autoreviu.lt | visasverslas.lt | viskas.lt | leisureguide.info [ Lithuania (EN) ] | allconstructions.com [ Lithuania (LT), Latvia (LV, RU), Poland (PL), UK (EN), Germany (DE), Russia (RU) ]

 

Komentarai: 0   Peržiūros : 3797

Į Norvegiją - ne tik grožėtis fiordais ir žvejoti menkių
Spausdinti 2013-04-19 11:59  

Lankytojų vertinimai 10.0 / Iš viso 10.0
Ežeras prie TampereEžeras prie TampereNėra abejonių, kad paminėjus Norvegiją, pirmiausia prisiminsime fiordus ir draugų pasakojimus apie milžiniškas menkes. Susiruošę tai pamatyti, skuba link tolimosios Norvegijos, prašvilpdami pakeliui esančias grožybes. Tačiau yra kompanija, kuri jau dešimt metų į Norvegiją keliauja neskubėdama, itin atidžiai apžiūrinėdama pakeliui esančias šalis. Tai Vilniaus Universiteto studentai geologai, išvažiuojantys į tolimąją praktiką.

Kažkada tolimoji geologinė praktika buvo atliekama tolimojoje šiaurėje, ne vienam geologui įskiepijusi šiaurės trauką. Teko ir pačiam pamaišyti šiuos regionus ir net pabūti paskutiniam, išvažiavusiam į beveik legalią praktiką. Labai norėjosi pasižiūrėti, kuo gi kvėpuoja dabartinis geologinis jaunimas ir ar praktikos prilygsta mūsų buvusiosioms.

Ruošiant geologus būti specialistais, Skandinavija yra labai svarbi šalis. Tai, kas yra pas mus nuo kelių šimtų metrų ir kilometrų apačioje, Skandinavijoje išeina į paviršių. Todėl stovint prie gręžimo aparato, gali geriau įsivaizduoti, per kokias uolienas einama, ir ko ten galima tikėtis.

Nuo iki skausmo pažįstamų bendrabučių Čiurlionio gatvėje išvažiavome 9 val. ryto. Keturi automobiliai pakrauti iki pat stogų. Pirmas sustojimas Bauskėje. Aplankome Nemunėlio ir Mūšos sankirtoje seną Livonijos ir ordino pilį ir žemiau jos esančią demono klinčių atodangą. Vėl be sustojimo važiuojame iki Tijotuze kopos, tai 165 km iki Talino esantis įdomus geologinis objektas. Kas įdėmesnis smulkmenoms – turėtų pastebėti, jog visa Estija iki pat Talino yra lyguma ir tik šioje vietoje atsiranda kalvos. Tai Baltijos jūros pramotės, Litorinos jūros, pakrantėje supustytos priekrantinės kopos. Kopa iškilusi į 40 metrų aukštį.
Panašu į Karibų paplūdimį...Pavakariais įvažiuojame į laukinę vietą – Pakrio iškyšulį, netoli Talino. Dar visai neseniai šios vietos nebuvo, čia buvo įsikūrusi slapta sovietų karinė bazė, kurioje mokė atominių povandeninių laivų kapitonus, stovėjo atominis reaktorius. Sovietų sąjungai subyrėjus, milžiniškoje teritorijoje esančios kareivinės, garažai, gynybiniai objektai buvo apleisti. Šiuo metu Pakrio iškyšulyje tiesiog stalkeriška aplinka: viduryje miško randi apleistą namą apsilupinėjusiomis sienomis, skylėtu stogu, prieš įėjimą į namą per dešimtmetį jau spėję gerokai sustorėti medžiai, aplink kaip iš pasakų apie miegančią gražuolę apleistoje pilyje – žydintys erškėtrožių krūmynai.

