Pasivaikščiojimas po Amsterdamą

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 

Kalbama, kad yra miestai kuriuos būtina aplankyti. Tarkim Paryžius, Roma, Atėnai... Galbūt, tačiau taip pat yra miestai į kuriuos norisi sugrįžti. Asmeniškai man vienas tokių miestų yra Amsterdamas.

Atvykusįjį šis miestas pasitinka mūsų regionui nevisai įprasta gyventoju gausa, nuolatiniu šurmuliu ir chaotišku judėjimu gatvėse. Tiesiai ir nuspėjamai savo bėgiais juda tik tramvajai, o visi kiti - vairuotojai, pėstieji ir dviratininkai - stebina savo sugebėjimu netikėtai keisti maršrutus. Ypač „pavojingi" yra dviratininkai. Pasak vietos gyventojų, mieste dviračių net daugiau negu žmonių.

Taigi, aišku, kad jų labai daug, juda jie tyliai, o lengvas varpelio, įspėjančio apie artėjančią dviratę transporto priemonę skambėjimas dažnai pasimeta bendrame gatvės šurmulyje. Tad vienas svarbiausių dalykų, kurių reiktų išmokti Amsterdame - prieš nulipant nuo šaligatvio būtinai labai įdėmiai pažiūrėti į visas puses, nes dviratininkai, kaip sakoma vienoje reklamoje „išdygsta tarsi iš po žemių".

Tai pat, bent jau nepratusiems prie didelių miestų keliamo šurmulio, pratintis prie Amsterdamo reiktų po truputį, nes priešingu atveju nuolatinis žmonių srautas ir gatvėje tvyranti kakofonija gali pradėti varginti. 
Apsipratus su dviratininkais ir bendru chaosu, galima leistis pasižvalgyti po patį miestą, tačiau reiktų pasirūpinti vėjo nepraleidžiančiais drabužiais, nes netoliese plytinti jūra atvirose vietose primena apie save stipriais vėjo gūsiais.

Po centrą geriausia keliauti pėsčiomis arba išsinuomotu dviračiu. Labai nerekomenduoju į Amsterdamo pažinimą leistis automobiliu - siauros, palei kanalus einančios gatvelės dažnai neturi jokių apsauginių tvorelių, jose sustojus krovinius iškraunančiam sunkvežimiukui susidaro nemaža spūstis, nes vietos apsigręžti nėra ir t.t.

Kiek teko matyti, centre patruliuojantys olandų policininkai mieliau renkasi motociklus arba arklius.

Mus sutikusių asmenų paklausiau, į kuriuos Amsterdamo rajonus verčiau nekelti kojos. Tiesaus atsakymo negavau, bet abstrakčiai buvo paaiškinta, kad miesto centras saugus ir dieną, ir naktį. Tik kiek vėliau sužinojau, kad centras saugus, jeigu pats laikysies tam tikrų taisyklių. Ypač tai aktualu užtaikius į centre įsikūrusį garsiųjų Raudonųjų žibintų kvartalą. Visuose kelionių žinynuose turistai yra perspėjami, kad nebandytų fotografuoti merginų. Pastabų gavau net fotografuodamas kvartalo viduriu tekančiame kanale nufotografavęs porelę gulbių.

Taip pat perspėjama, kad padauginus alkoholio pastarąjį rajoną taip pat reiktų aplenkti. Tai padaryti nėra sunku, nes Raudonųjų žibintų kvartalas, „dirbantis" kiaurą parą, aiškiai yra pažymėtas daugelyje žemėlapių. 
Besirūpinantiems dorove ir morale reiktų vengti ir žymiųjų olandų „coffeeshop`ų". Jų centre taip pat apstu, tačiau į vidų leidžiami tik 18 sulaukę asmenys ir čia taip pat negalima fotografuoti.

Vienintelis dalykas, kurio tikrai nepavyks išvengti - tai rūkantys ir alkoholį viešose vietose vartojantys olandai. Nustebino, kai pro šalį praėjo moksleivių ekskursija ir maždaug pusė jų traukė cigaretes. Tikiuosi, kad iki mūsų ši „mada" ateis gerokai vėliau.

Norint pažinti Amsterdamą ir jo lankytinas vietas reiktų ne vienos dienos ir... pinigų. Jei pas mus į daugelį bažnyčių gali laisvai užeiti ir pats spręsti, aukoti šventovei ar ne, tai Amsterdame už apsilankymą vienoje iš senų bažnyčių buvo paprašyta 5 eurų. Ir tai - viena mažiausių kainų. Bilietų į daugelį kitų muziejų kainos prasideda nuo 10 eurų, neseniai po remonto duris atvėrusio „Ruks" muziejaus ekspoziciją galima pamatyti už 15 eurų. Tiesa, prieš tai reiks maždaug minučių 30 palaukti eilėje, o vėliau muziejui paskirti beveik visą dieną.

Apsilankymas Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejuje kainuoja 20 eurų, bet man lankantis Olandijos sostinėje buvo akcija ir bilietas kainavo tik 9 eurus.

10 eurų kainuoja pasiplaukiojimas žymiaisiais Amsterdamo kanalais. Panašiai - apsilankymas Erotikos, Kankinimų muziejuje. Su nedidelių Marichuanos muziejukų savininkais galima susitarti ir už pigiau. Dauguma jų ganėtinai neblogai kalba angliškai.

