Mūsų vandenyse – mariose, gilesniuose ežeruose, didesnėse upėse – nuo seno paplitę karšiai. Tai aukšta, kuprota, plokščiašonė žuvis, dažniausiai pasitaikanti 25 – 40 cm ir 0,3 – 1,5 kg. Specialistai teigia, jog karštis – ateities žuvis. Mat didėjant vandenų užterštumui, jautresnės žuvys nyksta, o karšiai gana lengvai išgyvena ir prisitaiko.

Neūžaugą karšiuką sugauti nesunku, o didelį sugundyti ne taip jau lengva. Reikia gerai pažinti vandens telkinį, žinoti, kuri jie laikosi, kur maitinasi, kartais vienintelio kibimo tenka laukti ne vieną valandą. O ir sulaukus, dar nereiškia, kad karšis užkibs, nes jo kibimas labai atsargus.

Vietiniai karšininkai gerai žino, kur žiemą laikosi karšiai, ir pirmam ledui sutvirtėjus, nuolat sėdi virš karšinių duburių. Tačiau atvykėliui nežinomame ežere užtikti karšių žiemavietes be elektroninio žuvų ieškiklio ar batimetrinio žemėlapio - tikrai nelengva. Lieka vienintelis būdas – gręžti eketes, gylmačiu "čiupinėti" dugną ir mėginti aptikti karšinį duburį. Jei pirmledis tvirtas ir skaidrus, galima ir negręžiant ekečių daugmaž nustatyti karšių povandeninius takus, jų susitelkimo vietas. Tokie ženklai skaidriame vandenyje yra baltos oro tuštumos. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė aptikti karšių tuntą. Bene aiškiausiai jos matomos 10 cm storio lede. Beje, esant tokio storio ledui, karšiai žiemą geriausiai ir kimba.

Nepažįstamame vandens telkinyje karšių ieškoti reikėtų savotiškomis zonomis. Numatytoje zonoje eketes dera gręžti nuo seklesnės vietos į gelmę ir tokia pat tvarka jas apeiti gaudant – nuo seklesnių į gelmę ir vėl atgal. Karšiai iš duburių maitintis plaukia beveik nuolatiniais takais, todėl taip gaudydamas meškeriotojas tarsi pasitinka atplaukiantį karšių tuntą.

Na o efektyviausia arba prikalbinti vietinį, arba ieškoti stipriai išmintų vietų su gausiai prie ekečių primėtytu pašaru.

Karšis masalo nesivaiko, todėl jį vilioti reikėtų lėtesniais avižėlės judesiais: avižėlė kilnojama daug lėčiau, mažiau virpinama, dažniau stuktelima ir palaikoma ant dugno. Kad avižėlė lengvai banguotų, trumpas ešerinis sargelis netinka, reikia ilgesnio ir vienodo pločio – kilnojamas jis tarsi banguoja ir tokius judesius perduoda avižėlei. Šiuos reikalavimus atitinka ilgas sargelis, padarytas iš rankinio laikrodžio spyruoklės, prie jo galų prilitavus nedidelius žiedelius valui. Puslankiu išlinkęs sargelis apkraunamas taip, kad išsitiestų. Kai avižėlė paliečia dugną ir karšis kimba, sargelis riečiasi į viršų, o linguojant meškerytę, jis labai švelniai šokdina avižėlę.

Kai kurie karšininkai sako, kad avižėlės spalva bei forma beveik neturi reikšmės, nes karšį labiausiai domina tai, kas yra ant jos kabliuko – trūkliai. Tačiau ne vienos žiemos praktika rodo, kad karšiai negali atsispirti blankios sidabrinės spalvos kriaušės formos volframinei avizėlei. Kabinamas musės lerba ir  už galvučių 5 – 6 kirminėliai, kilnojant avižėlę, tartum plevena vandenyje ir gundo plačiašonius. Verta kabliuką pridengti paskutinį trūklį užveriant ant kabliuko. Viršuje verta uždėti lengvą avižėlę ar kabliuką, kai kuriais periodais geriau kimba būtent ant jo.