Stovyklavietę įkūrėme netoli nuo jūros, šalia puikaus smėlėto paplūdimio ir prie vienintelio žinomo šaltinėlio. Šaltinėlis teka iš uolėto skardžio, kuris rytojaus planuose buvo pažymėtas kaip apžvalgos objektas. Tai dalis vieno iš įdomiausių Estijos geologinių darinių – glinto. Estijos glintas – tai dalis 1500 kilometrų besitęsiančio skardžio nuo Ladogos ežero iki Elando salos Baltijos jūroje, kai kur siekiantis 60-70 metrų aukštį. Jis net paskelbtas Estijos nacionaliniu kraštovaizdžio simboliu. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ši struktūra yra paleogene tekėjusios Eridano upės slėnio kraštas. Visai dienai buvo numatytas maršrutas palei jūra, kur dažniausiai glinto skardis prieina prie pat pakrantės. Uolienose gausu fosilijų, iš kurių įspūdingiausi – suakmenėję trilobitai ir galvakojų moliuskų liekanos. Skardyje išsiskiria kerogeninis argilitas, kuriame yra didelis organinės medžiagos kiekis, dėl kurio jis dega, ir didelis kiekis radioaktyvių elementų. Pasak Gedimino Motūzos, iš šios uolienos išgauto urano buvo pagaminta pirmoji Rusijos atominė bomba.
Kriokliai prie Talino Kitą dieną keliamės šeštą ryto ir skubame į keltą, plaukiantį Helsinkio link. Pakeliui užsukame į vienus iš aukščiausių Estijoje Keilos krioklių. Tai kokių 6 metrų aukščio kriokliai, esantys visai netoli Talino.

Helsinkyje užsukame į geologijos tarnybą. Vietiniai geologai skaitė paskaitą apie Suomijos geologiją. Išvažiuojame iš Helsinkio. Autostrada pasukame Tampere link. Pravažiavę keliasdešimt kilometrų, įsukame į šalutinį kelią, kuriuo ir pasiekėme nakvynės vietą. Nakvojame ežero pakrantėje, nuo kurios matosi Tampere kaminai. Stovyklavietė apsupta privačių namų. Suomiai labai neįprastai pažymi savo valdas – akmenų juosta pakrantėje, už kurios svetimam žengti nevalia. Jokių spygliuotų ar betoninių tvorų. Pakrantėje valtys su paliktais motorais. Žvejyba nesėkminga – tik porą ešeriukų. Lyja visą naktį, tačiau automobilyje miegoti visai nieko.

Kitą dieną važinėjame po atodangas. Pirmoji stovyklavietėje, kurios atodangą aprašė Suomių geologijos klasikas Jakobas Sederholmas, beveik 2 mlrd. metų uolienos, kuriose randami pirmieji gyvybės užuomazgų pėdsakai, tai amžius, kuriame nebranduolinės ląstelės ėmė virsti branduolinėmis, taip išlaikydamos informaciją ir sudarydamos sąlygas evoliucijai.
Tokie granitai sutinkami beveik tik Suomijoje Pietaujame šalia ..... kirchės, pastatytos 2000 metais. Puikus architektūros ir, matyt, subtilaus suomiško humoro pavyzdys. Studentai daro pirmąjį savarankišką atodangos aprašymą, lyg kažkas ir išeina.

Pavažiuojame šimtuką kilometrų nakvynei prie Menkijarvi ežero. Tai seklus ežeriukas, kurio vanduo sodrios arbatos spalvos ir kuriame galima žvejoti tik turint tą ežerą prižiūrinčios organizacijos leidimą, o menkių čia nėra. Deja, leidimą galima įsigyti tik iki 16 val., jei neturėsite 100 eurų – bauda. Tikėjimo, kad ežeras – maža, dėl to tiek eurų nerizikuojame švaistyti. Tačiau šalia galima puikiai praleisti laiką muziejuje po atviru dangumi. Vietinis entuziastas padarė karo muziejų: iškasė apkasus, blindažus, atgabeno tanką ir kelis pabūklus. Technika puikiai išsilaikiusi: galima įlįsti į tanko vidų ir pasukioti bokštelį.

