Ankstyvasis vaikų piešimas - veikla, skatinanti raidą

Dailė ikimokyklinukams? Kodėl? Ikimokykliniame amžiuje vaikų žaidimai yra pirmieji „universitetai". Nuo pusantrų iki kokių šešerių metų mažylio žaidimo procese vyksta svarbūs virsmai: nuo jutiminių paviršių tyrinėjimo ir eksperimentavimo judesių iki simbolinio vaizdavimo - judesių, asociacijų su aplinkos įvykiais, savęs vaizdavimo.

Pasak J. K. Dubowskio, šis procesas yra nepakartojamos žmogaus sąmonės formavimasis. Ankstyvajame (1,5-2 m. vaikų) piešimo etape svarbiausia yra fizinis judesys. Daugelis vaiko piešinio tyrėjų (F.I. Šmitas, L.S. Vygotskis, J. Matthews, M.V. Cox ir kt.) išskiria judesį kaip pirminį veiksmą piešinio atsiradimo procese. Iš tiesų šiuo laikotarpiu piešimas labiau primena kūno kultūrą. Pirmasis brūkšnys dažniausiai nupiešiamas atsitiktinai, bėgant kur nors su pieštuku rankoje. Vaikai piešia gulėdami ant grindų, stovėdami prie sienos ir stengdamiesi pasiekti kuo aukščiau, norėdami užpildyti didelį lapą. Rankos juda įvairiomis kryptimis, ir, kai tik jose atsiranda pieštukas, pradedami kurti įvairūs „rankų judesių piešiniai". Taip vaikas gauna daug informacijos apie savo kūną ir jo galimybes erdvėje. Vaikas stebi ir gali pamatyti savo judesio paliekamą pėdsaką. Savo kūno suvokimas erdvėje, gebėjimas kontroliuoti kūną tokio amžiaus vaikui yra svarbiausias dalykas. Rankų ir viso kūno judesių amplitudę galima plėsti, pakeitę vien tik popieriaus lapo formatą: mažas popieriaus lapas skatins „smulkiuosius" kūno judesius, didelis - plačiuosius. Po tokios veiklos mažyliai jaučiasi pavargę kaip po kūno kultūros pamokos - puola gerti ir valgyti atsineštų sumuštinių.

Nukreipkime savo žvilgsnį į mažylio delniukus ir pirštukus: jis liečia, tyrinėja įvairius daiktus, maigo, baksnoja molį. Rankutę įkiša į dažus, brauko, plekšnoja. Piršteliai šokinėja taip, lyg vaikas grotų fortepijonu. Iš pasitenkinimo mažyliui tįsta seilė, visas dėmesys sutelktas į šį „darbą". Ankstyvasis piešimas - tai lavinamieji pirštelių, pojūčių, kūno mankštos žaidimai. Nustatyta, jog pirštukų miklumas ir sklandi vaiko kalba yra tiesiogiai susiję. Mat kairiojoje kaktos skiltyje yra už kalbą „atsakinga" Broca sritis. Ji tiesiogiai susijusi su smulkiąja (rankų ir kalbos padargų) motorika. Kuo aktyviau juda pirštukai, tuo daugiau impulsų gauna Broca sritis. Taigi tuo daugiau stimulų pradėti kalbėti. Rankučių žaidimai - ne tik puikus būdas paskatinti vaiką kalbėti, bet ir smagi pramoga. Ne veltui žmogus, „nerandantis" tinkamo žodžio savo minčiai išreikšti, dažniausiai pasitelkia gestus. Ir, atvirkščiai, atlikdami susikaupimo reikalaujantį darbą, vaikai „padeda" sau nevalingai iškišdami liežuvio galiuką. Antai japonai, įvertindami išlavėjusios rankų motorikos įtaką vaiko raidai, siūlo mankštinti net 2-3 mėnesių kūdikių pirštelius.

Nėra puikesnės pirštukų mankštos už žaidimus su dailės priemonėmis. Piešiant lavinama smulkioji motorika, sensomotorika, įsivaizdavimas, emocinė raiška. Tyrinėdamas medžiagas ir žaisdamas su jomis, vaikas turi galimybę visa tai asocijuoti su aplinkos įvykiais ir veiksmais. Pirštukais ir rankytėmis spaudžiama, glostoma, maigoma. Liesdamas medžiagas, vaikas kaupia skirtingą sensorinį patyrimą. Šiame procese pirštukų judesio amplitudė labai plati, ji gali būti prilyginama tik grojimui kanklėmis ar fortepijonu. Asociacijų, įsivaizdavimas, nusakymas siekiant išreikšti patyrimą skatina sąvokų ir kalbėjimo formavimąsi. Atėjęs į dailės pamokėlę dar menkai kalbantis 2,5 metų mažylis po mėnesio jau emocingai pasakoja, ką jis vaizduoja, o po dviejų - aiškiai taria žodžius.