Norint greičiau suvilioti karšį, profesionalai sako, kad neprotinga būtų jį vilioti staigiais avižėlės šuoliais, greitu nuleidimu bei pakėlimu. Avižėlę pavirpinus ir paguldžius ant dugno, karšis ir kilsteli sargelį. Beje, sargelį jis pakelia ir tuo atveju, kai avižėlė sulaikoma prie dugno. Kaip ir kitoms žuvims, vienodas avižėlės žaidimas karšiams ilgainiui įgrįsta ir jie nekreipia į ją dėmesio. Karšininkai siūlo išbandyti ir kitokius karšių viliojimo būdus. Pavyzdžiui, smarkiai pakratę avižėlę vienoje vietoje prie dugno sustokite; po kelių akimirkų palengva paguldykite ant dugno ir neatplėšdami nuo jo pajudinkite. Arba kitas būdas – palengva kelkite avižėlę nuo dugno švelniai virpindami, pasiūbuodami ir tokiu pat greičiu leiskite žemyn. Dažnai nutinka, kad leidžiama žemyn avižėlė tarytum sustoja pusiaukelėje, tačiau neskubėkite kirsti – karštis dar tik ragauja. Luktelėkite sekundę kitą ir tik tada pakirskite.

Net ir žiemą karšiai mėgsta šėrimą. Tik skirtingai nuo vasaros kiekiai turėtų būti gerokai mažesni ir pašarai naudojami smulkesni. Parduotuvėse parduodami gerai viliojantys žieminiai karšiniai pašarai, pridedu trečdalį maltų džiuvėsių ir keletą gerų žiupsnių trūklio lervų. Šerti galima iš vakaro, papildomai, tačiau mažiau įdedama ir ryte. Kibimas dažniausiai būna iš karto. Per pietus nustoja, vėl prasideda vėlyvą popietę. Pastebėjau, kad mėgsta nelabai šaltas dienas, esant rytiniams vėjams. geriau kimba prieš prasidedant orų pokyčiams (prieš lietų, prieš snigimą, prieš šalčius)

Kimbant karšiams, kitos žuvys pasitraukia. Užkibus didesniam egzemplioriui, kibimas dažniausiai nustoja 15- 20 minučių. Tokiu atveju galima pereiti į už 3 metrų silpnai pašeriamą eketę.

Žiemą gerus egzempliorius pagauti sudėtinga. Kartais pasitaiko tokį ištraukti ilgai šertoje vietoje. Elgtis gaudant, ypač didesnius, reikia labai tyliai. Dažnai mažiausias judesys išgąsdina didesnį karšį.

Kartu su karšiais pagaunami ir plakiai. Atskirti jį galima iš didesnės akies. Atstumas nuo karšio akies iki nosies būna apie 1,5 -2 akies dydžiai, plakio 1 akies dydis.

Karšio žuvienė

Karšis - kaulėta žuvis, maži žiemos egzemplioriai kepimui ir troškinimui retai naudojami, tačiau žuvienė iš šviežių karšiukų ir plakiukų išeis visai neprasta.

Reikės:

2 l vandens

1 kg žuvies

1 bulvė, 1 morka, 1 svogūnas, 4 skiltelės česnako

50 g degtinės

Žiupsnelis maltų lauro lapų, druska pipirai.

Į šaltą vandenį sudedamos stambiai papjaustytos bulvės, perpus perpjauta morka, išdorota žuvis. Vanduo užverdamas.

Užvirus įdedamas į keturias dalis įpjautas svogūnas, suberiami lauro lapai, pipirai, druska. Užvirus sudedamos į keturias dalis supjautos česnakų skiltelės, supilama degtinė, uždedamas dangtis, išjungiama ugnis ir palaikoma 7-8 minutės.

Laisvalaikio gido anonsas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.