Kitą dieną aplankome ilgą laiką buvusią Suomijos geologinę mįslę. Lappajarvi ežero pakrantėje ir šios vietos rieduliuose geologai rasdavo labai keistų uolienų. Manyta, kad prieš 77 mln. metų šioje vietoje buvo vulkanas, veržėsi lava. Visgi spėjimas buvo paneigtas, nustatyta, kad 12x23 km skersmens krateris – kosminės kilmės. Milžiniškas, apie 400 metrų meteoritas, 40-60 km/s greičiu įsirėžė į žemę ir susidarė milžiniškas smūginio lydalo ežeras. Geologų nuomone, sprogimo galiai prilygtų nebent 1000 Hirosimos atominių bombų. Šią infomaciją galima rasti prie ežero esančiame „meteorų“ viešbutyje, kuriame yra ir muziejus. Dalinama ir šio kataklizmo metu susidariusi uoliena – kiarnaitas, pripažintas net šios Suomijos dalies oficialia uoliena. Daug gražesnių pavyzdžių prisirinkome už dešimties kilometrų esančiame Hoikilos kvarteriniame karjere.
 Kvartero metu Suomiją kaip ir Lietuvą dengė net kelių kilometrų storio ledynai, judėdami jie nutrindavo ištisus kalnus, išgrauždavo gilius ežerus. Uolienos riedulių pavidalu pasklido dideliuose plotuose, Lietuvoje randame riedulių iš šių regionų. Ieškant naudingų iškasenų, Suomijos geologams rieduliai itin svarbūs. Ledynas nuardė uolienas, sugriebė ir kokią naudingų iškasenų gyslą ir jas nuvilko savo judėjimo kryptimi. Karjere gali rasti uolienų, kurios dabar slūgso įvairiose vietose ir gyliuose. Tyrinėjant nedidelį plotą, realiai apžvelgi gal net kelių tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto uolienas. Radus riedulį su naudinga iškasena – pradedi judėti priešinga nei ledyno judėjimo kryptimi. Kuo arčiau telkinio, tuo tokių uolienų bus daugiau, taip galima surasti ir naudingų iškasenų telkinį, iš kurios atkeliavo rieduliai. Pasak Gedimino Motūzos, tokių uolienų paieškai Suomijos geologai pasitelkia net šunis.

Apsistojame už Oulu prie nedidelio apipelkėjusio ežeriuko, natūraliai suteikiame jam uodų ežero vardą. Šį vakarą eilė budėti mums, paruošėme šiupininę, kuri visų buvo pavadinta koše. Šiupininės „kirviui“ panaudojome raudonikį ir lepšį, surastus maršruto metu. Kiti ingredientai: 1,5 kg bulvių (galima nusipirkti Suomijoje - apie 6 lt/kg), 800 g ryžių, 2 mėsos konservų dežutės, pusė rūkytos dešros, 2 svogūnai, pakelis raudonųjų saldžiųjų pipirų, žiupsnelis krapų, druskos, juodųjų pipirų, kelios galvutės supjaustyto česnako.

Pro Kemi ir Tornio privažiuojame Tornjonioki upę. Tai Suomijos ir Švedijos riba, kuri tęsis iki pat Norvegijos. Upė kelis kartus keis pavadinimą. Pietūs nedidelėje kavinėje, kurioje už 20 Eu nusiperku leidimą žvejoti: leidimas dienai žvejoti visuose Suomijos valstybiniuose telkiniuose kainuoja 10 Eu, savaitei 30 Eu.
Laplandijos nacionalinio parko elniai Pakeliui į nakvynės vietą užsukame į nedidelę aikštelę, kurią dalina balta juosta, už šios juostos užpoliarė, juosta – poliarinis ratas 65,5. Poliarinis ratas - tai riba, ties kuria bent kartą per metus nenusileidžia saulė, vasaros metu toliau jau bus poliarinė diena.

Naktį praleidžiame miške šalia upės. Bandome žvejoti, sraunioje upėje guminukai prarandami vienas po kito, tačiau paėjus kelis šimtus metrų, išeiname į įtekančio upelio sudarytą užutekį. Ties kampu užkimba pirmas pusiau šiaurietiškas kelių šimtų gramų ešerys, antroji didesniu guminuku susigundo maža lydekaitė. Paskui dar viena. Sekasi ir kitiems. Tačiau vietiniai valtimis velkiauja, įsidėję po kelias meškeres, kartais net po penkias. Ryte suprantame kodėl – atplaukęs senukas iš valties išvilko dešimties kilogramų šlakį - tikra žvejo svajonė. Valtis čia išsinuomoti visai paprasta: krante guli neprirakintos, su motorais ir dažnai su žvejybos reikmenimis, šalia lentelė su nuomotojo telefono numeriu. Stovyklavietės puikiai sutvarkytos, net tualetas paverstas beveik meno kūriniu.