Tiksliai nežinome, ką išgyvena mažylis piešdamas, tačiau aišku, kad piešimas iš jo reikalauja drąsos išbandyti nauja. Kaip vaikas pradeda piešti, bando naujas raiškos priemones, medžiagas, - baukščiai, vos prisiliesdamas, ar drąsiai su visa jėga - visa tai atskleidžia jo charakterio savybes, kurios pasireiškia ir kitose situacijose. Pastebima, kad dailės užsiėmimai labiausiai veikia nedrąsius, uždarus, dar nekalbančius vaikus. Tyrinėdami įvairias medžiagas arba piešdami popieriaus lape, vaikai ugdosi valią, ryžtą daryti tai, kas nepažinta. Miriam Lindstrom, kalbėdama apie dailės reikšmę dvejų- septynerių metų vaikams, pabrėžia, kad tai priemonė „nugalėti chaosą" . Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Paprastai dailė suteikia vaikams malonumą, todėl pasiryžimas įsitraukti į šią veiklą kelia pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi, pergalės jausmus. Piešdamas ir žaisdamas vaikas gana dažnai spontaniškai prabyla (įprastomis aplinkybėmis tylėjęs), pradeda kalbėti, pasakoti.

Puiku, jei vaikas per dailės pratybas gali rinktis tuo metu jam reikalingas meninės raiškos priemones, nes nuo to priklauso terapinis ir ugdymo rezultatas. Kiekviena meninės raiškos medžiaga turi skirtingų fizinių savybių: pieštukas - kietas, brėžia ploną liniją; dažai - šlapi, tiršti, gali būti skysti, susiliejantys; molis - sunkus, jam reikia fizinės jėgos ir t. t. Tad kiekviena meninės raiškos medžiaga suteikia skirtingą jutiminį patyrimą, lemia kitokią psichologinę reikšmę ir sužadina skirtingas asociacijas. Stebimos kūrybinio proceso, veiksmo, priemonių medžiagiškumo sukeliamos asociacijos, kurios turi emocinį pagrindą. Piešdamas nusmailintais pieštukais vaikas gali jaustis lyg sutramdęs savo jausmus; ir, atvirkščiai, liejant spalvas jausmai trykšta tarsi purslai iš atkimšto butelio. O minkydamas molį, ką nors iš jo lipdydamas vaikas gali geriau suvokti, susisteminti kilusias idėjas, greitai jas keisti ir lipdyti iš naujo. Tokiame procese „veikia" vaiko kūryba, mąstymas, fizinis veiksmas, visa asmenybė. Visa tai yra kūrybinė savirealizacija. Ji leidžia atsipalaiduoti ir nepaisyti griežtų taisyklių, draudimų, o tai lemia visų savo asmenybės pusių priėmimą.

Būtent dailės terapijos pirmtakai pastebėjo, kad vaikų laisvosios meninės raiškos darbai labai skyrėsi nuo tos veiklos, kuri buvo taikoma pagal nurodomąją ugdymo programą. Laisvoji meninė raiška suteikia vaikui pasitikėjimo savo jėgomis ir sužadina didelio pasitenkinimo jausmą. Nevaržomoje aplinkoje vaikas įveikia neužtikrintumą ir pradeda laisvai reikšti savo baimes, poreikius ir fantazijas. Vaikų psichoterapijos pradininkai ir meno terapijos pirmtakai nustatė, kad meninė saviraiška vaikui yra prigimtinis ir natūralus bendravimo bei pažinimo būdas.

Laisvas žaidimas, kūrybinė vaiko veikla turėtų būti pamatinė vaiko teisė. Tai labai svarbu norint ir siekiant, kad vaikas sugebėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančio pasaulio, kuriame tradicinis žinių perdavimas atrodo jau pasenęs. Kaip vaikas sugebės įsitraukti į kintantį pasaulį, labai priklausys nuo to, kaip jis sugebėjo žaisti, o žaisdamas naudotis vaizdiniais, vartoti kalbą, taikyti įvairių kultūrų akcentus, skirtingą požiūrį į gyvenimą, patirdamas pasitenkinimą ir malonumą. Toks žaidimas paskui padės vaikui lengvai prisitaikyti ir ateities pokyčiai neatrodys neįveikiami asmeniniai sunkumai, jis nesielgs kaip pasyvus subjektas, o visokeriopai prisidės prie pasaulio kūrimo.

Dr. Audronė Brazauskaitė ir Dovilė Jankauskienė