Rislingas

• 

Rislingas (Riesling)

Rislingas – nuostabi veislė. Ji pelnytai gali būti vadinama geriausia baltųjų vynuogių veisle pasaulyje, nes iš jos pagaminti vynai yra ilgaamžiai ir išsaugodami savo nepakartojamą stilių geba perteikti vynuogynų ypatumus. Deja, rislingas yra bene labiausiai nuvertinta vynuogių rūšis pasaulyje.
Pirmiausiai rislingas nukentėjo tada, kai visi stengėsi vyną laikyti tvirtose ąžuolinėse statinėse, kurios visiškai netiko šiam vynui, nes jose jis pasidarydavo per daug silpnas. Antra – septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais „Rislingais“ buvo vadinama palyginti daug abejotinos kokybės vynų.
Be to, „Rislingo“ pavadinimas sutinkamas ir daugelio abejotinos kokybės vynuogių rūšių pavadinime. Kalifornija turi savo „Riesling Grey“ ir „Emereld“, Pietų Afrikoje sutinkamas „Riesling Cape“ ir „Paarl“, Australijoje šiuo pavadinimu vadinami beveik visi baltieji vynai. Visgi labiausiai rislingas nukenčia savo gimtinėje, Vokietijoje, kur jį dažnai painioja su velšrislingu arba itališku rislingu – labai išplitusiomis, bet su juo nelabai ką bendro turinčiomis rūšimis. Sinonimų „Grauer Riesling“ vartojimas rulianderiui pavadinti ir „Švarcriesling“ įvardyti miulerebą taip pat neigiamai paveikė jo prestižą.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vokiškas rislingas buvo labai vertinamas ir kainavo taip pat brangiai kaip puikūs raudonieji Prancūzijos vynai. Šio vyno gerbėjai žinojo, kad dėl puikaus rūgštumo ir ekstraktų santykio šie vynai metų metus gali bręsti buteliuose, nepaisant nedidelio alkoholio kiekio ir likusio cukraus. Iš šios rūšies gaminami vynai gali būti bet kokio saldumo, o tai, kad mūsų dienomis dauguma vokiškų vynų pasižymi perdaug mažu ekstraktų kiekiu ir per daug dideliu cukraus likučiu, taip pat gerokai paveikė jo reputaciją.
Nepaisant to, kuriame regione rislingas gaminamas, likutinio cukraus kiekis jame pastaruoju laiku gerokai sumažėjo. Kita vertus, iš šios rūšies galima gaminti ir puikių saldžiųjų vynų. Kad ir kur būtų kilęs rislingas, jį visada galima atpažinti iš stipraus aromato, kurį charakterizuoja gėlių, plieno, medaus ir mineralų natos. Išgėrus rislingo burnoje dar ilgai jaučiamas jo skonis, ir šituo jis skiriasi nuo savinjono rūšies vyno, su kuriuo yra dažnai painiojamas.
Tikras rislingas ištvermingas ir atsparus šalčiui, todėl tinka net ir šaltesniems vyndarystės regionams. Kadangi ši rūšis labai stipri iš hektaro vynuogynų galima gauti iki 70 hekalitrų aukštos kokybės derliaus. Rislingas užmezga pumpurus palyginti vėlai, tačiau jie sprogsta palyginti anksti. Vokietijoje jį renka vėliau už kitas rūšis. Šiauriniame pusrutulyje rislingo vynuoges pradeda rinkti ne anksčiau spalio vidurio. Šiltuose regionuose, kur subręsta anksčiau, vynai išeina ne tokie skanūs, nes ši veislė turi nokti lėtai ir ilgai. Tik taip susiformuoja reikiamas rūgštingumas ir ekstraktų kiekis. Todėl žinovai labiausiai vertina vėsesniuose, bet jam tinkamesniuose regionuose išaugintą rislingą.