Važiuojame toliau, aplink kelią tvarkingos suomių sodybos. Dažniausiai vienaukščiai mansardiniai raudoni namukai. Raudona spalva suomiai dažo ne veltui - ši „mada“ atėjusi iš švedų. Išdūlėjusiose telkinių dalyse - "geležingoje kepurėje" kaupėsi geležies hidroksidai, iš kurių švedai išmoko daryti dažus namams. Tokie dažai puikiai saugo medieną nuo puvimo ir medgraužių. Dabar dažoma dažniausiai kitokios sudėties dažais, tačiau dominuoja vis tiek raudona.

Važiuojant toliau upė keičia pavadinimą - dabar važiuojame palei Muonionioki upę, greitai ji taps jau Muonioalven upe. Prie Muonio miestelio sukame į dešinę ir aplankome Palastunturi arba Laplandijos nacionalinį parką. Čia jau prasideda tundra, ant kelio beveik kas dešimt kilometrų avarines situacijas bando sukelti šiaurės elniai.
Medūza, nesuspėjusi su atoslūgiuParke mašinas paliekame šalia parko administarcijos pastato, prie kurio mielai pozuoja dešimtis šiaurės elnių. Pasižiūrime filmą apie parką ir kylame į gretimą kalną. Tai pirmoji adaptacija, kalno kilimo nuotolis - apie 400 metrų, tačiau, kad kopiame aukšyn jaučiasi. Jau atrodo už šios kalvelės bus viršūnė, o pasirodo, kad pasiekiame tik dar vieną kalvelę. Pagaliau viršūnė, nuo kurios atsiveria neaprėpiami Laplandijos tundros plotai. Tarptautinis tundros pavadinimas – lapių, vietinių gyventojų žodis. Kalvą be augmenijos jie vadina Tunturi. Truputį pakeistas žodis tapo tokių vietovių bendriniu pavadinimu. Tundroje pagrindiniai medžiai – beržas keružis ir šiaurės gluosnis, taip pat tundros simbolis tekšė. Geltonąją uogą suomiai pardavinėja kaip suvenyrą.

