Kaip ugdyti vaiko drąsą

Jausmas vaikystėje, kada nedrąsu užlipti ant scenos, padeklamuoti eilėraštį ar suvaidinti vaidmenį prieš kitus, daugeliui turbūt pažįstamas. Vieni šį jausmą išgyvena ir pamiršta, kiti taip ir lieka nedrąsūs dar ilgą laiką. Imame kur kas labiau nerimauti, jei pastebime, kad nedrąsūs yra mūsų pačių vaikai. Psichologų nuomone, ne visi vaikai gali būti vienodai drąsūs ir tai yra visiškai normalu. Vis gi, jei tam tikromis situacijomis norime vaikui padėti jaustis drąsiau, siūlome perskaityti keletą patarimų, kaip tinkamai tai daryti.

Artima aplinka. Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį, kiek leidžiama vaikui klysti, „nusikalbėti" namų aplinkoje, svečiuose pas giminaičius ar draugus, kaip į tai yra reaguojama. Jei komentuojamas kiekvienas nepavykęs vaiko elgesys ar rezultatas, natūralu, kad vaikui gali būti nedrąsu išreikšti save prieš kitus, arba tokia baimė, jei jos dar nėra, gali atsirasti dėl nuolatinio vertinimo. Labai svarbu vaikui aiškinti, kad nereikia bijoti klysti, iš klaidų mes mokomės, o ir kiti taip pat nėra tobuli - dažnai jaučiasi nedrąsiai ir klysta.

Žingsnis po žingsnio. Jeigu norite drąsinti savo vaiką, tai darykite mažais žingsneliais, jokiu būdu nekeliant įtampos. Kaip tinkamiausia tai daryti? Parodykite vaiko drąsą per paprastus dalykus, ieškodami drąsių jo poelgių kasdienybėje. Pavyzdžiui, galbūt jis kam nors drąsiai išsakė savo nuomonę, drąsiai kam nors padėjo, drąsiai parodė ar pristatė savo darbelį - visa tai galime paminėti. Labai svarbu, kad vaikas nepajustų pernelyg didelio jūsų susirūpinimo ir rūpinimosi jo drąsa, kadangi jis gali imti bijoti jus nuvilti, o tai gali skatinti dar labiau užsidaryti savyje.

Reflektuokite. Tėvai savo vaikams yra didžiausias autoritetas, todėl veiksminga pasakoti per save, savo patirtį. Galbūt vaikystėje jūs taip pat jausdavotės nedrąsiai, o gal taip dar tebesijaučiate ir šiandien darbe ar kitomis situacijomis. Papasakokite tai vaikui, pasidalinkite su juo, kas jums padeda nusiraminti.
Svarbiausia pastangos. Reaguokite ne į rezultatą, o į vaiko pastangas, aptarkite jas. Jokiu būdu savybių neprilyginkite asmenybei. Pavyzdžiui, nėra tinkama sakyti „tu esi labai drąsus, nes šauniai padeklamavai eilėraštį", kitą kartą vaikas gali bijoti prieš kitus pasirodyti nedrąsus. Tinkamiau pagirti atsakant į klausimą, kaip jis tai atliko - „tu drąsiai padeklamavai eilėraštį". Vaikui neišdrįsus ko nors atlikti, venkite klausimo „kodėl tu neišdrįsai?", toks klausimas skamba, kaip kaltinimas, juo nieko nepasieksite, o tik sukelsite vaikui spaudimą. Apskritai kalbant, vaikams, ypatingai ankstyvoje vaikystėje, į klausimus kodėl ir kaip paaiškinti ir atsakyti dar yra per sudėtinga.

Kurkite scenarijų. Veiksmingas būdas, padėti vaikui sumažinti ar įveikti baimės jausmą, kartu su juo pasamprotauti ir pakurti scenarijų, kas padėtų, kai jam yra nedrąsu. Svarbu, kad pradžioje jis pats apgalvotų ir pasiūlytų savo sprendimo būdus, o ne mes „pirštume" savuosius. Tik vėliau, kada vaikas apgalvoja, galime pasiūlyti savo nuomonę, kas dar galėtų jam padėtų. Jei tai koks pasirodymas prieš kitus, galime pasiūlyti tiesiog nežiūrėti kitiems į akis ar įkvėpti kelis kartus prieš pasirodymą ir panašiai.

Ieva Avchimovič