Pažvelgus į vyno istoriją, rislingas neabejotinai yra seniausias Vokietijos vynas. Viduramžiais buvo plačiai išplitę elblingas ir silvaneris, o šalies pietuose gamino roišlingą. Reigau pietryčiuose šalia Maino upės esančioje pilyje rastuose 1435 metais rašytuose metraščiuose minimas rislingas iš vynuogynų („riesslingen in die wingarten“). Išliko raštiškas 1200 rislingo vynuogienojų pirkimo 1464 metais Trire prie Mozelio upės įrodymas. 1490 metų dokumente rašoma apie rislingą iš Vormso.
Jeronimo Bokos (1552) lotyniškai parašytame herbariume pirmą kartą sutinkamas šios rūšies šiandien vartojamas pavadinimas. Greičiausiai kokybiška rūšimi rislingas buvo pripažintas vėlyvaisiais viduramžiais, o Reine ir Mozelyje auginamas nuo XVI amžiaus vidurio.
Kalbant apie Elzasą, kuris ilgą laiką priklausė Vokietijai, rislingas pirmą kartą buvo paminėtas 1474 metais, nors dokumentiniai įrodymai pasirodė tik 1628 metais.
XVIII amžiuje kunigaikščiai ir vyskupai mažino kitų rūšių užimamus plotus, vis daugiau vietos skirdami rislingui. Ryškiausias šis procesas buvo Mozelyje, tačiau įprotis rinkti rislingą anksti (gerokai anksčiau negu šiandien) šiai rūšiai nebuvo naudingas. Todėl nenuostabu, kad 1930 metais Reingau regione, pasauliniame rislingo gamybos centre, ši rūšis užėmė tik 57 proc. vynuogynų teritorijos, o šiandien šis skaičius siekia 80 proc.
Selekcinio centro Triere pastangomis, vyndariai gali rinktis maždaug iš 60 rislingo rūšių. Vokiečių selekcininkai stengėsi sukurti gausesnį derlių duodančias ir mažiau problemų keliančias rūšis. Vienas pirmųjų ir garsiausių hibridų tapo Miuler Tiurgau, kurio produktyvumas ir greitas subrendimas leido jam populiarumu net aplenkti rislingą. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio rislingas buvo spaudžiamas iš naujų ir produktyvesnių rūšių.
Devintojo dešimtmečio pradžioje rislingas užėmė 18 900 ha, tai yra 19 proc. visų Vokietijos vynuogynų. Maždaug tuo pat metu rislingas vėl buvo prisimintas. Tam pasitarnavo ir kelios šaltos žiemos, per kurias iššalo Miuler Tiurgau daigai. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios rislingo plotas vėl ėmė didėti ir 1997 metais jis siekė 22 700 ha (22 proc.).

Mozelio Saaro Ruverio šiaurėje auginama trečdalis viso Vokietijos rislingo ir 1964 metais jis užėmė 80 proc. visų regiono vynuogynų. Deja, dešimtajame dešimtmetyje, greičiausiai dėl visuotinai įsigalėjusios tendencijos, „ne kokybė, o kiekybė“, rislingo užimamas plotas sumažėjo iki 54 proc. Išimtimi tapo tik tie ūkiai, kuriuose rislingas buvo kultivuojamas geriausiose dirvose. Daugelis jų priklausė „Grosse Ring“ asociacijai. Vyrauja nuomonė, kad geriausias rislingas išauga ant stačių Mozelio ir jo intakų Saaro ir Ruverio krantų. Idealus 30 proc. pasvirimas užtikrina maksimalų sirpimą, dėl tiesioginių ir nuo vandens paviršiaus atspindėtų saulės spindulių. Turbūt labiausiai prisirpusias uogas surenka iš nuo vėjų apsaugotų sklypų vietų, kurios yra tarp to lygio, kuriame rytiniai rūkai stabdo vynuogių sirpimą, ir 200 metrų virš jūros lygio. Gerai sušylanti šiam regionui būdinga skalūninė dirva taip pat prisideda prie vėlyvo vynuogių sirpimo. Taip gimsta unikalūs, visame pasaulyje žinomi vynai, kuriuose puikiai dera mažas alkoholio kiekis, nuostabūs aromatai, stiprus ekstraktai ir subtili tekstūra. Tokiomis savybėmis negali pasigirti jokia kita rūšis.
Pfalcas – dar viena Vokietijos sritis, kur auginamas rislingas. 1997 metais šių vynuogynų plotai padidėjo nuo 3000 iki 5000 ha. Regionas visada pasižymėjo plačia vynuogių rūšių palete, bet švelnus Mitelhardo klimatas iš taisyklingai išdėstyti vynuogynai puikiai tinka sausų ir turtingų vynų iš rislingo gamybai.
Dešimtajame dešimtmetyje Viurtenbergas pasivijo Reingau – trečiąjį pagal svarbą rislingo gamybos regioną. Tiesa, didžioji dalis čia gaminamo sauso ir turtingo vyno skirta vietiniam vartojimui.
Reingau laikomas tradicine rislingo zona. 1997 metais ši rūšis užėmė 2 600 ha plotą (80 proc. regiono vynuogynų ploto). Ggeriausius Reingau rislingus daro vis sausesnius, bet kraštas gali pasigirti ir savo saldžiaisiais vynais.
Rislingas išplitęs ir tokiuose nedideliuose rajonuose kaip Mitelreinas ar Hešise Bergštrase, kur jis pagal užimamą plotą aplenkė Miuler Tiurgau.
Badene rislingas užima apie 1 400 ha. Šio regiono dirvos puikiai tinka Pino rūšies vynams, tačiau rislingas savo puikiąsias savybes atskleidžia ganėtinai retai. Reinhesene rislingas – dominuojanti rūšis. Bangeno ir Ingelhaimo rajonuose gaminami sausi ir nuostabiai koncentruoti rislingai.

Apie rislingą būtų galima kalbėti dar labai daug, tačiau, mūsų nuomone, norint tikrai pažinti vyną, reiktų bent kartą jo paragauti...