Nors šiaurės elniai tiesiog stengiasi užšokti ant kapoto, važiuojame sėkmingai toliau. Stovyklavietę įkuriame netoli Kilpisjarvi, kurortinio suomių miesto visai netoli Norvegijos sienos. Čia mūsų laukia „lydekinis“ ežeriukas. Nedidelis ežeriukas, upeliu susisiekiantis su jau Konkamalven upe nustebino. Tik priėjus prie ežeriuko, iš žolės spruko lydeka, kurią pagal sukeltus verpetus būtų galima pavadinti torpeda. Uždėjau voblerį be liežuvėlio, šis ežeriukas labai seklus ir blizgės kimba už žolės jau kelių dešimčių centimetrų gylyje. Kimba tiesiog nuostabiai: pirmiausia pasirodo lydekos žabtai, išlenda nugara iš vandens ir staigiai puola link voblerio. Pirma kokių 700 gramų lydekėlė. Suprantu, geriausia mėtyti palei krantą ten, kur dar neita – lydekos labai baikščios. Metimas, vandens verpetas – lydeka yra. Vėl metimas, užsikabinta ir ... pinto valo pavadėlis nukandamas. Vienintelis vobleris lydekos nasruose, žvejyba baigta: guodžia, kad šis metimas užfiksuotas vaizdo juostoje. Tačiau pagelbėja su vobleriu atėjęs kitas žvejys. Vėl metimai, lydekų verpetai ir daug žolės nuėmimų, vobleris, nors ir plaukiantis, tačiau panyrantis. Visa laimė, kad galime nuleisti guminę valtį, su kuria gelbėjame įsikabinusį voblerį. Deja, ir šis vobleris prarandamas – lydeka nupjauna jau dvigubą pintą pavadėlį. Vakaro laimikis – 6 lydekaitės.
 Rytoj laukia kitas adaptacinis kilimas, šį sykį kilsime į Sanos kalną (1024 nuo j.l.), esantį šalia Kilpisjarvi, kalno kilimo nuotolis - apie 800 metrų.
Kilpisjarvis yra nedidelis kurortinis miestelis, kuriame renkasi žvejai ir nedidelių pėsčiųjų žygių mėgėjai. Šalia miesto esantis stalo formos Sanos kalnas yra vienas iš aukščiausių Suomijoje (1024 m). Nuo vieno jo šlaito puikiai matosi snieguoti Norvegijos ir Švedijos kalnai, iš kitos – Suomijos kalvelės ir tundra. Į kalną kopia ir vyresnio amžiaus turistai, didelę kopimo dalį sudaro "sukultūrintas“ kopimas mediniais laipteliais. Vėliau pramintu takeliu plokščiakalniu iki viršūnės. Vaizdai aplinkui užburiantys: snieguoti kalnai, kalnų ežeriukai ir nedideli kriokliai.Nakvynei sustojame prie sraunaus upeliuko, rytoj bus rimtas geologinis maršrutas su kėlimusi per upę, kopimu į kalną ir... čiuožinėjimu ant sniego. Šiose vietose vandenyno oro masės susiduria su žemyninėmis oro masėmis, todėl gali būti netikėto lietaus. Pirmąją dieną, išėję pabandyti laimės upelyje, buvome kiaurai permerkti lietaus ir dar „ragavome“ dangaus ledukų.

Rieppegaissi viršūnė, iki kurio einame, geologai pavadino Žalgirio kalnu dėl jo aukščio 1410 m. v.j.l. Per tundrinę lygumą artėjame prie už kelių kilometrų matomų krioklių – tai vartai prie kalno. Keliamės per upę ir prieiname keliomis kaskadomis krentančius krioklius, dar už kilometro – dar įspūdingesnis krioklys, už kurio pakilę, pagaliau pamatome Žalgirio viršukalnę. Iki jos kelias per krūmus, akmenis, nuolaužas. Pakeliui pabaidome vieną iš elnių, todėl esame smalsiai nužiūrimi kitų elnių. Kilimas pakankamai status per neslenkantį nuobiryną ir sniegą. Nuo pasiektos viršūnės atsiveria puikus vaizdas: aplink Norvegijos kalnai, o apačioje matomas ir pirmasis fiordas. Vėl lietus, todėl peršlapę leidžiamės link stovyklos.
 Kitą dieną po kelių valandų važiavimo pasiekiame fiordus, kelias į Tromso. Pakeliui sustojame Steindaleno slėnio apačioje ir kylame į ledyną. Tai vienas iš didžiausių Norvegijos ledynų, tačiau kasmet vis mažėjantis. Nuo 1996 metų jis sumažėjo geru šimtu metrų. Apie 6 kilometrai kelio nestačiu miško takeliu ir alpinėmis pievomis. Tai vienas iš lengvesnių maršrutų, kuriame verta susipažinti su Norvegijos kalnais.
Vakare pasiekiame Lyndeno pusiasalį ir apsistojame Lyndeno komunos mokykloje. Pirmas žvejybos bandymas jūroje nuo molo, pirmoji menkė. Kitą dieną važiuojame kelis kilometrus iki pusiasalio pabaigos, čia stačios uolos krenta tiesiai į jūrą. Pasak čia anksčiau buvusiųjų, šios vietos puikios žvejybai, deja, pagaunu tik tris menkes, bet ir tai nedidukes. Jau visiškai nusiminiau dėl žvejybos, tačiau grįždamas į stovyklą nutariau dar apsilankyti ant molo ir pabandyti kitokį žvejybos būdą – žvejoti ne su jūrine meškere, storu valu, bet su paprasčiausia meškeryte ir su guminukais. Keli metimai ir kelių šimtų gramų menkė ant molo, dar po kurio laiko užkibo "kilograminė“ menkė. Tądien ant molo sugavau septynias menkes, iš kurių didžiausioji svėrė apie tris kilogramus. Sėkmė slypi paprastume.Kitą dieną važiuojame į Tromso. Tai savotiškai garsus miestas: šiauriausias universitetas, šiauriausia Katedra, šiauriausias vyskupas. Antrojo pasaulinio karo metais šalia Tromso buvo paskandintas Vokietijos laivyno pasididžiavimas „Tirpic". Karo muziejų galima aplankyti kaip tik prieš tą vietą, kur buvo paskandintas laivas, jis pakeliui į Tromsą.

