Komedija „Įbroliai“, recenzija

Apie šį filmą galima išgirsti nemažai skeptiškų pastabų, kas yra visai natūralu, nes iš esmės juosta yra labai holivudinė ir skirta daugiau pinigams uždirbti negu kinui kurti. Vis dėlto aš nesu linkęs beatodairiškai peikti filmo, nes jis turi tikrai nemažai gerų smulkmenų, kurias sudėjus į vieną krūvą susidaro visai neblogas bendras vaizdas.

Filmas pasakoja apie du nors ir suaugusius, bet vis dar vaikus, kurių tėvai susituokia, tad visas ketvertukas yra priverstas gyventi kartu. Naujieji įbroliai labai nesutaria, ir tik laiko klausimas, kada jie susipeš. Tačiau šiuo konfliktu viskas nesibaigia, nes dėl įvairių priežasčių įbroliams tenka vienyti jėgas ir spręsti bendras problemas.

Labiausiai filme pagyrimo nusipelnė pagrindinių aktorių duetas. Willas Farrelis ir Johnas C Riley‘is kartu atrodo išties juokingai, o kai dar vaidina 39-erių sulaukusius, bet vis dar su tėvais gyvenančius didelius vaikus, vaizdelis vietomis net ir labai neprastas. Kad aktoriai geri, sunku paneigti, jie tikrai gerai atlieka savo darbą, nors gal jis šiame filme ir nėra labai sunkus ar reikalaujantis specialaus aktorių pasirengimo. Ne veltui garsusis Dustinas Hoffmanas kartą pasakė, jog Willas Farrelis švaisto savo talentą pigiose menkavertėse komedijose. Ko gero, tai tiesa, kita vertus, gerai, kad net ir tokiose, regis, nieko nevertose juostose, galima sutikti tikrai gerų atlikėjų. Taigi aktoriai, kiek jiems leidžia scenarijus, dirba nuoširdžiai ir tikrai kokybiškai. Juoktis tikrai bus kada.

Priešingai negu aktoriai, filmo scenarijus ir režisūra šlubuoja. Nors režisierius Adamas McKay gana meistriškai išrutulioja gilesnį konfliktą iš paprastos situacijos, tai turbūt labiau gero filmo siužeto nuopelnas. O jį parašė tas pats W.Farrelis, padedamas Adamo McKay. Nepaisant pakankamai vykusio siužeto, scenarijus yra per daug prikištas pigių juokelių, kurie dažniausiai yra nešvankūs, nes taip turbūt tikimasi greičiau prajuokinti žiūrovą. Tie juokeliai gerokai vargina ir vietomis norisi visai baigti žiūrėti. Laimei, režisierius neperžengė šios ribos, ir filmą iki galo pažiūrėti pavyko. Mano manymu, filme yra tikrai nemažai sėkmingų vietų, kuriose pasireiškia ir aktorių talentas, jų mokėjimas juokinti, ir šioks toks subtilumas, kuris dažniausiai būna dvigubai juokingesnis už paprastus ano galo juokelius. Norėtųsi, kad tokių stiprių vietų paprasčiausiai būtų daugiau.

Šis filmas yra tradicinė holivudinė komedija, kurioje dažniausiai dominuoja vienas ar keli aktoriai ir labai aiškiai žinantis, ką reikia padaryti, režisierius. Dėl šios priežasties filme nelieka vietos nei įdomesniam operatoriaus darbui, nei muzikai, nes kūrėjams neverta leisti pinigų tam, kas neįeina į pagrindinių tokio filmo vertinimo kriterijų sąrašą.

Ir visgi nepaisant visų filmo minusų (o jų yra, filmas tikrai netobulas), galima tiesiog atsipalaiduoti, per daug nemąstyti apie filme rodomus dalykus, o tiesiog juoktis. Būtent to ir siekia filmo kūrėjai. Filmas gali patikti lengvo žanro filmų mėgėjams, Farrelio ar Riley‘io gerbėjams, jis tiktų ir šiaip atsipalaiduoti norintiesiems. Aš pats siūlau filmą pažiūrėti tiems, kas dar nematė dviejų pagrindinių aktorių ar vieno iš jų. Filmas gali nepatikti daugiausia tiems, kas tiesiog nemėgsta holivudinio kino, nekenčia netobulų scenarijų ar nepreciziškos režisūros. Filmas, manau, nepretenduoja į didelius laimėjimus ar įvertinimus, todėl ir žiūrovui reikėtų tinkamai nusiteikti. Vis dėlto pažiūrėti yra ką, filmas tikrai nėra blogiausias Holivudo produkcijos pavyzdys.

Jonas