Būdamas uostamiestis, Amsterdamas pasižymi kultūrų įvairove - indai, kinai, japonai, turkai, egiptiečiai... Visi siūlo savo „autentiškas" prekes arba kviečia paragauti tokių pat „autentiškų" valgių. Pigiausia pavalgyti kainuoja „McDonald`e" - nuo 1,5 euro už mėsainį, tačiau jei norėsite kažko įdomesnio, nusiteikite už porciją sumokėti nuo 5 iki 15 eurų. Ir neverta žavėtis kavinių „akcijomis". Čia situacija tokia pati, kaip ir pas mus - akcijos tam, ko niekas neperka arba jose pateikiama tik pusė informacijos. Tarkim užrašas apie tai, kad alus viduje tik po 2,5 euro reiškė, kad 2,5 euro kainuoja 0,25 stiklas alaus. Normalaus 0,5 bokalo kaina buvo 5 eurai. Stabili ir aiški buvo tik kavos kaina - visur tiek patys 2,5 euro.

Kita vertus, taupant galima apsipirkti bet kurioje maisto parduotuvėlėje. Olandai jas išdidžiai vadina „supermarket", bet man jos priminė mūsų miestelių „aibes". Kita vertus, kai pamatai kainas, supranti, kad viskas gerai - už 3-4 eurus gali nusipirkto ir maisto, ir gėrimų, o vėliau ramiai papietauti kur parke ant suoliuko.

Nors kelionių vadovuose perspėjama apie kišenvagius, vagystės kaip tokios, kiek supratau, nėra labai dažnas reiškinys. Daugelis parduotuvių vitrinų išeina tiesiai į judrias gatveles, kuriomis nuolat traukia srautai žmonių, tačiau nepastebėjau nė vieno praeivio, kuris būtų susigundęs nušvilpti suvenyrą ar gatvėje stovintį mineralinio buteliuką. Visi tvarkingai užsukdavo į vidų, pasikalbėdavo su pardavėjais ir norimą daiktą pasiimdavo tik sumokėję.

Beje, mokėti reikia netgi už apsilankymą didelėse parduotuvėse esančiuose tualetuose. Po 50 centų. Matyt todėl ne vienas olandas mieliau renkasi tarpuvartes. Pas mus tai būtų viešosios tvarkos pažeidimas, pas juos, kiek supratau, įprastas reikalas. Kaip ir su „kosmosu" besišnekučiuojantys piliečiai. Tokių per dvi dienas teko sutikti nemažai. Ypač „kosmonautų" aktyvumas padidėja vakarais, tačiau, kiek teko matyti, visi jie ramiai kažkur „skrenda" ir prie praeivių nesikabinėja. Tad jei tokį sutiksite, tiesiog prasilenkite ir eikite savo keliu. Šiuo atveju kontaktas su „kosmose" esančiu žmogumi nepageidautinas.

Vilniaus oro uostą ir geležinkelio stotį sujungė traukinių linija. Analogiškas kelias jungia ir Amsterdamo oro uostą bei geležinkelio stotį. Joje tas pats chaosas kaip ir visame mieste, tačiau nesimato nei valkataujančių, nei pinigų prašančių asmenų.

Stoties informacija dirba nesustodama, prie jos nuolat yra žmonių, tad pagalbos, jei jos prireiks, galima kreiptis į bet kurį stoties darbuotoją. Nežinau ar jiems tai priklauso pagal pareigas, tačiau kiek teko bendrauti, visi maloniai ir geranoriškai atsakė į klausimus ir paaiškino, kaip pasiekti reikiamą peroną.

Kelionė traukiniu iš stoties į oro uostą truko 20 minučių. Kaina - 4,40 euro. Turint laiko rekomenduoju į oro uostą vykti būtent taip. Ir ne tik todėl, kad analogiška kelionė taksi kainuos 45 eurus. Traukinio kelias nutiestas palyginti aukštai, tad pakeliui galima pasižvalgyti po tas miesto dalis, iki kurių pėsčiomis kulniuoti būtų toloka.

Amsterdamo oro uostas - atskiras pasaulis. Su savo poilsio zonomis, kavinėmis, parduotuvėmis ir... didžiule apžvalgos aikštele.

Turite laisvo laiko? Lipkite į apžvalgos aikštele ir grožėkitės oro uosto darbo - viskas kaip ant delno. Aikštelė atvira visiems - čia gali užlipti ir išskrendantys, ir lydintis asmenys, matyt todėl dešiniajame aikštelės sparne galima užlipti į savo jau atskraidžiusį „Fokker 100" lėktuvą. Dalis sėdynių pašalinta, tačiau pilotų kabina palikta tokia, kokia buvo, joje netgi nuolat „dirba" racija, girdisi dispečerio nurodymai, o pūstelėjus vėjeliui lėktuvas sudreba tarsi patekęs į oro duobę...

Aišku, per kelias valandas pažinti tokio miesto kaip Amsterdamas, neįmanoma. Tačiau tų kelių valandų visiškai užtenka, kad suprastum ar nori čia dar sugrįžti. Kaip jau sakiau, aš supratau, kad šį miestą dar kartą noriu pamatyti. Ir visai nesvarbu, tai bus šiemet ar po 10 metų. Svarbiausia, kad tai būtų...

V. Misevičius