Dar neskubame į Tromsą, užvažiuojame į šalia esantį eklogito karjerą. Eklogitas – tai uoliena, susidariusi aukštame slėgyje ir temperatūroje. Manoma, kad tokios sąlygos, kuriose susidaro eklogitas, būna apie 40 km gylyje. Tai iš didžiausio gylio iškelta uoliena. Palyginkite: gręžimo būdu esame pasiekę „tik“ 15 km gylį. Karjeras kalnuose, nuo kurio atsiveria viso Tromso panorama.
Tunelis po jūra Tromso simbolis - tiltas per fiordą. Juo persikeliame į Tromsą. Prie pat tilto kelios aikštelės, tarp kurių galima surasti ir nemokamų. Čia palikus automobilį galima centrine gatve nueiti į Tromso muziejų. Muziejuje pristatomos uolienos iš apylinkių ir aplink gyvenančių tautų istorija. Įdomus paleontologijos skyrius, kuriame dinozauro muliažas ir suakmenėjusių ichtiozaurų liekanos iš Špicbergeno, tautų istorijos salėje pastatytas norvegų namas su velėnine stogo danga ir vidaus įranga. Ir ... jokių draudimų ar papildomų mokesčių filmuoti ar fotografuoti. Parodomas filmas apie šiaurės pašvaistę. Pasižiūrėjęs jį supranti, kad čia verta apsilankyti ir poliarinės nakties metu.

Galima apsilankyti ir jų Jūrų muziejuje, kuris gerokai skurdesnis už mūsų Klaipėdos. Tačiau maloniausia ramiai praeiti centrine miesto gatve, pajusti ypatingą šio miesto dvasią. Mieste neskubama, neįtikėtina žaluma toli užpoliarėje, tik vietoj balandžių - milžiniški kirai.

Už Tromso kelias veda į Ringvasoja salą, per tunelį nusileidžiantį į beveik 70 metrų gylį po fiordu. Pakeliui susidūrėme su dar vienu įdomiu techniniu sprendimu – lėktuvų pakilimo takas virš kelio.
Laplandijos nacionalinis parkasApsistojome Karsroy komunai priklausančiame name, su pilna įranga gamintis valgį, dušu, tualetu, skalbimo mašina. Pakankamai greitai pavyko rasti valtį žvejybai. Namas tik už 50 metrų nuo jūros. Beveik nėra uodų, mašalų kurie gerokai įkyrėjo Suomijoje. Kitą dieną važiuojame už trisdešimties kilometrų esantį Hanseną pasipildyti pilkelių ir blizgučių atsargų. Kainos neprastos, beveik viskas dvigubai – trigubai brangiau nei Lietuvoje, alaus kardine 12-15 litų. Grįžus iš Hanseno nutarėme išbandyti nardymą. Septynių milimetrų šlapias hidrokostiumas puikiai saugoja nuo šalčio. Dugnas nuostabus, milžiniški padangos dydžio jūros kopūstų lapai dengia akmenis, po jais radau neįtikėtino dydžio midijas, beveik delno dydžio. Pavyko pagauti rankomis beveik 1,5 kg įdomią žuvį, kurią vienas iš studentų pavadino pinagoru. Tai mažai judri, pavojų esant išsipučianti dugninė žuvis, kurias itin mėgsta ikrai.

Kitos dienos popietę išplaukiame žvejoti, beveik nėra bangų, vėjas silpnai stumia valtį. Panaudojame Hansene nusipirktus pilkelius. Gylis apie 60 metrų, gyliui pradėjus mažėti prasideda kibimas - pagauname penkiolika menkių.

