Moldavijos vyndarystės istorija

 Dabartinės Moldavijos teritorijoje vyną pradėjo gaminti žiloje senovėje.Kasinėjant rastos amforos įrodo, kad prekyba vynu vyko tarp vietinių gyventojų ir čia įsikūrusių graikų kolonistų. Kada buvo pradėtos auginti kultūrinės vynuogės – nustatyti nepavyko, žinoma, kad šias teritorijas užkariavus romėnams vyndarystė ir vynuogių auginimas plačiai išplito. Romėnų valdymas paliko žymę ne tik agrotechnikos būduose, bet ir vyndarystės procese bei terminologijoje, kuria gyventojai naudojasi iki šiol.
Pradedant XII amžiumi, kai Romos imperijos griuvėsiuose susikūrė naujos Moldavijos ir Valachijos kunigaikštystės, vynuogių auginimas tapo ženklia šalies ekonomikos dalimi. Nuo XIV amžiaus vynas buvo pradėtas eksportuoti, daugiausiai į Maskvos kunigaikštystę, Lietuvą ir Lenkiją.
Net ir slegiama turkų jungo (nuo XV iki XVIII amžiaus), Moldavija eksportavo vynus į Ukrainą ir Mažąją Rusiją. Gausiai Moldavijos vynus, ypač raudonus, pirko Rusijos vienuolynai ir cerkvės. Beje, cerkvių vynams buvo taikomi griežti reikalavimai, suformuluoti XVII amžiaus pabaigoje. Nuo XIX amžiaus Moldavijos vynų eksportas į kitas šalis tapo sistemiškas. Taip pat vynas tapo neatsiejama valdovų stalo dalimi. Siekiant patenkinti išaugusius vyno poreikius, vynuogynams buvo skiriami vis didesni plotai, tobulėjo vyno gamyba ir saugojimas.
1812 metais Moldavija tapo Rusijos imperijos dalimi ir jos išvystytai vyndarystei atsivėrė didžiulė Rusijos rinka. Apie išaugusį vyno vartojimą geriausiai liudija smarkiai padidėję vynuogynų plotai. 1837 metais vynuogynai užėmė 13 000 dešimtinių (dešimtinė – 109 ha) ir per metus pagamindavo 1 mln. kibirų vyno, o 1900 metais vynuogėmis buvo užsodinta 74 000 dešimtinių, per metus būdavo pagaminama 15 mln. kibirų vyno, iš kurių 10 mln. buvo skirta eksportui. Vynas buvo eksportuojamas netgi į Prancūzija, kurioje dėl vynuogynų sunykimo pradėjo trukti vyno. Rusijos imperijoje Moldavija tuo metu pagamindavo apie 50 proc. šalyje gaminamo vyro. Ir jau tada išsiskyrė istoriškai susiformavusios palankesnės vyndarystei zonos, kuriose tada buvo gaminamas vynas, garsinęs Moldaviją ir už jos ribų.
Pukaro zona Bendero apskrityje garsi savo raudonais vynais nuo XIX amžiaus. Vynas „Negru de Pukar“ Paryžiuje buvo įvertintas aukso medaliu, o Anglijos karalienė ilgokai užsisakydavo jo savo stalui. Taraklisko ir Kagulo zonos Akermano apskrityje garsios baltaisiais ir raudonaisiais vynais. Taip pat garsūs vyndarystės ūkiai unikaliomis dirvos ir klimato sąlygomis: Krikova, Mažieji Mileštai, Romaneštai, kuriuose gaminami ne tik balti ir raudoni vynai, bet ir puikūs šampanizuoti vynai.
Maždaug nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vyndarystė Moldavijoje tapo organizuota. Tai lėmė išaugęs vyno poreikis tuometinėje Tarybų Sąjungoje. Buvo pastatyta šimtai vyno daryklų, buvo įsisavintos naujos chereso, maderos, kagoro, portveino technologijos. Kadangi geros kokybės vyno poreikis taip pat augo, buvo pastatytos dvi didžiulės markinio išlaikyti vyno gamyklos – Krikove ir Mažuosiuose Mileštuose. Vynų laikymo rūsiai įrengti buvusiose kriauklainio kasimo šachtose ir yra didžiausi Europoje – tai ištisi požeminiai miestai, kur gatvės vadinamos garsiais vynų pavadinimais – Aligote, Kaberne ir pan. Mažųjų Mileštų rūsiuose tarybiniais metais buvo saugomi geriausi visų Moldovos regionų vynai. Taip buvo kuriamas markinių ir kolekcinių Moldavijos vynų fondas. Moldovos vynų rūsiuose mėgdavo lankytis partijos šulai, artistai, kosmonautai ir kiti žymūs svečiai.
Ši tradicija išliko iki šiol. Nepriklausomų valstybių vadovų susitikimas baigėsi požeminės karalystės Degustacijų salėje. Išliko ir kita tradicija – išlaikymui dedami tik geriausi moldaviški vynai.
Belieka apgailestauti, kad geriausi moldaviški markiniai vynai kažkodėl dingo iš daugelio mūsų parduotuvių. Reikia tikėtis, kad vieną dieną mes vėl galėsime mėgautis šių puikių vynų skoniu.