madeiroje yra ką veikti, tik reikia sveikatos. Antraip, geriau laiką leisti kažkur Egipto paplūdimiuose, kas mėgsta.

Įspūdis. Visą buvimo laiką manęs neapleido mintis, kad esame atskirti nuo likusio pasaulio toli toli kažkur Atlanto vandenyne. Tačiau sala pasirodė, tokia didinga, tokia išvaizdi, tokia besikeičianti. Per vienuolika parų patyriau visokio oro, visokių  meteorologinių peizažų, bet niekada nebuvo šalta (nebent aukštai kalnuose). Klimatas toks minkštas, kad nenuostabu, jog auga viso pasaulio egzotiniai augalai. Vandens perteklius saloje įspūdingas, todėl žmonės ir sukūrė tas nutekėjimo sistemas - levadas.  Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip pirmieji salos atradėjai išsilaipino šioje stačių uolų karalystėje ? Fantazija piešia, kaip, tolumoje palikę savo karaveles, valtimis bando prisišvartuoti prie akmenuoto ir baisiai stataus kranto naujieji atvykėliai. Beje, Madeiros oro uostas pastatytas ant polių, nebuvo lygios vietos pakilimui - nutūpimui. Irgi įspūdingas faktas.

O ar žinote, kad saloje didžiausias „grobuonis" yra kiškis ?  Taip susiklostė, kad į tolimą salą didesnių žinduolių ir neatvyko. Galybė paukščių, driežų - kaip pas mus musių, o iš rimtesnių laukinių - tik žiurkės ir kiškiai.

Rekomendacija. Tokią kelionę siūlyčiau šeimoms, kurios mėgsta aktyvesnį laisvalaikį ir nebijo fizinių iššūkių. Taip pat - romantikams, nes gražių vietų apstu. Konservatoriškų pažiūrų žmonėms, na, pvz. kurie vengia musulmonų ar juodaodžių, tai ir jiems bus tinkama šalis. Girdėjau iš keleto tokių lietuvių, kad „kaip gera čia, jautiesi savas".

Teksto ir nuotraukų autorius Hermis Preikštas