Kitą dieną grįžtame į tą pačią vietą, vėjas pučia į kitą pusę, vėl ties seklėjimo vieta prasideda kibimas, viena po kitos kyla kilograminės menkės. Pasitaiko kelių kilogramų ir didžiausios šią dieną užkibo apie keturių kilogramų. Viso per keturias valandas dviese ištraukėme lygiai šimtą menkių.

Kitos dienos panašios, nutyla bangos, sėdame į laivelį ir lupame menkes. Rekordas - penkios menkės vienu traukimu.
Mums sekasi, kadangi mūsų penkiolika ir maisto atsargos skaičiuotos atsižvelgiant į raciono stiprų papildymą žuvimis - turime kur dėti laimikį. Tačiau jos lieka tiek daug, kad bandome įvairiais būdais ją panaudoti. Į Lietuvą menkes galima atsigabenti džiovintas, tačiau verta jas džiovinti ne tradiciniu būdu. Tradiciškai norvegai menkes išdoroja ir pakabina džiūti šalia jūros, tačiau tai daro kovo – balandžio mėnesiais, kada į Norvegiją užsuka milžiniškos Barenco jūros menkės ir nėra musių. Tokiu būdu išdžiovintos menkės garsios visoje Europoje – tolimoje Portugalijoje iš jos daromas nacionalinis patiekalas. Mūsų tokiu būdu bandomas džiovinti menkes puolė visi: musės, kirai ir katinai, į skyles draskydami audeklą, kuriuo uždengėme menkas, prileisdami musių. Tačiau net tie keli gabaliukai atvežti išsaugotos menkės įspūdžio nepadarė. Tuo tarpu sūdytos menkės niekas nelietė, ji nebuvo uždengta, kabėjo šalia nesūdytos ir nieko nedomino. O sūdytos menkės skonis tikrai puikus.

Fiorduose galima pasigauti daug moliuskų, puikių jūros gėrybių patiekalų gamybai. Nors pasakojo, kad galima pakankamai susirinkti moliuskų atoslūgių metu, su tuo neteko susidurti. Statmename krante atoslūgio baseinėliuose galima surasti neblogų midijų egzempliorių, tačiau pakankamai nedaug ir daug vargo kovojant su jas apspitusiais ežiais ir jas iškrapštant. Su midijom ant tiltelių polių neverta prasidėti - jos per mažos ir dažnai turi daug smėlio.

Tuo tarpu panėrus jau keliuose metruose (atoslūgio metu) galima prisirinkti puikių midijų, kriauklelių ir žinant vietas - šukučių. Šukutės yra pats nuostabiausias moliuskas iš visų ragautų, deja, juos radau tik paskutinėmis dienomis. Mėgsta šukutės stačius uolietus krantus, būna prisitvirtinusios kur nors prie akmens dažnai susiliedamos su paviršiumi. Tačiau geras vietas išduoda negyvų šukučių kiauteliai.

Dešimtį dienų studentai ėjo į maršrutus darydami vietovės geologinę nuotrauką. Paskutinę dieną po darbų priėmimo Gediminas Motuza norinčius studentus nuplukdė į netoliese esančią salą. Tai dar vienas geologinis siurprizas: 2 mlrd. metų senumo ugnikalnio liekanos. Daugybės geologinių procesų metu šis vulkanas buvo ir giliai po paviršiumi ir vėl iškilo. Dabar tai įspūdingo grožio salelės, kuriose peri kirai ir veši auksinė šaknis.

Atgal grįžome kaip visi – skubėdami. Dešimtą valandą ryto išvažiavome ir beveik lygiai po paros pasiekėme Estiją. Čia dar vienai dienai sustojome pas svetingus Estijos geologus jų bazėje miške prie upelės ir pirties.

Patarimai:

tiek Suomijoje tiek Norvegijoje iš bado nemirsite. Yra daug išgryninimo punktų ir visur priima banko kortelę. Kainos Suomijoje didesnės apie du, Norvegijoje penkis kartus nei Lietuvoje. Šiltas maistas, kurį teko aptikti – deja, tik mėsainiai ir kitas panašus ne itin sveikas maistas. Verta turėti savo, nes tikrai atsiras vietų gamtoje, kur susikursite laužą ar primusą išsivirti pietums.
Suvenyrų parduotuvė Gaudyti žemyne be licenzijos nepatariu. Norvegijoje, net ir labai laukinėje vietoje, nusipirkta licenzija buvo patikrinta praėjus kelioms dešimtims minučių nuo žvejybos pradžios. Sutiktose upėse lašišas galima gaudyti tik su museline arba ant slieko. Didelių laimikių tikėtis neverta, nes ir taip panašių mėgėjų apstu.

Jūroje jokių licenzijų nereikia. Nebūtinos galingos meškerės, svarbu, kad būtų gera ritė, ant kurios užvyniosite daug valo. Užteko 0,6 valo, ant kurio kabindavome 300 gr pilkerius, virš pilkerio verta pakabinti keletą ryškių brizgučių.

Nuo kranto galima gaudyti su lengvomis meškerėmis. Valas 0.2 ir nedidelis guminukas su keliais blizgučiais.

Norvegai į atvykusius žvelgia atsargiai, tačiau įgavus pasitikėjimą būna labai nuoširdūs ir draugiški. Nepalikite blogų įspūdžių jiems po savęs, gal kitą kartą ne tik kitiems bus sunkiau su jais suartėti, bet ir jums.
 
Sergėjus Jeriomenko
Nuotr. Sergėjaus J.
Nuorodos į viešbučių rezervavimo sistemas:
Automobilių nuoma:

Kategorijos: Norvegija, Turizmas, kelionės, aviabilietai, Slidinėjimas Norvegijoje, Žvejyba, žvejybos reikmenys, Kelionės ir maršrutai automobiliu ir kemperiu, Suomija, Slidinėjimas Suomijoje, Turistinių autobusų ir mikroautobusų nuoma, Automobilių, autobusų nuoma, taksi

 

Dolomitų atodanga po Bauskės pilimi Ežeras prie Tampere Beveik Karibų paplūdimys Prieš kelis dešimtmečius čia buvo vadavietė Pusryčiai! Riboženklis Tamere ežere Vidurio Suomijos miškai Tankas Menkijavre Meteorito ežeras Nesinorėtų, kad dar vienas toks ežeras žemėje atsirastų Graptolitai - pirmosios bakterijos, prieš 2 mlrd. pakeitusios nuosėdas Suomijos keliai puikūs net už poliarinio rato Laplandijos nacionalinis parkas Lydekiniame ežere valtis taupo voblerius Ledai su kondensuotu pienu ir vaisiais  - ,,šventas reikalas" užkopus ant kalno Kriokliukas Saano kalne Ant šio kalno susikerta Norvegija, Suomija ir Švedija Įėjimas prie Žalgirio kalno pro krioklius Ekologiškai švarios sąlygos gaminti nacionaliniams švedų patiekalui - šaltai rūkytiems avių pusgalviams Pirmoji menkė ant molo Antra valanda nakties nuo Lyngeno molo Pirmosios midijos Lyngene Etnografinė žvejo sodyba su prijaukintais kirais Šiauriausia pasaulio katedra ir kirai vietoje balandžių Delno dydžio kidija ir pinagoras, kurio ikra vertinama beveik kaip juodoji ikra Alų pirkome Hansene Krioklys pakeliui Voratinkliai Po tokios kelionės nebaisu ir žarijomis vaikščioti Už šios linijos vasarą reikia užmiršti kas yra naktis



 

Menu:
Temą atitinkančios įmonės kataloge:

AUTONUOMA.ANONSAS.LT

Automobilių nuoma Norvegijoje Vytenio 9, Vilnius
Telefonas: +370-5-2333102, El. paštas: sj@iks.lt

AVIABILIETAI.ANONSAS.LT

Skrydžiai į Norvegiją, aviabilietai į Norvegiją, į Norvegiją lėktuvu aviabilietai.anonsas.lt, Vilnius
Telefonas: +370-5-2490909